„Aukso paukštė“ nutūpė Paįstrio kapelos „Gegužinė“ rankose

„Vos išgirdęs žinią kolektyvas be galo nudžiugo ir suprato, kad tai didelė atsakomybė: prieš save ir žiūrovą nepasirodyti prasčiau, dar daugiau tobulėti, dirbti ir muzikuoti, – sako J. Rutkauskienė. – Man asmeniškai – tai įrodymas, kad einu teisingu keliu, motyvacija tobulėti ir toliau su meile kolektyvo nariams bei muzikai stengtis, dirbti. Aišku, atsakomybės nesikeičia – renku kūrinius, juos aranžuoju, bet dabar taip aukštai užkeltos kartelės negaliu nuleisti nei sau, nei kapelos nariams.“

Kartu koja kojon

Pati Jolita Rutkauskienė muzikuoja nuo vaikystės. Augo muzikalioje šeimoje: tėtis, abu seneliai, dėdė grojo armonikomis, mama turėjo labai gražų balsą ir nuolat dainuodavo. Tad muzika ir dainos ją lydėjo nuo ankstyvo amžiaus. Dar mokantis Panevėžio vaikų muzikos mokykloje, smuiko klasėje ją pakvietė groti į buvusio Spirito kombinato gamyklos liaudiškos muzikos kapelą. Vėliau grojo „Gintaro“ kolūkio kapeloje. Baigusi mokslus prisijungė prie Panevėžio muzikinio teatro orkestro, kur dirba iki šiol.

Nuo vadovės istorijos neatsiejama ir liaudiškos muzikos kapela „Gegužinė“, kuri susikūrė 2011 metų spalį. Paįstrio kultūros centre Jolita Rutkauskienė pradėjo dirbti persikėlusi gyventi į dar seneliams priklausiusią sodybą Gailiūnuose. Kartu su jos atėjimu ėmė plėstis ir muzikuojančių žmonių ratas.

„Dirbti pradėjau su keturiais muzikantais. Po to mūsų gretos didėjo. Per tą laikotarpį keitėsi kolektyvo sudėtis: vieni dėl sveikatos nebegalėjo dalyvauti, kiti išėjo Anapilin, prisijungė ir naujų muzikantų, bet branduolys išliko tas pats. Dabar į sceną koncertuoti kopiame devyniese.“

Kapelos vadovei teko iššūkis ne tik suburti ir sudominti žmones, bet ir mokyti juos sceninės kultūros, dainuoti, groti, mat didžioji dalis kolektyvo narių – meno mėgėjai, muzikai skiriantys savo laisvalaikį. Didelio entuziazmo bei darbo dėka kolektyvas drauge nuėjo ilgą ir spalvingą kelią, aktyviai koncertuoja, daug keliauja, dalyvauja konkursuose, festivaliuose, neretai iš jų parsiveždamas nominacijų, apdovanojimų.

Anot vadovės, dėl pastarojo apdovanojimo – „Aukso paukštės“ – „Gegužinės“ muzikinis repertuaras labai nesikeis, mat reikia atsižvelgti ne tik į klausytojų lūkesčius, bet ir į muzikuojančių gebėjimus, naudojamus instrumentus, balsus.

„Ne visos dainos tinka, ne visos skamba, tad tai nesibaigiantis ieškojimų ir malonių atradimų procesas“, – šypsosi vadovė.

Skrydis papuoštas gėlėmis ir sveikinimais

„Aukso paukštės“ statulėlė ir apdovanojimo sertifikatas geriausiai 2023 metų liaudiškos muzikos kapelai įteiktas balandžio 5 dieną. Kaip sveikinimo kalboje sakė Panevėžio rajono meras Antanas Pocius, dabar tai galės būti Aukso paukštės diena.

„Yra 40 paukščių diena, yra gandrinės, o Paįstryje nuo šiol balandžio penktoji spindės auksu“, – kalbėjo A. Pocius.

Apdovanojimą įteikė Lietuvos nacionalinio kultūros centro instrumentinio folkloro specialistas Arūnas Lunys.

„Šis apdovanojimas liudija, kad „Gegužinės“ kapela, kaip ir kiekviena šį apdovanojimą gaunantis, yra ne tik geriausias, bet ir giliausias tradicijas turintis kolektyvas“, – sakė A. Lunys

Jis pažymėjo, kad Panevėžio rajonas kapelų žanre pelnė jau trečią „Aukso paukštę“.

„Gegužinės“ kolektyvą ir vadovę su reikšmingu veiklos įvertinimu sveikino ir už kūrybiškumą, nuoširdžiai puoselėjamą mėgėjų meną bei tautiškumo tradicijas dėkojo vicemeras Rimantas Pranys, Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Algirdas Kęstutis Rimkus, Seimo narės Guodos Burokienės padėjėja Vaida Pečeliūnaitė, Paįstrio kultūros centro direktorė Daiva Kiršgalvienė, Paįstrio seniūnijos seniūnas Virginijus Šležas, bendruomenės atstovai, vietos ir kaimyninių rajonų kolegos kultūros darbuotojai, kūrybos bendrakeleiviai ir gerbėjai, Panevėžio miesto Kultūros centro direktorė Judita Kačinskaitė.

Šventės dalyviams ir svečiams „Gegužinė“ pristatė savo koncertinę programą. Kapelos pasirodymu bus galima pasigrožėti ir šią vasarą vyksiančiame didžiausiame šalies metų kultūros renginyje –100-metį mininčioje Lietuvos dainų šventėje „Kur giria žaliuoja“.

Autorius Arneta MATUZEVIČIŪTĖ / JP.lt

Gintaro LUKOŠEVIČIAUS nuotraukos