Atkakli žemaitė devynerius metus augina artišokus

Kantrybė – tarsi burtų lazdelė

„Kai pamačiau, kokie gražūs tie artišokai ir nusipirkau veislės ‘Violet de Provence’ pakelį sėklų parduotuvėje, ant jo radau tik tiek informacijos, kad sėti vasarį, o tada iš 20 sėklų išdygo vos vienas daigelis, – prisimena J. Šukauskienė. – Ir taip kiekvieną sezoną, vis sėdavau, o jie vis nenorėdavo dygti. Jei ir prasikaldavo daigeliai, tai dar nereiškė, kad galima džiaugtis, nes tarkim, ne kartą šiltnamyje jų šaknis nugrauždavo pelėnai.“

Vieną sezoną ji bandė sėklas vien tik šaldytuve palaikyti, kitą – dar ir brinkino vandenyje parą. Budinti sėklas mėgino įvairiausiais būdais, bet daigumo procentas ilgai nedžiugino, kol atrado patikimiausią variantą.

Dabar kiekvieną sezoną Jūratė sėklas užmerkia parai kambario temperatūros vandenyje, o paskui dar 5–7 dienas išėmusi jas palaiko ant drėgnos marlės, kol sėklytės dar labiau išbrinksta ir praskyla. Svarbu vis apipurkšti marlę, kad ji nuolat būtų drėgna, neišdžiūtų. Paskui sėklas deda į apatinę šaldytuvo lentyną ir ten laiko kelias savaites.

Kovo mėnesį iš šaldytuvo išimtas sėklytes J. Šukauskienė pasėja į durpinius vazonėlius, į durpių žemę. Ir, nepaisant, kad daigai tik dygsta, o žemė lengva, nereikėtų persistengti laistant. Daigumas niekada nebūna 100 procentų, bet dalis augalėlių vis užauga.

Pastaraisiais metais pašnekovė artišokus sėja jau iš savo pačios užaugintų žiedyno galvučių, atsirinkdama didžiausias ir rudžiausias sėklas. Pirmą kartą taip pabandžius, iš 15 sėklyčių išdygo 5. Taip ir pasidaugina jų kasmet. Žinant, kokie įnoringi yra artišokai, tai gana daug.

Pastarąjį sezoną J. Šukauskienės gėlyne puikavosi penki artišokų kerai. Kai kurie siekė kone metro aukštį, kadangi auginami septynerius metus.

Seniausias artišoko krūmas buvo išleidęs 8 stiebus, o ant kiekvienos jų suposi po 6–8 žiedyno galvutes, kurias pašnekovė vadina tiesiog bumbulais. Ne nuostabu, kad tokį krūmą tenka ramstyti, kad atlaikytų šių originalių žiedų svorį. Skaičiuojant nuo žemės iki stiebų viršaus, augalas ištįsęs apie du metrus, o ką jau šnekėti apie ilgas šaknis. Beje, vadinamųjų daržovinių artišokų veislės ‘Violet de Provence’ stiebai yra bespygliai.

Jau nedengia žiemai

Kadangi artišokai – jautrūs šalčiams šilumamėgiai augalai, pirmus trejus metus pašnekovė žiemai kruopščiai jų krūmelius dangstė durpėmis, pjuvenomis, eglišakiais – ir tai ne visi išgyvendavo. Pavyzdžiui, pirmais metais iš 8 kerelių pavasarį gyvi buvo likę 5.

„Vėliau, kai žiemos pradėjo šiltėti, nutariau artišokų visai nedengti – ir įsitikinau, kad nenukenčia, – pastebėjo J. Šukauskienė. – Žinoma, jeigu užkluptų ilgalaikis, kone savaitę besitęsiantis speigas, iškart bėgčiau dengti, bet šito neprireikia. Kad ir didelis minusas, jeigu tik vieną dieną, dar nepražudo mano artišokų.“

Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad šie prabangaus vaizdo augalai mėgsta kokybišką, derlingą žemę ir pageidauja bent šiek tiek trąšų. Kadangi to krašto žemės smėlingos, iš pradžių augintoja tręšė juos tam tikromis bechlorėmis trąšomis, o dabar biriomis kompleksinėmis. Pastarąją sausringą vasarą teko ir laistyti.

Gaila laužyti žiedus

Iš pradžių artišokai sukrauna pumpurus – žalius apvalius „kankorėžiukus“. Liepos mėnesį pradeda krauti žiedynus, o rugsėjį jų galvutės pasidabina violetine spalva. Masyviais žiedynais džiugina ir spalį.

Visus tuos devynerius metus žemaitė artišokus augina vien dėl grožio, o žiedynų galvučių net nėra ragavusi, nors žino, kad jų žvynelius galima virti ar marinuoti, ir tai gana brangus skanėstas salotoms, pagardas prie mėsos ar makaronų, picos. Tik reikia atidžiai stebėti, kad šie žvyneliai nesukietėtų, naudoti maistui, kol jauni. Ir vis dėlto ji neatsisako šeimos nariams surengti artišokų degustaciją: galbūt jau kitą sezoną bent paragaus.

„Artišokai gražūs ir puokštėse, bet man gaila laužyti žiedynus, aš juos nebent žiemą nuskinu, kad pasidaryčiau sausą puokštę, – sako Jūratė. – Žiedus net žiemai dažnai palieku ant krūmų: ypač apsnigti ar apšerkšniję jie tampa originalia sodo puošmena.“

Karpyti, pašnekovės žodžiais tariant, „mėsingi“ lapai – tarsi sidabro plunksnos, sunkios, o kartu ir elegantiškos. „Jeigu noriu, kad tame augalo kupole būtų kuo daugiau sodrių, sidabrinių lapų, tai žiedynų galvutes nuskabau – ir grožiuosi vešlaus krūmo grožiu, reljefiškumu“, – teigia pašnekovė, kuriai brangūs ne tik žiedai.

Jūratės ŠUKAUSKIENĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.