Arimas arkliais – tradicija gyva. Artojai ir karietų vadeliotojai jėgas išbandė Veisiejuose

Su dainomis ir malda

Po Jurginių atlaidų artojai sugužėjo į Veisiejus, į Kailinių kaimą. Jurgis, kurį įkūnijo žinomas raitelis, savo žirgą girdęs Juodojoje jūroje, Algirdas Motiejūnas, „atrakino“ žemę – apnešęs duonos kepalą aplink laukus, padalijęs artojams, duonos riekelę pabučiavęs, persižegnojęs, aparė vagoje, o ir pats prieš tai kąsnį atsikando, ir savo arkliukams davė.

Tokia begalinė meilė ir pagarba žmogui, žemei, sunkiam žemdirbio triūsui. Taip pagal seną tradiciją Lazdijų krašte į laukus darbų dirbti palydimi artojai su daina ir malda. Žemė „atrakinta“ – duota pradžia žemės darbams.

Tylos minute pagerbtas tuomečio Veisiejų profesinės mokyklos direktoriaus, šių varžytuvių pradininko Stasio Saladinsko atminimas. Jis su „Ūkininko patarėjo“ vyriausiuoju redaktoriumi Vyteniu Neverdausku organizavo pirmąsias varžytuves.

Prakaito – vis daugiau

Prieš varžybas artojai „šveitė plūgus“ bandydami arti. Veisiejuose „Pirmosios vagos“ varžybose jėgas išbandė ir patyrę, ir dar tik pirmąsias savo išartas vagas skaičiuojantys artojai.

Kvalifikuotų teisėjų tandemas darbavosi išsijuosęs. Prieš varžybas ŪP pakalbintas vyriausiasis teisėjas Benius Rūtelionis sakė, kad kas kaip nori, kas kaip moka, tegul taip ir aria. „Svarbu, kad gražiai suartų. Aišku, vagos turi būti tiesios, ryškios, velėna apversta“, – teigė jis. Tačiau kitas teisėjas Rimas Kauzonas patikino, kad bus atidžiai stebima, kaip laikomasi visų reikalavimų. „Vertinsime kaip ir kasmet. Žiūrėsime vagos tiesumą, atkreipsime dėmesį į vagų gylį, piktžolių užvertimą, sumetimą, išmetimą. Techniniai dalykai taip pat labai svarbu“, – neabejojo R. Kauzonas, pridurdamas, kad jis varžybas padeda organizuoti nuo pat šventės pradžios. Taip ir šįkart – laukeliai suskirstyti, viskas paruošta profesinio mokymo centro „Žirmūnai“ Pietų Lietuvos filialo Veisiejų technologijos ir verslo mokyklos kolektyvo, mokinių ir mokytojų, kurie šį darbą visad atlieka atsakingai. Varžybų vertintojai, paklausti, ar nesusipyksią vertindami artojų darbą, abu lyg susitarę sakė, kad nėra ko pyktis – pažiūrėjai į suartą lauką ir viskas aišku.

„Viskas priklauso ir nuo artojo, ir kokį jis plūgą pasirenka. Plūgą reikia gerai sureguliuoti, ne visi plūgai gerai aria“, – redakcijai sakė pasaulio arimo arkliais varžybų nugalėtojas Bernardas Blažauskas iš Šventežerio seniūnijos. Jam arimas įaugęs į kraują, nors, aišku, galėtų ir traktoriumi visus darbus nudirbti. Jis tituluotas artojas, bet prieš varžybas vis tiek treniravosi, arė, mat po žiemos poilsio ir arkliai pamiršę pavasario darbus.

Artojas veteranas A. Motiejūnas iš Šlavantų kaimo ir šiandien dar padarąs vagutes daržams pasodinti sau ir kaimynams. „Pasikinkau vieną arklį ir padarau. Dar ir pasėju kokius 5 arus, „padrapakuoju“ žemę“, – ŪP sakė jis. Varžybose jis šiuokart  dalyvavo dvikinkių plūgų grupėje. Patyręs artojas pripažino, kad kasmet arti darosi vis sunkiau. „Prakaito išlieti tenka vis daugiau, o ir pilvukas užaugo, – porino jis, nepraleisdamas progos pašmaikštauti. – Arklys – gyvas padaras, matėte, paleidau ir jau eina sau. Aš gi sakau, kad pavasarį kumele ir moteriške niekad nepasitikėk.“

Mantas Sujeta arti išmoko arti iš „diedulio“, aria nuo 13 metų. Mantas – profesionalus artojas – jis yra užėmęs visas prizines vietas arimo arkliais varžybose. „Dviejų metukų sūnelis irgi labai nori pajoti ant arklio. Jei tik norės, būtinai išmokysiu ir arti“, – pažadėjo Mantas.

