Atveria stulbinamą senovinių muzikos grotuvų pasaulį

Pirmasis įspūdis, vos įžengus į Gedimino Stasiūno gramofonų muziejų: oho! Vien išvydus tvarkingas gramofonų rikiuotes su įvairių spalvų ir medžiagų triūbomis ateina suvokimas, kiek pastangų įdėta siekiant sukurti šį muziejų ir kad čia užsibūsi ne vieną pusvalandį. O kai į muzikos aparatų pasaulį pradeda vesti pats muziejaus įkūrėjas, pamiršti laiką.

„34 metus kolekciją rinkau, atėjo laikas ją parduoti arba atiduoti. Mums pasisekė gauti patalpas“, – apie tai, kaip atsirado gramofonų muziejus, pasakoja G. Stasiūnas. Sakydamas „mums“ – jis turi galvoje savo šeimą: sutuoktinė Vitalija ilgus metus „pakentė“ jo kolekcionavimo aistrą, o dabar muziejaus veikloje yra partnerė.    

Kolekcininkas pristato ne tik gramofonus, bet ir jų priešistorę bei tolimesnę raidą, taip pat apimant ir nelabai senus sovietmečio pabaigos laikus. Galima pamatyti vakarietiškus patefonus, apie kokius būdami „už geležinės sienos“ nė nesapnavome. Ar prisiminti laikotarpį, kai nuėjus į buitinio aptarnavimo kombinatą galima buvo lanksčioje plokštelėje įrašyti sveikinimą, jį nusiųsti paštu. Lietuvai skirta atskira ekspozicija, ji palyginti su pirmąja sale yra kukli, tačiau ne mažiau įdomi. Čia galima sužinoti, kad prie muzikos įrašų istorijos yra prisidėjęs Lietuvos Nepriklausomybės patriarchas Jonas Basanavičius, kad tarpukariu Panevėžyje buvo surenkami gramofonai, parduotuvėse prekiaujama garsių pasaulinių prekės ženklų aparatais...

Ne mažiau nei įvairūs antikvariniai aparatai iškalbingi yra eksponatai ant sienų: pirmosios plokštelės, originalūs plakatai ar unikalios nuotraukos, kurios atspindi, ką reiškė senelių, prosenelių laikais turėti nuosavą gramofoną ar jo kiek jaunesnį pusbrolį patefoną. Nuotraukose jis buvo svarbus akcentas, parodė žmogaus modernumą, statusą.

Tačiau G. Stasiūno pasakojimas prasideda nuo muzikos automatų, muzikinių dėžučių. Kolekcininkas pastebi: „Muzikinių dėžučių turi ne vienas muziejus, tačiau mažai kas jas demonstruoja. Mes patys jas restauruojam, remontuojam“. Ir čia pat pademonstruoja kelis 19 a. pabaigos aparatus. Reikia įmesti žetoną, rankenėle prisukti mechanizmą – ir jau galima klausytis. Tokios muzikinės dėžutės džiugindavo senųjų kavinių lankytojus.

O pirmuosius muzikinius aparatus – fonografus – 1877 m. išrado ne kas kitas, o amerikiečių išradėjas Tomas Edisonas, per savo gyvenimą užpatentavęs daugiau nei tūkstantį įvairių išradimų, iš kurių bene labiausiai žinoma elektros lemputė. Fonografas dabar primirštas, tačiau savo laiku tai buvo kažkas ypatingo. T. Edisonas sukūrė vienuolika įvairių fonografų modelių, įkūrė savo įmonę. Esminis skirtumas nuo panašiu laiku pradėjusių plisti gramofonų – garsas buvo įrašoma ne plokštelėje, o ant volelio. Grojant muziką fonografo adata buvo dedama ant volelio, kaip ir plokštelės atveju. Įrašo kokybė buvusi puiki, tačiau fonografas pralaimėjo konkurencinę kovą gramofonui. Kaip pastebi G. Stasiūnas, Edisonas muzikoje buvo gana konservatyvus, nepripažino džiazo, o rinkoje jau buvo modernios muzikos srovės poreikis. Tai lėmė, kad Edisono įkurta, 1927-aisiais jo sūnums perduota įmonė po dvejų metų bankrutavo.

Gramofono ir plokštelės autorius yra vokiečių ir amerikiečių išradėjas Emilis Berlineris. Savo išradimą jis užpatentavo lygiai dešimčiai metų praėjus po to, kai buvo užpatentuotas fonografas.

Kolekcininkas pasakoja ir čia pat demonstruoja, kaip keitėsi gramofonas. Triūbą sugalvota nuleisti žemyn, į spintelę, o aparato garsumas buvo reguliuojamas durelėmis. Faktiškai nuo to prasidėjo patefono istorija...

Autorės nuotraukos

Viršelyje: Vitalija ir Gediminas Stasiūnai muziejuje, kuriame – daugiau nei trisdetimt metų kaupta kolekcija.