Azijinė kriaušė – reta lietuviško sodo viešnia

Vaisiai tirpsta burnoje

Ne vieną mėnesį teko pasidairyti ir paklausinėti sodus puoselėjančių žmonių, ar augina azijinę kriaušę. Dažniausiai teko išgirsti, kad apie tokią veislę nėra girdėję ir vaisių neragavę. Kai kurie žmonės ją atpažino kaip kriaušobuolį, tai yra kriaušės ir obuolio hibridą, bet prisipažino, kad neaugina, nes yra girdėję, jog Lietuvos klimatas šiam vaismedžiui per šaltas.

Laimei, visai netikėtai teko susipažinti su nuostabiai gražios sodybos, įkurtos netoli Riešės ežero, prie pat Avižienių miško, savininke Asta Tere, kurios sode su egzotiškąja, šilumą mėgstančia turkiška figa auginama ir azijinė kriaušaitė. Pažvelgus į Lietuvos klimato žemėlapį, netruksime pastebėti, kad Vilniaus kraštas patenka tarp atšiauriausių šalies regionų. Vis tik šis nuostabus vaismedis Astos sode auga jau septynerius metus, sėkmingai peržiemoja, iškenčia pavasarines šalnas, o pernai ir šiemet davė neįtikėtinai gerą derlių.

„Ji turi keistą savybę – leidžia daug šakų, kurios formuojasi kaip ragatkės, – įdomią savybę yra pastebėjusi vilnietė. – 2018 m. į sodybą buvo atvažiavusi filmavimo grupė su sodo ekspertu. Jis kaip reikiant apgenėjo vaismedį, nurėžė neteisingai išaugusias šakas, bet kitais metais medelis išleido jų dvigubai daugiau. Pamaniau, jeigu jau taip nutiko, tai reikia jas vėl pagenėti.“

Bet po tokios procedūros, pasak A. Terės, vos neprarado kriaušės. Dalis šakų nudžiūvo, tad iš pradžių pamanė, kad užpuolė liga. Nusprendė kurį laiką visai negenėti: „Taip ir palikau augti, kaip ji nori, išpjaunu tik netaisyklingai ar į vidų augančias šakeles. Pavasariais, genėdama kitus vaismedžius, šiek tiek apgeniu ir azijinę kriaušę. Bet ne taip drastiškai.“

Sodybos šeimininkę pakerėjo visas medelio grožis: dideli žali lapai, gausus žydėjimas pavasarį. „Pavasarį būna tiesiog aplipusi žiedais, o vaisių užmezga tiek daug, kad plonos šakelės svyra ir medelis atrodo tarsi bumbulais papuošta kalėdinė eglutė“, – žavisi sodo puošmena pašnekovė, atkreipdama dėmesį ir į labai praktišką augalo savybę – ši kriaušė atspari rūdims ir kitoms vaismedžių ligoms, nepuola kenkėjai.

Prie visų pliusų galima pridėti dar vieną. Nuskintos kriaušės vėsiame sandėliuke, Astos teigimu, kaip žieminiai obuoliai išsilaikė net iki pat pavasario, neprarasdamos nei sultingumo, nei saldumo. Vaisiai sirpsta gana vėlai, rudenį, skina juos baigiančius nokti, kol nespėja užeiti šalnos. „Vaisiai nors kietoki, bet be galo sultingi. Ant šakų laikosi gana tvirtai, beveik visus nuskinu, labai nedaug jų nukrečia vėjas, – pasakoja pašnekovė. – Pasitaiko, kad vienas kitas pernoksta ir skonis tarsi pradėjusio rūgti.“

Nereikli ir atspari ligoms

Sodinuką ji pirko neplanuotai ir ne iš profesionalaus sodininko, bet prekeivio, pardavinėjusio iš užsienio atgabentus sodinukus ir nežinojusio tikslaus augalo veislės pavadinimo. Vis tik rūpestingai moteriai pavyko atrasti sėkmingą būdą išsaugoti šiltesniuose kraštuose augantį vaismedį.

Kiekvieną pavasarį visus sodo augalus ji patręšia karbamidu, ir nupurškia Burgundijos mišiniu ar vario preparatais, skirtais pavasariniam purškimui. „Azijinės kriaušės niekas nepuola, kartais net pagalvoju, kad gal nė neverta jos purkšti, – svarsto Asta. – Pavasarį profilaktiškai purkšdama augalus, nepraleidžiu ir azijinės kriaušės, bet daugiau nieko nedarau. O vaisius kelinti metai ji veda kasmet ir daug.“

Sodyboje dominuoja akmenys ir kietai suspaustas molis. Jeigu reikia iškasti duobę ilgiau nepalijus, žemę tenka tiesiog iškirsti. Giliau pakasus, pasimato akmenų sluoksnis. Nenuostabu, kad ši terpė sodyboje augantiems augalams nėra itin palanki, ypač naujai pasodintiems. Vis tik kaip daugelis dekoratyvinių bei sodo augalų, šioje vietoje sėkmingai prigijo ir azijinė kriaušė.