Ne juokais nustebino Arūnas Sujeta, Lazdijų kultūros centro direktorius, kuris kostiumą išmainė į artojui labiau patogią aprangą. Ar jūs mokate arti? Tokį klausimą Arūnas tądien girdėjo dažniausia. „Plūgą į rankas paėmiau po 35 metų pertraukos. Kas jau išmokta, tas nepamirštama“, – prisipažino jis. Arūnas sulaukė didelio savo ištikimų gerbėjų palaikymo. Šmaikštuoliai juokavo, kad arimą reikia užbaigti kaip toje dainoje: „Na, mergele, gulk į vagą, tuoj pasmailinsim noragą.“ Taip linksmai darbas ir ėjo.

Neturėdamas arklio nearsi

Vis dėlto ariančiųjų arkliais vis mažiau. Kaimuose jau beveik nelikę arklių, o ir artojai sensta. Ankstesniais metais artojų ir varžytuvėse buvo gerokai daugiau. Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Kaimo ir žemės ūkio plėtros skyriaus vedėjas Žydrūnas Vasiliauskas pripažino, kad šiemet teko labiau paraginti artojus dalyvauti varžybose. Priežastis – labai paprasta. „Dauguma artojų vyresnio amžiaus, tad jau sunku arti. Dėl sveikatos abejojo, ar galės dalyvauti. Ne vienas artojas pasakė, kad amžius jau ne tas“, – sakė ŪP pašnekovas.

Retas kaimo žmogus nori laikyti arklius, kiti gi laiko dėl grožio, žemės su jais nedirba, o ir nemoka. Juk kam vargti, kai tai padaryti galima su technika – ir lengviau, ir paprasčiau. Algimantas Macionis pritarė, kad kaime jau mažai kas augina arklius, ir pats savo mišriame ūkyje daugiausia dirba traktoriais. „Dirbame daugiau nei 100 ha, auginame karvių ir prieauglio. Jei kas laiko arklius, tai daugiausia žemaitukus dėl finansinių paskatų – paramos išmokų“, – sakė patyręs artojas, arklius laikantis jau 50 metų. O ir prabanga šiais laikais arklį laikyti. Anot A. Motiejūno, arklį dabar išlaikyti kainuoja daugiau nei automobilį.

Veisiejų seniūnijos seniūnas Zenonas Sabaliauskas teigė manąs, kad arimo arkliais tradicija nenyksta, tik šios tradicijos puoselėtojų mažėja, tačiau dzūkams tai jų gyvenimo esmė, atgaiva sielai. Anot jo, artoją, kuris aria arkliuku, o ne traktoriuku ar kastuvu kasa žemę, reikia palaikyti. Jam antrino A. Macionis, kuris pasimokyti arti paragino anūką, ir jam patiko.

Iš kartos – į kartą

Veisiejuose vagą vertė trijų kartų atstovai. A. Macionis atvyko į varžybas su sūnumi Luku ir anūku Roku. Jie arė dvikinkiais arkliais. Lukas sakė, kad arti išmokė tėvas, o sūnų Roką mokė ir senelis, ir tėvas. Paklaustas, ar lengva išmokti arti, Lukas prisipažino, kad pirmiausia reikia mokėti sutarti su arkliu, jis turi artojo klausyti, o ir supratimą apie arimą artojas privalo turėti. „Apie plūgo reguliavimą, vagos gylį“, – įvardijo Lukas, pridurdamas, kad kas dar aria žemę arkliais, tas jį iškart supras.

A. Macionis – vyriausias amžiumi dalyvis. Jam – 70 metų. Pats jauniausias varžybų dalyvis – jo anūkas dešimtmetis Rokas Macionis. Ar nesunku dešimtmečiui ir du arklius suvaldyti, ir dar tiesią vagą išarti? Rokui truputėlį pagelbėta: vadžias palaikė tėtis Linas. Paklaustas, iš kur tiek jėgų pakelti tokį sunkų plūgą, berniukas patikino, kad plūgo nereikia daug kilnoti. „Arti man patinka ir arkliai patinka. Arti mokiausi prieš varžybas. „Diedulis“ ir tėtis pamokė. Svarbiausia – išlaikyti plūgą“, – dėstė Rokas.

Komisijos nariai B. Rūtelionis ir R. Kauzonas gyrė jaunąjį artoją, stebėjosi, kad dešimtmetis taip gerai jaučia plūgą. Tiesa, arti savo laukuose, pasirodo, paprasčiau net patyrusiam artojui Algimantui – čia ir komisija stebi, ir prieš žiūrovus atsakomybė.

