Archajiškas smilkalų pasaulis

Nė nemaniusi, kad kažkada atsidurs Palangoje ir imsis verslo, Monika Čiučelytė šiandien save gali laikyti laimingu žmogumi, nes daro gyvenime tai, kas teikia malonumą ne tik jai, bet ir kitiems. Internetinė „Švento Medžio“ krautuvėlė puikiai žinoma tiems, kas ieško atgaivos iš gamtos. Užklydęs į ją bet kurios pasaulio šalies gyventojas neįtaria, kiek augalų ir iš kur atkeliavo į Monikos namus bei laukia akimirkos, kada bus išsiųsti įvairiausiais adresais.

Nuo mažens tarp augalų

Abu Monikos tėvai Zita ir Vytautas Čiučeliai – geologai. „Seneliai augino tai, kas valgoma: daržoves, bulves, o kad būtų gražiau, sodybą Radviliškio rajone, Grinkiškyje, puošė tradicinėmis gėlėmis. Mano mamai visada rūpėjo lauko augalai, žolynai. Ji nuolat jų ieško, o radusi apie juos viską sužino. Nutiko taip, kad bulvėms vietos liko vis mažiau, nes atsirado vis daugiau ir vis įvairesnių vaistažolių, – pasakojo Monika. – Daugumą vaistažolių, smilkalų auginame ir gaminame ekologiniame mamos vaistažolių ūkyje, jos tėviškėje, kur dabar tėvai ir įsikūrė.

Mama daug metų kaupė, rinko, vežė, sodino įvairius augalus, lyg nujausdama, kad natūralios pievos nyks.“  Monika leidžia atostogas sodyboje, kupinoje vaikystės prisiminimų. Abi su mama eina žoliauti į pievas, laukus. Būdama maža mergaitė turėjo net savo augalų darželį, mėgo braidyti po pievas ir laiką leisti tarp augalų kartu su bobute, kuriai tai irgi buvo vienas stebuklingiausių užsiėmimų. Be augalų negalinti gyventi Monikos mama, aplinkinių nuostabai, sodinti gėles pradėjo tada, kai šeima apsigyveno Šilainių mikrorajone Kaune.

Greitas sprendimas

„Va taip ir augau, tyliai stebėdama paslaptingą augalų pasaulį. Baigusi mokyklą rinkausi vadybos studijas, normalų darbą, nes taip tarsi reikėjo, bet samdomo žmogaus gyvenimas manęs nedžiugino. Giliai viduje jaučiau, kad tai ne man“, – atviravo pašnekovė. Prieš 10 metų ji sakė išgyvenusi savotišką savęs paieškos krizę, tad nusprendė daug ką keisti. Pradėjo mokytis kosmetologijos.

„Čia jaučiausi geriau, pamažu pradėjau kelionę į save, ėmiau vis labiau save girdėti, jausti. Per paskaitas kai kurios dėstytojos daug kalbėdavo apie alternatyvius gydymo būdus, aromaterapiją, holistinį požiūrį į žmogų. Tai buvo tarsi pirmosios sėklos, kurios įkrito ir ėmė augti manyje. Bet protas nenorėjo paleisti. Jis vertė siekti karjeros, kažkokių įvertinimų“, – prisiminė moteris. Tačiau atvykusi į Palangą dirbti, Monika suprato, kad įvyko lūžis – gamta nugalėjo. Porą metų kurorte ji dirbo kas antrą savaitę, kol galutinai apsisprendė čia gyventi.

„Per kelias akimirkas priėmiau sprendimą kraustytis. Dėkoju Palangai, jūrai, o ypač gamtai – ji padėjo sustoti, įsiklausyti, ko noriu, nuėmė begales kaukių ir išgrynino vidų“, – neslėpė džiaugsmo Monika.