A. Terės receptas paprastas – prieš sodindama iškasa didesnę duobę, į dugną deda nukastos velėnos, o viršutinį žemės sluoksnį pamaišo su universaliu pirktiniu juodžemio bei kompostinės žemės mišiniu ir užpila sodmenį. Svarbiausia nepasodinti per giliai ir neužkasti sodinuko skiepo vietos. „Per pirmuosius metus vaismedžiai spėja prigyti ir įsitvirtinti praturtintoje duobėje, po to sutvirtėjusios šaknys vandens ir maisto ieško giliau, plečiasi, o medeliai auga gerai“, – paaiškina ji.

Profesionalo žvilgsnis

Azijines kriaušes dauginantis ir auginantis medelyno „Malinausko medelynas“ savininkas Kęstutis Malinauskas teigia, kad yra tekę girdėti šiuos vaismedžius vadinant hibridais. Jo manymu, taip nutiko todėl, kad vaisiaus skonis ir vaizdas primena obuolį. Bet iš tiesų tai yra tikrų tikriausia kriaušė.

Jos itin populiarios Japonijoje, kuri ir yra jų tėvyne. Pavyzdžiui, veislė ‘Nijisseiki‘ ten išvesta jau maždaug 1900 metais. Yra nemažai veislių, pritaikytų Europos klimatui, todėl jos ten taip pat jau seniai mėgstamos. „Tik Lietuvoje jų ėmė rastis prieš kiek daugiau nei dvidešimt metų, ir nors kai kurios veislės tikrai tinka auginti mūsų šalyje, šis vaismedis vis dar nėra dažnas, bet pasiūla tikrai didėja, – pastebi sodininkas. – Nemažai sodinukų atvežama iš Lenkijos, bet kai kurie profesionalūs sodininkai, taip pat ir aš, patys dauginame ir auginame.“

Jų vaisiai nepaprastai skanūs, maistingi, o vaismedis lengvai auginamas. Azijos kriaušės sujungia geriausias obuolių ir kriaušių savybes: vaisius kvepia ir kaip kriaušė, ir kaip obuolys. Pavyzdžiui, ‘Nijisseiki‘ vaisius galima ne tik laikyti sandėlyje, bet ir konservuoti ar užšaldyti, nes jų minkštimas tankus ir tvirtas. Be to, vaisiai turtingi vitamino K, vario ir kalio. Tai hipoalerginis maistas, pasižymintis nedideliu rūgštingumu.

Sakoma, tai pati kvapniausia azijinių kriaušių veislė! O tarsi vyšnia ant torto nuskamba faktas, kad rudenį šios kriaušės lapai nusidažo stulbinama ugnies raudonumo spalva.

„Didžiulis azijinių kriaušių privalumas – atsparumas ligoms ir kenkėjams. Jos neserga pagrindinėmis sodo augalų ligomis – rūdimis ir deguliais, – kurios kamuoja įprastas kriaušes. Todėl jų lapai išlieka gražūs, nedeformuoti vienos ar kitos ligos, – sako K. Malinauskas. – Esu pastebėjęs, kad mūsų medelyne augančias azijines kriaušes ir amarai puola mažiau nei kitus vaismedžius. Šiemet medelyno augalus buvo apnikusios minamusės, jos lapeliuose išvagoja vingiuotus takelius, bet azijinių kriaušų nelietė. Nežinau kaip tai paaiškinti, bet tai dar vienas pliusas šiam augalui.“

Ko gero vienintelis azijinių kriaušių trūkumas – jautrumas šalčiui. Bet šią bėdą, pasak patyrusio sodininko, daugiau mažiau galima išspręsti.

Atkreipkite dėmesį į poskiepį

Kalbant apie atsparumą šalčiui, tenka pripažinti, kad azijinė kriaušė yra jautresnė nei kitos. Sodininkas šią savybę sieja su poskiepiu ir paaiškina, kaip būtų galima sustiprinti vaismedį. „Prastas, mūsų klimatui netinkamas derinys, kai azijinė kriaušė skiepijama į žemaūgius poskiepius: ir pati veislė šalčiui jautresnė, ir poskiepis neatsparus. Po šaltesnių žiemų gali stipriai apšalti šakos arba medelis visai žūti. Tokius augalus labiau alina net ir šiltesnės lietuviškos žiemos. Geriausia, kai azijinės kriaušės skiepijamos į miškinės kriaušės poskiepį“, – pataria K. Malinauskas.