Ir miestiečiai, ir ukrainietis

Į arimo edukaciją užsiregistravo žmonių iš Kauno, Vilniaus, Kelmės, Vilkaviškio ir net iš Charkivo. Šiemet prie arklo stoti panoro gausus būrys dailiosios lyties atstovių. Edukaciją vedė profesionalus artojas M. Sujeta iš Šventežerio. Vieniems tai pirmasis kartas, kiti sakė prieš ne vieną dešimtį metų arę, treti tik iš tolo matę, kaip tai daroma, dar kiti apie arimą girdėję tik iš pasakojimų, bet šįkart išdrįso stoti prie arklo.

Atvykę į Dzūkiją žemaičiai sakė, kad jų krašte tokios varžytuvės nevyksta, o ir arklių – mažai. Sigitas Pervainis iš Kelmės pabandė arti dzūkišką žemę. Pernai arė sūnus. „Šiemet atvežiau tėvuką pabandyti“, – sakė jis.

Pabandė arti ir vilnietės Austė Minkauskienė ir Rusnė Minkauskaitė. Dukrai sekėsi net geriau nei mamai. Mergaitė sakė, kad buvo sunku, bet įdomu. „Turime sodybą Paveisininkų kaime, reikia daržiuką suarti, o artojo vis nerandame“, – prasitarė Austė. Ji sakė, kad arė jos tėtis, senelis, tačiau jai niekad neteko to daryti. Ji pripažino, kad žemę arti – ganėtinai sunkus darbas.

Tuo, kad arkliai – ne „John Deere“, įsitikino ir ukrainietis. Andrejus Boiko iš Charkivo pasakojo, kad Ukrainoje arė tik traktoriumi, Veisiejuose nutarė pamėginti arti arkliu. Žmona pasakojo, kad jų šeima atvažiavo į Lietuvą, kai neteko savo namų Ukrainoje. Jau pora mėnesių jie su 2 dukterimis gyvena Veisiejuose.

Visi išdrįsusieji paimti plūgą į rankas buvo apdovanoti medaliais. Antru medaliu džiaugėsi Rasa Šimkuvienė iš Klepočių kaimo, kuri anot Manto, gali drąsiai arti ir net pasivaržyti su vyrais artojais. „Viriau sriubą su savo bendruomene šventės dalyviams, atskubėjau, galvoju – jau nespėsiu paarti“, – sakė Rasa.

Nugalėtojams – ir gyvi prizai

Apdovanojimų ceremonijoje iškilmingai apdovanoti arimo varžybų herojai – artojai. Ir nė vienas neliko nepastebėtas, mat tai, kad žmogus atvažiavo, arė, ir savo laukelyje su arkliu dar aria, puoselėja šią gražią tradiciją, jaunus pamoko – jau daug.

Pakalbinta Lazdijų rajono savivaldybės merė Ausma Miškinienė pasidžiaugė, kad ši šventė sugrįžo į namus – į Veisiejus, kur ir turėjo būti. Sakė, nuoširdžiai stengsis, kad šios šventės tradicija tęstųsi kasmet ir arimo tradicijos būtų išsaugotos ateities kartoms, nes tokia šventė neleidžia pamiršti, kas svarbu kiekvienam dzūkui, žmogui, žemdirbiui. „Neabejoju, arimas arkliais bus įtrauktas į Nematerialaus kultūros vertybių paveldo sąvadą“, – redakciją tikino Lazdijų rajono vadovė.

Šiemet į arimo varžybas buvo užsirašę 11 artojų: vienkinkių plūgų kategorijoje dalyvavo 7, dvikinkių – 4 dalyviai. Iš 11 užsiregistravusių artojų – du buvo iš Varėnos r., vienas – iš Druskininkų sav. ir net šeši – iš Lazdijų r. Šventežerio seniūnijos. Tiek vyrų tądien arė, o moterys į šį reikalą praktiškai pažiūrėjo. „Oi, kiek bulvių būtume pasodinę“, – ir juokais, ir rimtai kalbėjo jos.

Dvikinkių plūgų grupėje geriausiai pasirodė L. Macionis iš Šventežerio seniūnijos, užėmęs pirmąją vietą. Linas tądien aplenkė savo tėtį A. Macionį iš Lazdijų seniūnijos, užėmusį antrąją vietą, trečiasis liko A. Motiejūnas iš Veisiejų seniūnijos, Šlavantų kaimo.

Vienkinkių varžybose nenugalimas buvo daugkartinis arimo varžybų nugalėtojas B. Blažauskas iš Šventežerio seniūnijos, gražiai lauką suarė ir antrąją vietą užėmė M. Sujeta iš Šventežerio seniūnijos, garbinga trečioji vieta atiteko Valdui Kaminskui iš Varėnos rajono.