Pradžia – nuo vienos lazdelės

Savo buto Palangoje balkonus Monika pavertė žydinčiomis džiunglėmis, nes jai gera gyventi tarp žiedų. „Esu dėkinga savo tėvams, kad galiu valgyti jų užaugintas daržoves ir kitas gėrybes. Taip pat šalavijams, kurių mama vis atveždavo glėbiais. Vieną dieną uždegiau džiovintą jų šakelę ir po namus pasklido malonus smilkstančių dūmų aromatas, – prisiminė pradžią į nesibaigiantį smilkalų pažinimą Monika. – Taip prasidėjo kvepianti kelionė po lietuviškų žolelių smilkymo pasaulį, bet vėl – neatrodė, kad tai kažkam, išskyrus mane, įdomu ir rimta. Tiesa, jau seniai smilkydavau palo santo, kurio visi prašydavo užsakyti. Pernai, dar kai nebuvo nė minties apie karantiną, pagauta impulso susiradau tiekėją Peru, užsisakiau visą dėžę šių smilkalų ir siuntą gavau paskutinę dieną prieš karantiną, kai viskas užsidarė. Kaip šiandien pamenu – stoviu prie tos dėžės ir galvoju, ką dabar daryti? Tuomet gimė pavadinimas „Šventas Medis“, nes visa mano veikla ir prasidėjo nuo vienos lazdelės.“

Tėčio padedama Monika įsirengė jaukią krautuvėlę ir pavasarį pradėjo prekiauti, o vasarą pasitiko viena aiškia mintimi, kuri seniai kirbėjo. „Reikia rišti mūsų sodyboje augančius mamos žolynus. Tik ar bus kam nors tai įdomu? Tačiau jei man įdomu, gali ir kažkam kitam patikti“, – toks vidinis monologas kamavo pašnekovę. Atstūmusi abejones į šalį dukra su mama ėmėsi darbo. Pririšo puokštelių iš lietuviškų augalų, skirtų smilkyti.

Lietuviški rankų darbo smilkalai šiuo metu išgyvena atgimimą – vis daugiau žmonių atsigręžia į savo šaknis, domisi tautos paveldu, tradicijomis. Dažniausiai smilkalai asocijuojasi su Rytų kultūra ir iš ten atkeliavusiais svaigiais, egzotiškais, tačiau mūsų uoslei neįprastais kvapais. Rečiau galime sutikti informacijos apie tradicinę lietuvišką žolininkystę, jos autentiškus papročius ir smilkymo verbas ar kitus rankų darbo natūralius lietuviškus smilkalus.

Seniausia smilkalų forma yra laikoma birūs smilkalai. Tai įvairūs smulkinti, trinti, trupinti, kvepiantys smulkūs medienos ar sudžiovintų augalų gabalėliai. Norint atskleisti aromatą, jie buvo metami į ugnį. Vėliau trintos vaistažolės, įmaišant įvairių rišančių komponentų, rankomis lipintos į vientisą gniužulėlį. Jam sudžiūvus, smilkomas pridegus nuo liepsnos.  Ne mažiau archajiškas natūralių rankų darbo smilkalų gamybos bū­das – įvairias vaistažoles surišti į smilkymo ryšulėlius naudojant lininį siūlą, arba dar kitaip – smilkymo verbas. Lietuviški rankų darbo smilkalai įprastai buvo gaminami naudojant gintaro dulkes, kadagio šakeles, pelynus, šalavijus, jonažoles, ajerus ar kitas Lietuvoje randamas žaliavas. Dėl to šių natūralių smilkalų kvapas yra gilus, sodrus, stiprus ir žemiškas.

Žaliava smilkalams įprastai renkama vasaros mėnesiais, džiovinama, o vėliau apdorojama ir gaminami smilkalai. Tokie gaminiai nuo seno buvo naudojami gydyti, kvėpavimui palengvinti, apsisaugoti įvairių epidemijų metu, diegiant pilvą, nervinei įtampai mažinti. Smilkymas seniau laikytas sakraliu ritualu. Tai buvo dar vienas būdas panaudoti vaistinių augalų naudingąsias savybes, harmonijai su gamta atkurti, susibalansuoti, savijautai pagerinti. Pastebėta, kad smilkymo ritualas turi subtilų ir gilų poveikį – augalas atiduoda visą vaistingumą ir galią skleidžiamu dūmu.

Nijolė BARONIENĖ

2021-07-31