Ashburn +35,0 °C Dangus giedras
Antradienis, 16 Lie 2024
Ashburn +35,0 °C Dangus giedras
Antradienis, 16 Lie 2024

Irma DUBOVIČIENĖ
ŪP portalo redaktorė
 

Atkurti Pavirvytės dvaro paveldą – iššūkis, kurio užteks keturiems gyvenimams

2024/07/06


„Jau 15 metų šitoje dvarvietėje dirbu baudžiauninku ir nesigailiu nė truputėlio“, – šypsodamasis sako dabartinis Pavirvytės dvaro (Mažeikių r.) šeimininkas Antanas Naujokas. Tiems, kurie ketina imtis panašaus iššūkio – atkurti apleistą kultūros paveldo objektą – jis pataria pirmiausia labai rimtai pagalvoti.

Sužavėjo iš pirmo žvilgsnio

Antaną Naujoką vieta sužavėjo iš pirmo apsilankymo, nors aplinkui buvo šabakštynai, šiukšlynai, griuvėsiai. Jo žodžiais, čia pasijuto taip, lyg kojos būtų įcementuotos. „Tokia gera aura – kitą dieną atvykau vienas, radau upę... Pradėjau svajoti, kaip čia viskas atrodys“, – pasakoja Pavirvytės dabartinis dvaro sodybos savininkas.

Aplink gausu žalumos, iš buvusio dvaro sodybos parko yra išlikusių dviejų metų senumo medžių. Šlaito apačioje tyliai teka Virvytė. O pagrindinis akcentas yra žinoma, atkurtas kiek neįprastos architektūros medinis ponų namas. Į šį dvaro sodybos centrą su didžiuliu gėlynu veda šermukšniais apsodintas privažiavimo kelias.

Virvytė
Pavirvytės dvaras – prie Virvytės. Ji teka šlaito apačioje.

Prieš 15 metų nebuvo nei šermukšnių, kurie buvo išnaikinti per didįjį melioracijos vajų, nei gėlyno pėdsakų, nebuvo nė pėdsako pastato puošnumo – jis panašėjo į begriūvančią lūšną.

Mažeikių rajono savivaldybė jau buvo pradėjusi bešeimininkio pastato procedūrą. Norint įsigyti tokį turtą reikėjo pateikti dokumentą, patvirtinantį asmeniui savo laiku suteiktą teisę šiuo turtu naudotis. Vienas buvusių gyventojų dar turėjo išsaugojęs rajono darbo žmonių liaudies deputatų tarybos sprendimą apie buto paskyrimą...

Apie dvarvietės istoriją pasakoja dokumentai, nuotraukų albumas. Jame ir istorinės nuotraukos, kurių seniausia 1900 metų, taip pat naujausių laikų, fiksuojančios pokyčius. Deja, senesnių istorinių nuotraukų nėra išlikę – kaip A. Naujokui patvirtino Lenkijoje gyvenanti ponia Hana, viena iš dvarininko Edvardo Paulavičiaus palikuonių, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Varšuvos sukilimo metu visi giminės archyvai sudegė.

Vyras apgailestauja: dvarai buvo kuriami šimtmečiais, o sugriauti – labai greitai.

„Planų turiu dar keturiems gyvenimams“, – nuoširdžiai prisipažįsta A. Naujokas. Šiemet jis užsibrėžęs tikslą pagal 1882 m. dvarvietės planą imtis parko takų atkūrimo, pradėti sodinti parką.

Pavirvytės dvaras
Atkurtas Pavirvytės dvaro ponų namas su dideliu reprezentaciniu gėlynu.

Sodybos nepriežiūros... teigiama pusė

Sovietmečiu dvaro ponų namas buvo padalintas į penkis kolūkiečiams skirtus butus. Jis gyventas, kol nugyventas, išplėštas, o galiausiai apleistas, paliktas griūti. A. Naujokas nesmerkia buvusių gyventojų, kai kurių palikuonis pažįsta. Kolūkinio daugiabučio gyventojai nesijautė šeimininkais, svarstė: valdžia davė, valdžia turi rūpintis.

Pavirvytės dvaras
Pavirvytės dvarininkų name viena geriausiai išsilaikiusių dalių buvo pamatas.

Kita vertus, nepriežiūra turėjo ir teigiamą pusę. Ji lėmė, kad vienur kitur vėliau pavyko rasti autentiškų fragmentų tiek pačiame name, tiek ir pačioje sodyboje.

