Artėja šalčiai – apsaugokime sodo augalus

Kada sodo augalai jautriausi šalčiui?

„Lietuviška žiema ne visuomet palanki, nors sodo augalai, medžiai ir krūmai jau būna pasiruošę ramybės periodui. Ypač dažni ir nuolat pasikartojantys temperatūrų svyravimai, atšilimai ir staigūs atšalimai (pavyzdžiui, kai 5 °C atšilimą staiga pakeičia –10–15 °C šaltis) gali pakenkti augalams, – pažymi Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro SDI Sodininkystės Technologijų skyriaus vedėjas sodininkystės specialistas. – Daug žalos pridaro stiprūs šalčiai, polaidžio vandenys, pūgos, lijundra, ledo plutelė, išdžiūvimas, išpustymas, nudegimas nuo aktyvios saulės. Kai žiemą ekstremalių temperatūros pokyčių nėra, vaismedžių žievė mažiau sudrėksta, kambis (brazdas) nenukenčia.“

J. Lanausko teigimu, obelų ir kitų sumedėjusių augalų poilsis skirstomas į tris fazes: parengtinę, giliąją ir priverstinę. Kiekvienu laikotarpiu vaismedžiai ir vaiskrūmiai skirtingai reaguoja į žiemos negandas. Poilsio laikotarpis obelims ir kitiems sumedėjusiems augalams prasideda tuomet, kai orai atvėsta ir vidutinė dirvos temperatūra šaknų zonoje būna žemesnė nei 5 ^oC.

Obelys žiemai pradeda ruoštis rudenį, kai kinta lapų spalva, nustoja augti ūgliai, bręsta audiniai. Tuomet didesnė maisto medžiagų dalis iš lapų pamažu pereina į šakas, liemenį, šaknis, baigiasi vegetacija – nukrinta lapai.

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad vėlai rudenį ar žiemos pradžioje, kol sodo augalų būklė dar yra parengtinės ramybės, jie jautrūs minusinei temperatūrai. Daugiausia pirmieji šalčiai pakenkia pumpurams, ypač žiediniams, ir nesubrendusiems ūgliams.

Vėliau augalai pereina į giliąją ramybės fazę. Meristeminės ląstelės nebesidalija, medžiagų apykaita labai sulėtėja. Tuo laikotarpiu augalai nevegetuoja, net jei pakankamai šilta, ir pakitusias orų sąlygas ištveria geriausiai.

„Antroje žiemos pusėje, augalai pereina į priverstinės ramybės periodą – šis laikotarpis pavojingiausias ir dažni bei staigūs šilto-šalto oro pokyčiai pridaro daugiausia žalos. – sako J. Lanauskas. – Ypač daug vaismedžių pašąla, kai šiuo laikotarpiu būna ilgi šilti periodai, o po jų vėl sugrįžta ilgalaikiai šalčiai.“

Nors augalų pasiruošimas žiemojimui yra natūralus procesas, jis priklauso nuo jų priežiūros vegetacijos metu: tręšimo, apsaugos, derliaus normavimo, genėjimo ir kitų veiksnių. Antroje vasaros pusėje azotu pertręšti medeliai ir krūmai nespėja pasiruošti žiemai, taigi gali pašalti jų ūgliai, šakos, pumpurai.

Kokie augalai jautresni?

Pasak sodininkystės specialisto, iš vaisinių augalų atspariausios yra obelys, aronijos ir vaiskrūmiai. Obelų šakos ištveria iki –30–35 °C šaltį, šaknys nukenčia, kai temperatūra šaknų zonoje nukrinta žemiau nei –16 °C šalčio. Pirmiausia nukenčia smulkiosios paviršinės šaknys. Joms pavojingiau poringame, lengvame dirvožemyje nei molingame. Pastebėta, kad vaismedžių šaknys giliosios ramybės metu pašąla žymiai greičiau nei mediena ar žiediniai pumpurai, todėl labai padeda, kai šaknis apsaugo puri, 6–10 cm (ar dar geriau didesnio) storio sniego danga arba mulčias. Besniegę žiemą gali nukentėti vaismedžiai su lepiais poskiepiais, pavyzdžiui, obelys skiepytos į M 9 poskiepį, o kriaušės – į cidoniją.