Ypatingas jauniausiojo artojo prizas atiteko dešimtmečiui R. Macioniui. Varžybų nugalėtojams – medaliai, piniginiai prizai, po 200 Eur iš Lazdijų rajono savivaldybės administracijos kapšo, šventės rėmėjų specialiai įsteigti prizai. O patiems geriausiems artojams, pirmųjų vietų laimėtojams, varžybų vyriausiasis teisėjas B. Rūtelionis dovanojo po gyvą avį iš savo ūkio.

Nepralenkiamas žirgininkas iš Verstaminų

Veisiejų miesto parke buvo organizuotos dar ir karietų varžytuvės. Mėgėjų klasėje nepralenkiamas buvo M. Sujeta su žirgu Banga. Antroji vieta atiteko jauniausiam varžytuvių dalyviui – penkiolikmečiui Nojui Pečiukoniui su žirgu Šansu, jam pagelbėjo dvylikametė sesė Miglė, 3-ioji vieta – Vytautui Danevičiui su žirgu Boltu. Šįkart Nojus varžėsi su kitu žirgu, mat jo numylėtinė Nabagutė laukiasi kumeliuko, tad varžybose dalyvauti negalėjo.

Azarto kupinose karietų kinkinių varžybose nepralenkiamas buvo Lazdijų rajono Verstaminų kaimo žirgininkas Justinas Markevičius, pirmąsias vietas iškovojęs vienkinkių ir dvikinkių kinkinių klasėje. Justui ir jo žirgams Pepei ir Epo pagyrų negailėjo net profesionalai. Įdomu tai, kad vienkinkių kinkinių klasėje Justas su žirgu Pepė buvo pirmas, o su žirgu Epo – trečias. Į viduriuką įsiterpė ir antrąją vietą užėmė Vaidotas Bužinskas su žirgu Dotu. Dvikinkių kinkinių klasėje po Justo ir jo žirgų Epo ir Pepės rikiavosi antrąją vietą užėmęs Žydrūnas Čereškevičius su žirgais Magnat ir Magie, 3-ioji vieta atiteko Irmantui Gramackui su žirgais Indigo ir Gramu. Poni žirgų klasėje visas tris vietas užėmė Sergėjus Feoktistovas su savo žirgeliais.

Netrūko įspūdingo stoto žirgų, puikių karietų ir vežimaičių, išsipuošusių vadeliotojų – jų garbės ratas žiūrovams, kad stebėjo, plojo, sėkmės linkėjo, pasibaigus varžyboms, privertė aiktelėti. „Tokio grožio žirgų ir karietų nebuvome matę. Rojaus kampelis tie Veisiejai“, – negailėjo pagyrų šalia ŪP korespondentės  šventę stebėję vilniečiai.

Dzūkas tau širdį atiduos

Bendruomenių kiemeliuose netrūko gerų emocijų ir šurmulio – niekas nepraėjo pro šalį neparagintas užkąsti, o labiau išalkę – ir kaip reikiant užkirsti. Lazdijų krašto bendruomenių vaišės sočios: sriubos, žuvienės, gamintos pagal dzūkiškus receptus, troškiniai, žolelių arbata ir net agurkais kvepiančios stintos čia pat čirškėjo keptuvėje. „Kas nori stipriau užvalgyti, tirščiau įdėsiu, o kas ne toks išalkęs, skysčiau įpilsiu“, – kvietė smagi šeimininkė.

Čia pat Aštriosios Kirsnos bendruomenės virtuvės šefas viliojo jo gardaus patiekalo paragauti. Prisipažino, kad ir kepa, ir verda – viską pats padaro. O ir beržų sulos, 97 metų senelio prileistos ir pagal seną receptą paraugintos, buvo galima įsigyti ar kaimiškų cibulių didelėmis galvomis namo lauktuvių parnešti, o gal šiaip kokį gražų dalykėlį išsirinkti: siuvinį ar molio gaminį, o gal ką nors iš medžio. Kalvis Tomas Pacaitis iš Radvilonių kaimo jaunimą mokė, kaip geležį kalti, o rimorius Gintas Masionis iš Kalvarijos savivaldybės, Pašešupio kaimo, ir mugėje darbo turėjo.

Šoko, dainavo, ūpą kėlė Lazdijų kultūros centro kolektyvai, galiausiai scenoje uždainavo ir pats Edmundas Kučinskas. „Ant visų Veisiejų glasas (garsas) sklido“, – džiaugėsi susirinkusieji į „Pirmosios vagos“ šventę.

Autorės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.