Arūnas Bubnys: laikas pradėti formuoti atminties politiką

Kaip LGGRT centras ruošiasi sutikti ir paminėti Vasario 16-ąją?

Pirmiausia, Vasario 16-ąją tiek mūsų Genocido aukų muziejuje, tiek ir Tuskulėnų memoriale bus atvirų durų dienos visiems lankytojams, kurie galės susipažinti su mūsų ekspozicijomis bei istorija. Kviečiame apsilankyti. O kaip tik vasario 16-osios išvakarėse gimė graži mūsų centro ir Varėnos rajono savivaldybės tradicija – žymėti partizanų bei jų ryšininkų kapus specialiai sukurtais ženklais. Štai vasario 11 d. Varėnos rj. Mylioniškių km. kapinėse paženklinome 6-ių žuvusių laisvės kovotojų kapus, o pačią šventinę dieną sutiksime Perlojoje, kur po šventų mišių vyks paminėjimas prie Vytauto Didžiojo paminklo, taip pat aplankysime ir žuvusių Perlojos partizanų kapus bei atitinkamai juos pažymėsime.

Ką reiškė ši šventė pokario partizanams? Juo labiau, kad legendinė 1949 m. partizanų vadų deklaracija taip pat datuojama vasario 16-ąją. Kokią reikšmę ji turi dabar?

Remiantis 1949 m. vasario 16 d. partizanų vadų deklaracija, 2009 m. kovo 12 d. LR Seimas priėmė nutarimą, kad būtent nuo 1949 m. vasario 16 d. iki savo mirties 1953 m. gegužės 30 d. Jonas Žemaitis-Vytautas buvo „kovojusios su okupacija Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Respublikos Prezidento pareigas“. Kitaip sakant, tuometinis ginkluotos rezistencijos vadovas pripažintas ir visos valstybės vadovu. 2018 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą, jog po Jono Žemaičio-Vytauto mirties kovojančios Lietuvos Prezidentu tapo Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Taigi, ši Deklaracija – tai ir Lietuvos valstybės tęstinumą liudijantis teisės aktas, tai ir Lietuvos valstybės atkūrimo programinis dokumentas, tai ir teisės aktas, kuriame nurodyti nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės konstituciniai pagrindai. Kaip matote, 1949-ųjų Deklaracijos reikšmė yra tikrai didžiulė, daranti įtaką visai mūsų valstybės sąrangai.

Kokius jausmus sukelia 1949 m. vasario 16-osios Deklaracija? Vis dėlto, manau, jog ją sukurti ir pasirašyti buvo sunkiau, nei Nepriklausomybės atkūrimo signatarams.

Skaitant Deklaraciją apima pagarbus jaudulys ir pasididžiavimas. Pasididžiavimas tuo, kad toks dokumentas apskritai buvo parašytas žiauriai sunkiomis sąlygomis. Negali nesistebėti, kokios didelės dvasios ir pasiaukojimo buvo žmonės, kokį begalinį tikėjimą, kad okupuota Lietuvos valstybė vėl bus laisva, jie turėjo, kai partizanų bunkeryje, žibalinės lempos šviesoje, aplinkui siaučiant sovietų kariuomenės daliniams, tykant mirtiniems pavojams kūrė šį unikalų dokumentą. Dokumentą, kuriame atsispindi ir skaudi to meto Lietuvos istorinė patirtis, ir tautos pasiryžimas priešintis Sovietų Sąjungos okupacijai, ir gilios įžvalgos apie tai, kokia turėtų būti Lietuvos valstybė, kai ji vėl taps nepriklausoma... Štai tokiomis sąlygomis 8 vyrai iš visos Lietuvos 1949 m. vasarį posėdžiavo bei priėmė istorinius ir net unikalius visame pokario Europos kontekste sprendimus. Todėl remiantis istorinių ir archeologinių tyrimų duomenimis šie svarbūs mūsų istorijai paveldo objektai buvo rekonstruoti ir įkurta 1949 m. įvykius atspindinti ekspozicija.