J. Lanausko teigimu, žiemą jautresnės ir kai kurios obelų veislės, pavyzdžiui, ‘Šampion’, ‘Jonagold’, ‘Eliza’. Jos greičiau pašąla, tampa jautresnės infekcijai ir dažniau serga žievės bei medienos ligomis. Kriaušės mažiau atsparios šaltoms žiemoms nei obelys.

Be to, šaltesnėms žiemoms neatsparūs iš rudens pasodinti ir nespėję sumedėti ar įsišaknyti augalai. Jautriausiai į šalčius reaguoja braškės, sodinės šilauogės, kaulavaisiai.

„Lepiausi iš kaulavaisių yra persikai, abrikosai, trešnės, slyvos (po gausaus derėjimo), atspariausios vyšnios. Labai svarbu, kokia veislių kilmė, – pasakoja pašnekovas. – Slyvų vaisinės šakelės pašąla esant 23–28 °C šalčio. Antroje žiemos pusėje jautrūs žiediniai pumpurai, o žiemos pabaigoje žiedų butonai ištveria iki –8–9 °C atšalimus.“

Šalčiui ir temperatūrų svyravimui antroje žiemos pusėje jautrios ir avietės. Šaltą žiemą gali pašalti jų stiebai, o, kai nėra sniego – ir šaknys.

Braškės besniegę žiemą, esant –10–14 °C šalčio, pašąla, o kai temperatūra nukrinta iki –15 ºC, gali ir žūti. Dauguma naujausių veislių mažiau atsparios šalčiui. Sodininkystės specialistas pataria braškes uždengti specialia danga ar šiaudais, jei plotelis nedidelis galima ir eglišakėmis. Jei žiemą yra sniego, braškės peržiemoja gerai.

Serbentai ir agrastai ištvermingi, jiems nebaisūs –30 °C šalčiai.

J. Lanauskas atkreipia dėmesį į tai, kad vienų augalų giliosios ramybės periodas ilgesnis, kitų –trumpesnis. Pastarieji, pavyzdžiui, persikai, sibiriniai šaltalankiai, atšilus orams, pradeda busti, o sugrįžę šalčiai padaro daug žalos.

Ištvermę lemia ne tik gentis, bet ir veislės savybės, amžius. Ištvermingesni yra vietinių veislių, jaunesni, ne pergausiai derantys vaismedžiai.

Tinkamiausia vieta sode

Sodininkystės specialistas pataria šalčiams jautresnius vaismedžius sodinti aukštesnėse sodo vietose, nes šaltas oras telkiasi žemumose. Labiau jautrūs yra vėliau rudenį pasodinti sodinukai. Augalai nespėja įsišaknyti, vandenį išgarina ūgliai, o per šaknis jo negauna. Šiuo atveju jautriausi kaulavaisiai: persikai, abrikosai, slyvos ir vyšnios, todėl juos geriau sodinti pavasarį.

Sniegas arba mulčias

„Jeigu pašąla obelų šaknys, pavasarį vaismedžiai pradeda augti, bet jų lapai ir žiedai netrukus ima vysti, medeliai greitai arba pamažu žūva, – teigia J. Lanauskas.

Vaismedžių su lepesniais poskiepiais šaknų zoną prieš šalčius verta mulčiuoti arba apkasti storesniu sniego sluoksniu. Sniegas yra geriausias augalų draugas – sulaiko šilumą dirvoje ir apsaugo vaismedžius bei vaiskrūmius nuo iššalimo. Žinoma, kad dirvos temperatūra po sniegu gali būti net 15 °С aukštesnė nei plikos dirvos temperatūra.

Pašnekovas pažymi, kad blogiausia augalams, kai paspaudžia šalčiai su geležiniu, kiaurai košiančiu vėju, o sniego nėra. Tokiu oru dirvožemis įšąla itin greitai. Todėl lepesnius augalus būtina mulčiuoti durpėmis, pjuvenomis, drožlėmis, pridengti eglišakiais. Mulčiuojama, kai dirva jau būna šiek tiek pašalusi, iki 10 cm storio sluoksniu, 50–100 cm spinduliu aplink kamieną (nelygu vaismedžio dydis).

Jeigu dirvožemis sausas, perdžiūvęs ir trūksta drėgmės, šaltis skverbiasi gilyn. Todėl rudenį, jei trūksta lietaus,vaismedžius ir vaiskrūmius specialistas pataria nepamiršti palaistyti.

„Rasų“ korespondentė Rūta ANTANAITIENĖ

Rūtos Antanaitienės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.