Ventos upės slėnis žemdirbystei tikrai nėra tinkamas ir dėl reljefo, ir ypač dėl į žemės paviršių išlipančių uolienų. Tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur galima leistis į fantazijas apie juros periodo parką ir tikrąja žodžio prasme pačiupinėti priešistorinius laikus.
Žinoma, niekas arti ir sėti čia seniai nemėgina, juolab kad tai Ventos kraštovaizdžio draustinio teritorija.
Vaizdas į Ventos slėnį nuo Jurakalnio griovos atodangos – fantastiška vieta asmenukėms, jaunavedžių fotosesijoms. Ypač įspūdingas kraštovaizdis atsiveria, kol jo nedengia suvešėjusi medžių lapija. Pažvelgti į Papilę ir apylinkių panoramą iš paukščio skrydžio galima užlipus į apžvalgos bokštą.
Ramūnas Dulinskis Jurakalnio prie Jurakalnio griovos atodangos ir atragio.
„Jei čia būtumėt atvažiavę prieš 20 metų, būtumėt pamatę paukštininkystės ūkio kuro bazę“, – apie aplinką, kurioje yra apžvalgos bokštas, sako Ventos regioninio parko „šefas“ Ramūnas Dulinskis (dabar jo pareigos skamba taip: Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos Ventos regioninio parko grupės patarėjas). Anot jo, aplinka 2006 m. buvo sutvarkyta Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) rūpesčiu.
Dabar infrastruktūra pritaikyta lankymui: nutiesti ir atnaujinami takai, nuorodos, stendai ir pan.
Papilė, kaip juros periodo fosilijų radavietė, Akmenės rajono miestelį išgarsino dar tuomet, kai apie mūsų dienų patogumus negalėjai nė svajoti – 19 amžiaus pirmojoje pusėje!
Jurakalnio apžvalgos bokštas.
Reikšminga tarptautiniu mastu
Pačioje Papilėje esanti atodanga pradėta tyrinėti maždaug nuo 1825 metų: čia galima rasti net 163–160 mln. metų senumo suakmenėjusių gyvūnų liekanų – fosilijų.
Šis geologinio paveldo objektas iki šiol neprarado pasaulinės mokslinės reikšmės, yra pripažintas vienu vertingiausių Baltijos regione. Gali būti įtrauktas ir į vertingiausių Šiaurės Europos geologinių vietovių sąrašą.
Vietiniai gyventojai randamus spiralės išvaizdos susuktus amonitų kiaukutus praminė gyvatėmis. Be jų, gausiai aptinkama velnio pirštų, perkūno strėlių – belemnitų (į dabartinius kalmarus panašių gyvūnų) skeleto dalių, taip pat įvairių moliuskų kiaukutų, kitų vandenyje gyvenusių gyvūnų ir augalų liekanų ar žymių.
Galvakojo moliusko amonito fosilija.
Populiariausias klausimas: ar čia gyveno dinozaurai?
Juros sistemos uolienų sluoksnis yra visur, tik kitur Lietuvoje jis slūgso 60–300 m gylyje nuo žemės paviršiaus, tik Papilės apylinkėse matomas atodangose. Yra netgi horizontali atodanga.
Papilės atodangose mokslininkai yra suradę ir aprašę daugiau kaip 300 priešistorinių gyvių rūšių: foraminiferų, pečiakojų, moliuskų, dygiaodžių, žuvų ir kt. Moliuskų rūšių rasta daugiausia. Keliuose amonitų rūšių pavadinimuose atspindi Papilės miestelio vardas: Indosphinctes (Elatmites) papilensis (Pak.), Astarte (Astarte) papilensis Rotkytė ir kt.
Tačiau populiariausias klausimas, kurį išgirsta Ventos regioninio parko ir jo lankytojų centro darbuotojai, yra apie dinozaurus: ar galėjo jie gyventi dabartinės Lietuvos teritorijoje? Atsakymas gal šiek tiek nuviliantis – nes sudėtingesnis, bet paliekantis erdvės fantazijai bei tolesniems moksliniams tyrimams.
Šiuolaikinės Ventos slėnyje juros periode buvo jūrinės priekrantės zona. Taigi čia veisėsi vandens gyvūnai.