Didžioji dauguma pokario laisvės kovotojų buvo kilę iš paprastų ūkininkų, miestiečių jų tarpe buvo labai mažai. Ar šiais laikais važinėjant po rajonus, atidenginėjant paminklus ar organizuojant kitus renginius jaučiamas susidomėjimas savo šalies istorija, laisvės kovomis?

Besidominančių XX a. Lietuvos istorija bei pokario partizanų kovomis tikrai daugėja, rajonams trūksta tokių renginių. Pavyzdžiui, centro užsakymu buvo sukurtas filmas apie generolą Povilą Plechavičių ir Vietinę rinktinę, tai mes dabar važinėjame su tuo filmu po Žemaitiją – Mažeikius, Skuodą, dabar vasarį važiuosime į Plungę ir visur jaučiamas didelis susidomėjimas, salės būna pilnos, nepaisant to, jog filmas jau porą kartų buvo rodytas per LRT. Džiugina, jog susirenka ne tik vyresnio amžiaus žmonės, bet ateina daug moksleivių, jaunųjų šaulių. Štai pernai sukūrėme filmą ir apie Joną Žemaitį-Vytautą, o Okupacijų ir laisvės kovų muziejus parengė specialią parodą apie jį, tad lygiai taip pat keliaujame po Lietuva su šia medžiaga ir tikrai matome, jog besidominančių žmonių rajonuose netrūksta. Manau, kad prie to Lietuvos piliečių susidomėjimo laisvės kovomis prisideda ir karo Ukrainoje kontekstas, rusų agresija.

Per nepriklausomybės laikotarpį LGGRT centras pastatė daugybę paminklų bei atminimo ženklų laisvės kovotojams, tame tarpe ir miškuose bei kitose atokiose vietose. Ar nesiautėja vandalai? Ar vietiniai žmonės prižiūri šiuos ženklus, saugo ir puoselėja istorinę atmintį?

Garsiausi vandalizmo aktai, žinoma, buvo susiję su Adolfo Ramanausko-Vanago paminklu Merkinėje, kai jis buvo porą kartų apipiltas dažais. Nors tai nėra mūsų statytas paminklas, tačiau, be abejonės, apmaudu, kad tokie dalykai vyksta nepriklausomoje Lietuvoje. Na, o mes esame pastatę 450 atminimo ženklų žuvusiems partizanams visoje Lietuvoje. Problema čia yra ta, kad dažniausiai šie tipiniai atminimo ženklai yra atokiose vietovėse – miškuose, palaukėse, toliau nuo magistralinių kelių, o kai kurios savivaldybės net nežino ir neveda jokios apskaitos, kokie paminklai ar atminimo ženklai yra jų rajonų ribose, todėl kai kuriais atvejais stokojame priežiūros... Na, o apie tuos vandalizmo atvejus, kurių vis dar pasitaiko, dažniausiai sužinome ne vietos valdžios iniciatyva, o iš pilietiškų žmonių bei vietinių gyventojų. Taigi, tikrai norėtųsi iš savivaldybių daugiau priežiūros ir elementaraus rūpesčio  šioje srityje.

Internete vienu ar kitu atveju dažnai įsiplieskia ginčai, ar mūsų valstybė apskritai turi istorinės atminties politiką? Ar Jūs, kaip arčiausiai jos įgyvendinimo stovintis žmogus, jaučiate valstybės rūpestį šiai sričiai? Ar išties visa tai vyksta chaotiškai – ten įsmeigėme kokį kryželį, o štai ten – paminklėlį sukurpėme...