Išliko unikali tinko dengimo technologija. Restauruojant pastatą palikti atviri fragmentai, pasakojantys apie praeities statybos ypatumus. Pasak A. Naujoko, tik čia ir Paliesiaus dvare lubos tinkuotos tokia technologija: prie lubų prikalti mediniai tašai, kietai apsukti ruginių šiaudų pynėmis, o ant jų tinkuota kalkiniu tinku. Į visus niuansus įsigilinęs ponas Antanas paaiškina, kad ruginiai šiaudai tam naudoti, nes jie turi antiseptinių savybių, nepūva ir nepelija, o šiems – ne mažiau kaip 150 metų. Tinkuojant sienas taip pat buvo taikoma technologinė gudrybė: kad tvirčiau laikytųsi, kur siena kreivesnė bei aplink duris, tinkas buvo dengiamas ant prikalinėtų kietmedžio kištukų.

Pavirvytės dvaras
Atidengti fragmentai pasakoja apie praeities statybos ypatumus: lubų tinkavimo (kairėje) ir sienų tinkavimo (dešinėje) technologinės gudrybės.

Prie namo pamato po žemėmis buvo rasta dvarininkams priklausiusio prabangaus porceliano (Rygos Kuznecovo porceliano ir fajanso fabriko) šukių. Ledaunės vietoje, kuri kolūkmečio gyventojų buvo paversta kiaulide, pavyko aptikti koklių šukių iš dvarininkų namo. Iš jų galima susidaryti vaizdą, kokios prabangios name buvo koklinės krosnys, o jų iš viso jų būta septynių (išliko dvi). A. Naujokas džiaugiasi dar vienu labai įdomiu savo mini muziejaus eksponatu, aptiktu šlaite prie Virvytės – tai šukės prabangaus koklio, kuris savo laiku puošė netoliese stovėjusio kito, senesnio dvarininkų namo krosnis. Pastatas neišlikęs, jis galutinai sugriuvo apie 1950 metus.

Pavirvytės dvaras
Mini muziejaus ekspozicijoje – prabangių koklių šukės.

Autentikos pėdsakų paieškos, kartais pagelbsti net deja vu

Pavirvytės dvaro atkūrimo istorija – iš mažulyčių informacijos nuotrupų. Kai kada jos primena detektyvinę istoriją, o kai kada iškyla kaip deja vu, kaip buvo su į dvarvietę vedančiu šermukšnių keliu ar dvarininko namo puošybos elementu – stogo smaile.

Skiedrų stogas, švieslangiai, atviros verandos dekoras buvo atkurti pagal išlikusias 1939 m. nuotraukas, tačiau, pasak A. Naujoko, nepaliko jausmas, kad kažko dar trūksta. Galiausiai aptikus 1900-ųjų nuotrauką, kurioje, beje, matoma mažytė figūrėlė yra gal penkerių metų amžiaus Vanda Daugirdaitė, būsimoji rašytojo Balio Sruogos žmona: dvarininkai Paulavičiai buvo jos seneliai. Ta nuotrauka su joje aiškiai matoma verandos smaile buvo kaip nušvitimas: štai kaip turi būti!

Pavirvytės dvaras
Antanas Naujokas prie atkurto dvarininko namo. Atsiskleidžia ypatingas atviros vedandos su smaile viršuje grožis.

Nepaprastai įdomi koklinę krosnį puošiančios rozetės su arkangelu Gabrieliumi istorija. Angelas čia sugrįžo daugiau kaip po 40 metų. Apie jo sugrįžimą, kai dvarininkų namo atkūrimo darbai jau buvo įsibėgėję, A. Naujokas pasakoja, jog apskritai apie Angelą žinojo, tik buvo neaiški jo buvimo vieta.

Kaimynas patikino – jis žinąs: tas angelas Viekšniuose vienuose namuose įmūrytas į sieną. Paaiškėjo, kad tai namai moters, kurios močiutė tarnavo pas paskutinius dvarininkus Nagurskius. Nacionalizavus dvarą, jai sovietinė valdžia ponų name skyrė kambarį kaip butą. Matydama, kad viskas čia griūva, močiutė angelą atidavė vaikams, kai jie statėsi namą Viekšniuose. Taip šis koklinės krosnies puošybos elementas atsidūrė viename iš privačių namų Viekšniuose, buvo įmūrytas svetainėje į sieną. Dabartinė savininkė angelą sutiko atiduoti...

Pavirvytės dvaras
Viena iš dviejų  išlikusių, ypač puošni koklinė krosnis ir jos angelas, į savo vietą sugrįžęs po 40 metų.