Iš priešistorinių vandens gyvūnų žinomiausi pleziozaurai, užaugdavę iki 5 m ilgio ir mitę plaukiojančiais bestuburiais – amonitais, belemnitais. Didžiausi vandens plėšrūnai buvo pliozaurai (apie 15 m ilgio). Būta daug žuvų, žinduoliai – primityvūs ir reti. Sprendžiant iš Papilės atodangose randamų amonitų dydžio, šioje priekrantės zonoje mitybinė terpė nebuvo labai turtinga. Kanadoje rastas 2,5 m skersmens amonitas, kai čia šie bestuburiai užaugdavo iki 30–40 cm.
Ventos regioninio parko lankytojų centre.
Dar galime sulaukti ir naujų sensacijų
Ropliai galėjo gyventi netoliese šiaurėje plytėjusioje sausumoje. Arčiausiai Lietuvos dinozaurų fosilijų ir jų pėdsakų randama Lenkijoje, Bornholmo salose (Danija), Vokietijoje. Lietuvoje aptinkama dinozaurams nepriskiriamų mezozojaus roplių dantų. Juos 20 a. pradžioje pirmasis aprašė prof. Juozas Dalinkevičius (1893–1980). Juros periodo sluoksniuose Lietuvoje rasta keletas roplių kaulų liekanų.
Tikra sensacija tapo 2010 m. tarptautinės ekspedicijos metu Šaltiškių molio karjere rastos fitozauro liekanos – pirmosios mezozojaus laikų (prieš 205–250 mln. metų) fosilijos Baltijos regione: du žandikaulio fragmentai ir trys dantys.
Fitozauras. Encyclopaedia Britannica pav.
Fosilijas rado geologas ir stuburinių paleontologas Grzegorz Niedzwiedzki (Varšuvos universitetas), biologijos fakulteto doktorantas Stephen L. Brusatte (Gamtos istorijos muziejus Niujorke) ir Robert Bronowicz (Miunchenas), Tomasz Sulej (Varšuva). Mokslininkai unikalų radinį persiuntė Lietuvos geologijos tarnybai (LGT), o ši jį savo ruožtu perdavė Akmenės krašto muziejui. Unikalūs radiniai šiame muziejuje eksponuojami nuo 2011 m. pabaigos.
Taigi neatmestina, kad ateityje galime sulaukti ir naujų sensacijų.
230–205 mln. m. pr. Kr. datuojamas fitozauro dantis. 2,4 mm ilgio ir 1 mm pločio.
Mezozojaus eros gyvūnų fosilijos labai retas reiškinys ne tik Lietuvoje, bet ir visame Rytų Baltijos regione (Latvijoje, Estijoje, Rusijos Kaliningrado srityje). Regionas tuo metu buvo 40º šiaurės platumoje ir sąlygos gyventi stambiems stuburiniams buvo gana nepalankios. Šiaurės Lietuvoje mezozojaus eros triaso periodo sluoksniai slūgso netoli žemės paviršiaus. Čia veikia vienintelis Šaltiškių triaso periodo molio karjeras. Karjeras yra šiauriausias taškas pasaulyje, kur rastos fitozauro liekanos. Fitozauro fosilijų radimvietės dažniausiai apima tropinius regionus nuo 30º šiaurės iki 30º pietų platumas, o radiniai Šaltiškių karjere šį diapazoną ryškiai viršija. Fitozaurai (Phytosaures) – išnykusi vėlyvojo triaso stambių, pusiau vandeninių roplių grupė. Jie turėjo ilgą snukį (kaukolės dalis gali siekti iki 120 cm), buvo gerai šarvuoti, savo dydžiu (apie 5 m ilgio), išvaizda ir gyvenimo būdu labai panašūs į šiuolaikinius krokodilus, gyveno ežeruose, upėse ir pelkėse. Pavadinimas „phytozaur“ (augalėdis gyvūnas) yra labai klaidinantis, šių roplių žandikaulių ir dantų struktūra aiškiai rodo, kad jie buvo plėšrūs. Labiausiai paplitę fitozaurai buvo triaso periode prieš 205–250 milijonus metų. Jų fosilijų randama Vidurio Europoje, Šiaurės Amerikoje, Indijoje, Maroke, Tailande ir Madagaskare. Šaltiškių karjere rastos fitozauro liekanos yra seniausios pasaulyje.
