Augo sode serbenta...

Sodo taku

Pasak dr. L. Buskienės, natūraliai au­gantys šalto klimato zonose Europoje ir Sibire serbentai idealiai tinka ir Lietuvos sodams. Ypač ištvermingi raudonieji ir baltieji serbentai, pakelia net -30 °C žiemos šalčius, mažiau – juodieji. Jų ūgliai dažniau apšąla. Raudonųjų serbentų šakų ilgis siekia 2–2,5 m, nors dažniausiai soduose šakos būna iki 1,5 m.

Baltieji arba dar vadinamieji geltonieji, serbentai yra tų pačių raudonųjų serbentų baltavaisės formos, vedantys šviesios spal­vos ir kiek kitokių skonio savybių uogas. Šie serbentai paprastai būna savidulkiai, pradeda derėti antrais metais, o 4–7 metų būna derlingiausi. Palankiomis sąlygomis raudonieji ir baltieji gerai dera 20 metų, juodieji 10–12 metų. Uogos sirpti prade­da birželio pabaigoje. Daugelio veislių serbentų sunokusios uogos lieka kabėti ant krūmo. Vėlyvųjų veislių uogas galima valgyti iki pat šalnų.

Mokslo darbuotoja dr. L. Buskienė pa­sakojo, kad sodų bandymų sklype augina naujausias, derlingas raudonųjų ir baltųjų serbentų veisles. Krūmus formuoja tradi­cine, kamienine ir vėduokline (špalierine) forma. Be įprastai auginamų sodyboje ser­bentų galima džiaugtis ir jų medeliais arba formuoti puošniai atrodančios vėduoklinės formos gyvatvores ar net neaukštas sienu­tes, tinkamas pasigrožėti arba dekoratyviai atskirti daržą ar sodą nuo poilsio zonos.

Puošniai atrodo raudonųjų ‘Jonkheer van Tets’ ir baltųjų serbentų ‘Blanca’ ka­mieniniai serbentai, jie lyg maži medeliai, skiepyti maždaug 1 m aukštyje į auksuotąjį serbentą (Ribes Aureum). Šiems augalams būtina atrama, kita priežiūra kaip įprastų vaiskrūmių.

Originaliai atrodo raudonieji serbentai ‘Rovada’, formuojami vėduokline forma prie ištemptų vielų. Jų krūmai auginami 2 stiebais, kurių šakelės gausiai apkibusios itin ilgomis uogų kekėmis lyg žvilgančiais karoliais.

Įprastai auginami raudonieji ‘Jonkheer van Tets’ ir baltieji ‘Zitavia’, pastarieji formuojami tradicine forma.

Raudonųjų serbentų veislės

‘Jonkheer van Tets’ – ankstyva, ypač derlinga, atspari šalčiams ir li­goms, olandiška raudonųjų serbentų veislė, šiuo metu populiariausia visoje Europoje. Uogos ryškiai raudonos, stambios, rūgščiasaldės, desertinės, labai gero skonio, prinoksta birželio pabaigoje–liepos pradžioje. Kekės ilgos, gražios. Tinka valgyti šviežias ir perdirbti. Derlius iš krūmo – 5–6 kg. Krūmai labai augūs, glausti, ištvermin­gi, žiemą pakankamai atsparūs ligoms.

‘Rovada’ – vėlyva, olandiška rau­donųjų serbentų veislė. Uogos rau­donos, gero skonio, silpnai rūgščios, vartojamos šviežios, tinka ir perdirb­ti. Dera trimis savaitėmis vėliau nei ‘Jonkheer van Tets’ ir labai ilgai, net rugpjūtį laikosi ant krūmo. Išaugina labai ilgas, puošniai atrodančias uogų kekes. Krūmai augūs, šakos išsikeroju­sios, ištvermingi žiemą. Veislė atspari miltligei, jautri deguliams.

Baltųjų serbentų veislės

‘Zitavia’ – vidutinio ankstyvumo, derlinga baltųjų serbentų veislė, kilusi iš Vakarų Europos. Uogos vidutinio dydžio, balkšvai geltonos spalvos, švelniai saldžiarūgštės, prinoksta liepos viduryje. Kekės ilgos. Uogos valgomos šviežios, tinka perdirbti. Derlius iš krū­mo – 3–5 kg. Krūmai augūs, rutuliški, ištvermingi žiemą ir atsparūs ligoms.

‘Blanca’ – vidutinio ankstyvumo, derlinga baltųjų serbentų veislė. Uo­gos šviesiai gelsvos, saldžiarūgštės, prinoksta antroje liepos pusėje. Uogų kekės ilgos. Tinka vartoti šviežius ir perdirbti. Veislė atspari grybinėms ligoms ir šalčiui.