Demokratiškose valstybėse galimybės kryptingai formuoti istorinę kultūrą yra gana ribotos. Net totalitariniai režimai nepajėgūs sukontroliuoti visų piliečių turimų prisiminimų apie praeitį ir viešojo veikimo apraiškų, jau nekalbant apie privačias. Ilgą laiką valstybės vykdoma istorijos politika kai kurių tyrėjų net buvo laikoma nedemokratinio valdymo požymiu. Įsivaizduota, jog tikslingas ir kryptingas valstybės veikimas šioje srityje yra dešiniojo politinio spektro atstovų veikimo būdas, kuris savaime linkęs kėsintis arba riboti tam tikrų nedominuojančių grupių (etnokultūrinių bendrijų, įv. mažumų ir pan.) teises turėti ir palaikyti kitokias, alternatyvias oficialiajai istorijos versijas bei praktikuoti kitokias nei hegemoninės praeities įamžinimo formas. Tačiau net ir valstybėse, atsisakančiose arba ignoruojančiose sąmoningo ir valingo istorijos politikos formavimo poreikį, vis dėlto (bent kai kuriose viešosios istorinių vaizdinių bei reliktų panaudos srityse) neišvengiama tam tikro kryptingumo. Galima konstatuoti, kad ilgą laiką Lietuva neturėjo savos istorijos politikos, išskyrus pakankamai fragmentišką, proginį, nenuoseklų ir viduje gana prieštaringą pavienių atminties institucijų, politikų ar atskirų visuomenės grupių veikimą šioje srityje. Čia geriausias pavyzdys – valstybė apdovanoja antisovietinio pasipriešinimo dalyvius, o kartu – ir juos savo romane diskredituojantį rašytoją M. Ivaškevičių, pagerbia disidentus – ir juos tardžiusius sovietinių represinių struktūrų darbuotojus, ir pan. Šį neapsisprendimą liudytų ir Tautos istorinės atminties įstatymo priėmimo vilkinimas LRS. Taip pat tai, kad Lietuva iki šiol neturi akademinės-visuomeninės institucijos, panašios į Lenkijos ar Ukrainos Tautos atminties institutus, nes LGGRTC tik iš dalies atlieka šias funkcijas, be to daugelį metų negauna pakankamo finansavimo.

...ilgą laiką Lietuva neturėjo savos istorijos politikos, išskyrus pakankamai fragmentišką, proginį, nenuoseklų ir viduje gana prieštaringą pavienių atminties institucijų, politikų ar atskirų visuomenės grupių veikimą šioje srityje. Čia geriausias pavyzdys – valstybė apdovanoja antisovietinio pasipriešinimo dalyvius, o kartu – ir juos savo romane diskredituojantį rašytoją...

Ar dėl to vis kyla kultūriniai istoriniai „atminties karai“?

Mano paminėtas Lietuvos pastangų formuoti tam tikrą istorijos politiką nenuoseklumas ir prieštaringumai, kaip ir visi pasitaikantys „atminties karai“ veikiausiai kyla iš to, kad šalies politinis ir akademinis, istorikų elitas pasirinko kosmopolitinę istorijos interpretavimo pakraipą, o dalis pilietiškai aktyvios visuomenės vis dar mėgina puoselėti nacionalinį „tautos kovų ir kančių“ pasakojimą, kas neišvengiamai veda į savitarpio nesusikalbėjimą ir konfliktus. Na, pavyzdžiui, iki šiol išliekantys prieštaringi Birželio sukilimo ir Laikinosios vyriausybės vertinimai, kova dėl K. Škirpos ir J. Noreikos įamžinimo ir t. t.

Kita vertus, ES istorijos politikoje pastebimos praeities moralizavimo (vertinant praeities įvykius per „gėrio“ ir „blogio“ prizmę) ir kriminalizavimo (pvz., Holokausto neigimo baudžiamasis persekiojimas) tendencijos buvo perkeltos ir į Lietuvą. Tai sukėlė problemų istorikams, mėginant objektyviai ir profesionaliai tirti praeitį, ypač XX a. vidurio įvykius, iššaukė tam tikrų temų pasirinkimo baimę, cenzūrą ar autocenzūrą, kaip ir kai kurių istorikų ar piliečių „atšaukimą“, turiu galvoje P. Stankero, V. Sadausko, V. Rakučio atvejus...