Po darbo – paprastas darbininkas, ūkininkas

Pavirvytės dvaro šeimininkas yra teisininkas ir ekonomistas, pastaruoju metu dirbęs Mažeikių rajono savivaldybės administracijoje, o nuo šių metų gegužės laimėjęs konkursą ir pradėjęs eiti Akmenės miesto seniūno pareigas. Tačiau jam nuo vaikystės yra artimi ūkiški darbai, Pavirvytėje jis – tiesiog darbininkas ir ūkininkas, turintis du svarbiausius pagalbininkus – savo paties rankas.

„Turiu 50 vištų, 20 karvyčių – škotų hailendukų“, – apie savo ūkį pasakoja pašnekovas, valdantis beveik 20 ha. Tai tik daugiametės pievos. Mėsiniai galvijai ūkyje atsirado kaip gyvos šienapjovės, nes buvo neįmanoma suvaldyti dvaro parke sparčiai želiančių iškirstų krūmynų atžalų, žolės.

Su mėsiniais galvijais rūpesčių mažiau, tačiau vis tiek reikalų yra. Antai pernai vasaros pradžioje buvo tokia sausra, kad gyvulius reikėjo šerti šienu. Jam suprantamas ūkininkų pasipiktinimas dėl miestiečių nesupratimo apie išmokas, kad jos suteikia pajamų stabilumo. Paplitęs klaidingas požiūris, esą žemdirbiai išmokas gauna „už nieką“, pavasarį pasėja – rudenį nusikulia. „Bet jie nemato, kaip ūkininkai dirba naktimis, tręšia, purškia, kai šienapjūtė – kaip leki, galvą į dangų užvertęs. Va pernai per Antanines draugai atvažiavo, juos pasodinau prie stalo, o pats – ant traktoriaus ir į pievas“, – ūkiškomis mintimis dalijasi ponas Antanas.

hailendai Pavirvytės dvare
Hailendų galvijai Pavirvytės dvare įkurdinti kaip gyvosios žoliapjovės.

Dėl skolų nepergyvena

A.Naujokas neišsisukinėja ir nuo klausimo, kokių reikia piniginių investicijų norint atkurti dvarą.

Dėl to pasikonsultuoti pas jį yra atvykęs ne vienas entuziastas.  „Neseniai buvo atvažiavę tokie pat varguoliai kaip aš iš Paudruvės dvaro, mokytojai dvarą nusipirko. Tvarkingo nenupirksi iš algos, o užsikrauni vargą visam gyvenimui“, – pasakoja ponas Antanas. Tokiems žmonėms jis pataria apsigyvenk toje vietoje bent mėnesį, jei nėra galimybės po stogu palįsti – pasistatyti palapinę.

„Vaikščiok, galvok, skaičiuok, domėkis, ar pavyks toks projektas, ar rasi kur pasiskolinti pinigų. Svarbu – ar palaikys artimieji. Jei po mėnesio vis dar kils nors mažiausių abejonių – bėk neatsisukdamas ir daugiau niekada negrįžk“, – pataria labai dalykiškai.

Štai kokias investicijas atsiėjo Pavirvytės dvaras:

„Vietą nupirkau už 7 tūkst. litų, viso projekto vertė buvo per 650 tūkst. eurų. Iš pradžių tos sumos buvo baisios, paskui su jomis apsipratau. Neturėjau supratimo, kas yra kultūros paveldas, bet pavyko surasti Vilniuje reziduojančią kompaniją „Kultūros paveldo akademija“, juos kažkaip suintrigavau, padėjo man rengti projektą. Projektas apėmė 500 lapų... Padėjo draugai su skaičiavimais. Buvo kvietimas iš Europos Ekonominės Erdvės mechanizmo programos (pas mus populiariai vadina Norvegų fondais). Kažkaip iš 120 projektų pakilom į trečią vietą. Tai norvegų finansavimas projektui buvo 89 proc., o 11 proc. – mano, tai apie 70 tūkst. eurų“, – neslapukauja A. Naujokas ir tvirtina, kad dėl skolų nepergyvena: nespės jų išmokėti pats – tai vaikai išmokės.

„Nepergyvenu, nes čia mano gyvenimas, vizijos, svajonės“, – atvirauja Pavirvytės dvaro savininkas, kurio gyvenimo iššūkiu ir misija tapo kultūros paveldo išsaugojimas.