Akmenės krašto muziejaus informacija
Kiekviena atodanga originali
Virš Purvių atodangos.
Purvių atodangos schema.
Apie ką pasakoja atodangos? Kuo jos skiriasi ir kuo vertingos? Teiraujuosi Aldonio ESELINO, Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyr specialisto:
Atodangų yra ne viena. Pagal kokias savybes jas galima reitinguoti? Štai Purvių atodanga dešiniajame Ventos upės krante yra 3,6 m aukščio ir apie 20 m pločio. Atodangoje aptikti moliuskų kiaukutai, susiformavę maždaug prieš 35 tūkst. metų, to paties amžiaus medienos fragmentas.
Mūsų parke paplitusios juros periodo atodangos. Purvių atodanga yra žymiai vėlesnio laikotarpio. Mažiau tyrinėta, tik pora gręžinukų daryta. Papilės, Papartynės atodangos daug labiau ištyrinėtos. Geologiniai tyrimai rodo, kad tai yra būtent juros periodo atodangos. Vertingumas yra juros periodas (150-200 mln. metų iki mūsų) ir kad jis išeina į paviršių. Galima savo pirštais pačiupinėti, nereikia 300 metrų kastis gilyn. Juros periodo sluoksnis yra visoje Lietuvoje, tik mūsų regioniniame parke tas privalumas, kad jis čia pat, išeina į paviršių. Arba Papartynės atodanga – ji yra horizontali. Paprasčiausiai prieš keletą metų buvo nutarta įrengti automobilių stovėjimo aikštelę ir, atidengus paviršinį sluoksnį, pastebėta, kad ten verčiasi uolienos su įspaudais. Buvo palikta edukacijoms.
Viena pagrindinių Papilės atodanga, nuo jos ir prasidėjo regioninio parko istorija. Dabar ji užkonservuota dėl vykstančių griuvimo, slinkimo procesų. Norint stabilizuoti tuos procesus atodanga apželdinta, šiandien pridengta. Dėl to atodangos vertė niekur nedingo.
Papilės atodanga labiausiai ištyrinėta. Tačiau kiekviena atodanga yra originali.
Greta Papilės atodangos yra mažesnė, Raudonskardžio (to paties laikotarpio). Link Kuršėnų važiuojant – horizontali Papartynės atodanga. Važiuojant link Viekšnių – Svirkančių atodanga, bet ji šiek tiek sugadinta tarybinio laikotarpio: į upės šlaitą išvestas melioracijos vamzdis, vanduo atodangą plauna ir ardo. Atodangos bendras vaizdas yra, bet melioracijos vamzdis yra svetimkūnis...
Tokie objektai pritaikyti lankymui, nors privažiavimas kartais per miško keliais, žvyrkeliu. Ar leidžiantis žiūrėti tokių gamtos paminklų nereikalingas išmanantis palydovas? O gal yra parengtas atodangų maršrutas?
Prie atodangų galima privažiuoti, taip pat ir prie Papilės atodangos. Yra takelis, stendas. Tik lankytojas tikisi nuėjęs kažką pamatyti... O atrodo, šlaitas, ir tiek. Kai išmanantis paaiškina, tada akys atsiveria.
Parengtas regioninio parko plano schemos atnaujinimas. Planavimo schemoje daug visokių maršrutų automobiliais, dviračiais, pėsčiomis. Kiekvienas renkasi pagal savo galimybes, poreikius. Maršrutus galima pasirinkti. Jei domina atodangos – galima pagal atodangas, praplečiant akiratį aplankant ir kitus gamtos paveldo objektus. O palyda iš tikrųjų nėra būtina, esame regioninis parkas, ne rezervatas. Netoliese mūsų yra Kamanų valstybinis rezervatas, ten lankymas griežtai draudžiamas, galima tik su parko darbuotojais. Mūsų atveju lankymas laisvas, bet jeigu lankytojai nori gauti papildomos informacijos, gali paskambinti į mūsų lankytojų centrą, susitarti dėl ekskursijos. Aišku, ne dėl 1–2 žmonių, bet jeigu didesnė grupė, iš anksto susiderinus, galime ekskursiją palydėti.
Aldonis Eselinas.
Autorės nuotraukos
Titulinėje nuotr. - Papilės ir apylinkių panorama nuo apžvalgos bokšto
.gif)