Lietuvai kryptinga, nuosekli istorijos politika yra ne tik reikalinga, bet ir gerokai vėluojanti. Augančios Rusijos geopolitinės grėsmės ir regiono nestabilumo situacijoje istorinės politikos nebuvimas, abejingumas jos formavimui ir palaikymui, kaip ir siaurai pragmatiškas istorijos išnaudojimas partinėms ar grupinėms reikmėms arba bet kurių istorinių interpretacijų nekontroliuojamas pliuralizmas tampa nedovanotina prabanga. Kaip parodė regioniškai suskaidytos Ukrainos atvejis, agresorius puikiai moka pasinaudoti šalies kultūriniais istoriniais skirtumais ir vidiniais prieštaravimais, įskaitant dalies gyventojų grupinio tapatumo ir lojalumo valstybės centrui klausimus, kas jam padėjo palyginti nesunkiai atplėšti į Rusiją tradiciškai orientuotus šalies gabalus rytuose ir Kryme. Tad Lietuva taip pat turi permąstyti savo prioritetus ir vertybines orientacijas bei apsispręsti, kaip derinti nacionalinės ir kosmopolitinės atminties elementus, kad jie viduje nevestų į konfliktus, bet, priešingai, padėtų stiprinti lietuviškąjį tapatumą ir piliečių lojalumą šaliai.

...„atminties karai“ veikiausiai kyla iš to, kad šalies politinis ir akademinis, istorikų elitas pasirinko kosmopolitinę istorijos interpretavimo pakraipą, o dalis pilietiškai aktyvios visuomenės vis dar mėgina puoselėti nacionalinį „tautos kovų ir kančių“ pasakojimą, kas neišvengiamai veda į savitarpio nesusikalbėjimą ir konfliktus.

Edukacija ir švietimas: kai savo skirtingo amžiaus vaikų paklausinėju, ką jie žino apie laisvės kovas, apie Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ar kitas svarbias mūsų valstybei šventes, sulaukiu pakankamai „silpnų“ atsakymų, maždaug ketvertukui-penketukui dešimtbalėje sistemoje. Tuomet darau išvadą, kad arba mokyklose neskiriama tam deramo dėmesio, arba tiesiog nesugebama sudominti jaunosios karotos šiomis temomis... Ar LGGRT centras gali kažką pozityvaus nuveikti šioje srityje?

Nuo 1999 metų LGGRT centras rengia nacionalinį moksleivių konkursą „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“, jame dalyvauja 5-12 klasių mokiniai iš visos Lietuvos,o taip pat ir užsienio šalių – Punsko gimnazijos Lenkijoje bei Vasario 16-osios Hiutenfeldo gimnazijos Vokietijoje. Čia, ko gero, būtų mūsų svarbiausias indėlis į edukaciją. Konkurse pateikiami rašiniai istorine tematika, moksleivių kuriami filmai, piešiniai, eilėraščiai, instaliacijos – įvairiausi kūrybiniai produktai. Konkursas tikrai populiarus, jame kasmet dalyvauja apie 900-1000 moksleivių. Pagrindinis tikslas – ugdyti jaunųjų piliečių patriotizmą, pilietiškumą, skatinti pažinti šalies istoriją ir įsitraukti į kultūrinės atminties puoselėjimą. Laureatų darbus eksponuojame parodose, o Lietuvos atstovai Europos parlamente pakviečia mūsų konkurso nugalėtojus į ekskursiją Briuselyje bei Strasbūre. Be to, mūsų Okupacijų bei laisvės kovų muziejus ir Tuskulėnų memorialinis parkas taip pat vykdo savo edukacines programas.

Kalbėjosi Ričardas Čekutis