Kada skinti uogas? Kuo jos vertingos?

Serbentai skinami, kai 95 proc. uogų įgauna joms būdingą spalvą ir skonį. Kekėje uogos prisirpsta ne vienu laiku: pirmiausia prinoksta uogos, esančios prie kekės pagrindo, o vėliausiai – kekės viršūnėje. Juoduosius serbentus galima skinti su kekėmis ir be jų, o raudonuosius ir baltuosius – tik su kekėmis. Prinokus uogoms, pirmiausia skinami juodieji ir baltieji serbentai, raudonieji gali ilgiau likti ant krūmo. Geriausia skinti ryte arba vakare.

Raudonieji serbentai vitamino C turi 26–83 mg%, baltieji – 34–66 mg%, kiek mažiau nei juodieji. Raudonųjų serbentų uogose yra karoteno, pektinų, fosforo, kalio, natrio, kalcio, mangano, jodo, kobalto, geležies. Cukruose vy­rauja gliukozė ir fruktozė, todėl raudieji serbentai labai tinka diabetikams. Šių serbentų uogos turi šlapimą skatinan­čių ir kraują gerinančių savybių, tinka nuo uždegimų, gerina ir normalizuoja virškinimą, vartojamos apsinuodijus maistu. Sultys skatina prakaitavimą, mažina temperatūrą, malšina troškulį, šalina pykinimą, gali būti vartojamos nuo ilgalaikių vidurių užkietėjimų, at­stato jėgas po sunkių ligų, tonizuoja, tinka naudoti sergantiems podagra. Raudonuosius ir baltuosius serbentus labai tinka vartoti vyresnio amžiaus žmonėms, nes netirština kraujo kaip juodieji, stabdo aterosklerozę, stiprina kraujagyslių ir kapiliarų sieneles. Uogos, lapai ir pumpurai vartojami ir liaudies medicinoje. Savo chemine sudėtimi ir savybėmis baltieji serbentai panašūs į raudonuosius.

Serbentų uogos valgomos šviežios, konservuojamos, šaldomos. Iš jų ver­damos uogienės, kompotai, gaminamas marmeladas, sirupas, želė, vynai.

Trumpai apie auginimą

Serbentai sodinami rudenį ir anksti pavasarį. Sodinukams parenkama saulėta ir nuo vėjų apsaugota vieta. Jie mėgsta derlingą, purią, neutralią ar silpnai rūgščią, neįmirkstančią priesmėlio ar priemolio dirvą. Ats­tumai tarp serbentų krūmų priklauso nuo jų augumo: tarp augių ir išsike­rojančių veislių krūmų paliekamas 1,5 m atstumas, tarp mažesnių ir tiesiai šakas leidžiančių veislių krūmų paliekamas 1–1,25 m atstumas.

Augimo metu augalai papildomai tręšiami, per sausras laistomi, pakrū­mės mulčiuojamos.

Kuo skiriasi raudonųjų ir baltųjų serbentų genėjimas nuo juodųjų?

Raudonieji ir baltieji serbentai genimi kitaip negu juodieji, nes jie dera ne ant jaunų stiebų, o ant 3 metų ir vyresnių stie­bų. Raudonųjų ir baltųjų serbentų veislės daugiausia žiedinių pumpurų krauna ant vaisinių šakučių, esančių ant 3–7 metų amžiaus medienos. Gausiausiai dera krū­mai, turintys po 3–4 dvimečius ir po tiek pat trejų–penkerių metų amžiaus stiebų.

Kadangi raudonųjų serbentų šakų trumpas produktyvus amžius, derančiame serbentyne būtinai išpjaunamos visos vy­resnės nei 6–7 metų raudonųjų serbentų neproduktyvios, ligų, kenkėjų ar mecha­niškai pažeistos, išgulusios, augančios į krūmo vidurį šakos. Jų kasmet genint išpjaunama po senas 3 šakas. Svarbu, kad šakos nesitrintų viena į kitą. Tinkamai suformuotas raudonųjų serbentų krūmas turėtų turėti 8–12 įvairaus amžiaus inten­syviai augančių ūglių.

Birželio pradžioje trumpinami (pinciruo­jami) vešlių šakų ir stiebų viršūniniai ūgliai (per sprindį), paliekant tik jų atkarpėles su 2–3 pumpurais. Tokiu būdu galima padidinti derlių – pristabdomas krūmo au­gimas, ūgliai sumedėja ir daugiau išleidžia vaisinių šakelių. Gaunasi glaustesnis uogų derėjimas. Raudonųjų serbentų krūmai auginami 10–20 metų. Vėliau serbentų krūmai išraunami.

„Rasų“ korespondentė Rūta ANTANAITIENĖ

Autorės nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.