Antanas Naujokas
Antanas Naujokas džiaugiasi – šiemet pirmą kartą pražydo tulpmedis, kuris čia buvo pasodintas įsigijus dvaro sodybą.

Pavirvytės dvaro sodyba

Dvaras rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtas 1778 m. Tai buvo Šiaulių žemės teisės aktas, kuriame minimas Pavirvytės dvaras ir jo savininkai bajorai, karaliaus skirti Kauno pavieto komisarai Antanas ir Eufrozina Goževskiai. Tuo metu dvarvietė jau buvo užstatyta pastatais, suformuotas stambus ūkinis vienetas su jam priklausančiais kaimais, palivarkais, gyvulių ūkiu, bravoru, karčema.

1846 m. dvarą su 517 ha žemės už 24 tūkst. caro rublių įsigijo vieno iš Zubovų dvarų (dab. Jurbarko r.) valdytojas bajoras Juozas Paulavičius. Tvarkėsi neblogai, nes XIX a. pab. paveldėjimo dokumentuose rašoma, kad metinės pajamos siekė 1,5 tūkst. carinių rublių. 1883 dvarą paveldėjo Juozo Paulavičiaus sūnus Edvardas, buvęs Lenkijos miesto Kališo privačios progimnazijos savininkas. Atvykdamas į Pavirvytę Edvardas parsigabeno vertingą lenkišką gimnazijos biblioteką.

Pavirvytės dvare buvo viešųjų bibliotekų Ventos krašte užuomazgos, nes Paulavičiai keitėsi knygomis su kitų dvarų savininkais, Viekšnių inteligentais, mokė skaityti dvaro kumečius. Profesorius, 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Mykolas Biržiška atsiminimų knygoje „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“ rašo, jog į Pavirvytę pasikeisti knygų 9 km iš Viekšnių pėsčiomis žingsniuodavo būsimieji profesoriai Mykolas, Vaclovas bei Viktoras Biržiškos.

Dvarininkas Edvardas Paulavičius buvo vienas iš Viekšnių bažnyčios statybos fundatorių, Šiaulių gimnazijos steigėjas.

Paulavičių sūnus Juozas, vienas iš dvarininko aštuonių vaikų, Vokietijoje baigė pomologijos mokslus ir Pavirvytėje užsodino 10 ha sodą. Pasakojama, kad rudenį prie dvaro išsirikiuodavo ištisos voros vežimų – supirkėjai atvykdavo obuolių, kriaušių. Juozas Paulavičius taip pat buvo Šiaulių carinės rusų sodininkų draugijos prezidentas.

Pavirvytės dvaras susijęs ir su pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėju, liaudies švietėju Laurynu Ivinskiu. Jis ne kartą lankėsi Pavirvytėje, mokė Paulavičių vaikus. Dvaro biblioteka domėjosi ir čia lankėsi leidinių „Varpas“ ir „Ūkininkas“ redaktorius, „Lietuvos ūkininko“ steigėjas, lietuvybės propaguotojas Povilas Višinskis bei rašytoja Marija Lastauskienė (Lazdynų Pelėda).

1906 m Pavirvytės dvarą įsigijo Kuršėnų notaras Viktoras Nagurskis, kuris dvarą valdė iki 1940 m. Sovietams okupavus Lietuvą, jo žmona Viktorija su dukra buvo ištremtos į Sibirą, iš kur nebegrįžo. O apie paskutinis dvarininkas spėjo pasitraukti į Ameriką.

1926 m. dvaro žemės išparceliuotos, paliekant 80 ha normą.

Pokario rezistencijos metais dvaro rūsiuose ar palėpėse 1947–1948 m. žiemą prieglobstį rado Vyčio būrio partizanas Adomas Žukauskas-Tauras.

Sovietų okupacijos metais dvaras buvo nacionalizuotas, apgyvendintas kelių kolūkiečių šeimų ir nugyventas, daugelis pastatų neprižiūrimi sugriuvo. Be atkurto dvarininkų gyvenamo namo, dar išliko sodininko namelis ir kumetynas, šiuo metu priklausantis kitam savininkui.

Pavirvytės dvaras
Istorinės nuotraukos: 1900 m., iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus, ir 1939 m, iš Zifijos Navickienė-Aleksandravičiūtės asmeninio archyvo.

Atgaivintame dvare vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, renkasi bendruomenė, šeimininkas demonstruoja kiną. Atvažiuoja ekskursijos ir, beje, daugiau iš Latvijos nei Lietuvos.

 

Autorės nuotraukos

Dalintis