Dar labiau padėsime šiam vaismedžiui, ilgiau pasivaikščiodami po sodybą ir uoliau paieškodami jam vietos. Nors azijinės kriaušės mažiau reiklios nei abrikosai ar persikai, joms labiau tiks pietinė pusė, mažiau vėjuota vieta. Dar būtina atkreipti dėmesį į dirvožemį. „Sunki, molinga žemė medeliui netiks, – perspėja medelyno savininkas.– Priemolis jau nėra blogai, jį galima pagerinti universaliu substratu, kompostu arba tiesiog juodžemiu.“

Pasak specialisto, itin svarbus aspektas – drėgmė: „Jeigu azijinę kriaušę pasodinsite užmirkstančioje žemėje, ji tikrai neišgyvens. Kai šaknų zonoje ilgai užsistovi vanduo, medelis jo daug prisigeria ir tampa mažiau atsparus žiemos šalčiams. Jeigu sklype dominuoja sunkus, suspaustas molis, užmirkstanti žemė, žinoma, įrengtas ir gerai veikiantis drenažas būtų idealiausia išeitis visiems sodybos augalams.“

Sodinti rudenį ar pavasarį?

Sodininkams mėgėjams visada kyla klausimas, kada, rudenį ar pavasarį, geriau sodinti nusižiūrėtą vaismedį, ypač žinant, kad augalas jautresnis šalčiui nei įprasti. Pasak K. Malinausko šiuo atveju azijinėms kriaušėms galioja tokios pat taisyklės, kaip ir kitiems sodo augalams.

Jeigu šios kriaušės sodinukas inde augo nuo pavasario, tai iki rudens jis spėjo suformuoti puikų šaknyną. Tokį augalą sodinti visiškai nesunku ir jis beveik nepatiria streso, gerai prigyja ir peržiemoja. „Jeigu į vazoną augalas įdėtas rudenį (ištraukus iš indo sodinuką, nuo šaknų nubyra žemės) arba sodinukas neseniai iškastas tiesiai iš grunto – tuomet verta rimtai svarstyti, ar azijinę kriaušę sodinti rudenį, – perspėja pašnekovas. – Būdama jautresnė šalčiui, ji gerokai sunkiau žiemos. Pirma žiema plikomis šaknimis jai yra pavojingesnė nei į žemę patekus su visu vazono turiniu.“

Jeigu pirksite sodinuką rudenį, bet staiga stipriai nukristų oro temperatūra, pradėtų snigti ir jau nespėtumėte pasodinti vasarą vazone auginto sodinuko, K. Malinauskas pataria nesijaudinti, pastatyti augalą kieme, geriau šiaurinėje pusėje (nes nekaitins saulė, per lapus garins mažiau drėgmės) ir palaukti, kol natūraliai nukris visi lapai. Žinoma, žemei pradžiūvus, būtina palaistyti. Tada vazoną galima perkelti į ūkinį pastatą arba nešildomą garažą, šiltnamį, kur galėtų laikytis ir nežema minusinė temperatūra, svarbu, kad ji nebūtų artima kambario temperatūrai.

„Vazonuose augantys sodinukai jau yra gavę trąšų, todėl sodinant nerekomenduoju papildomai tręšti, nebent reikėtų substratu, kompostu ar juodžemiu pagerinti sodinimo vietos žemę. Rudenį nereikėtų pamiršti palaistyti. Šiuo metu dirvožemis jau atmirkęs, bet kol augalas turi lapų, reikia sekti, kad žemė neišdžiūtų“, – sako pašnekovas.

Ruošiantis žiemai, jis nepataria šiltai apdangstyti sodinuko: „Jeigu azijinę kriaušę pasodinote labiau vėjuotoje vietoje, galima agroplėvele aprišti ne tik kamieną, bet ir šakas – taip apsaugosite nuo stipresnio vėjo, ypač šiaurinio. Jeigu žiema bus gera ir pasnigs, labai naudinga aplink sodo medelius, ne tik šį rudenį pasodintus, jį sutrypti – tada virš šaknų susiformuoja šildanti „sniego antklodė“. Ir tai daryti galima po kiekvieno gausesnio snygio.“

Mulčiuoti naujo azijinės kriaušės sodinuko K. Malinauskas ragina neskubėti, mulčio arba durpių galima pasiruošti iš anksto, bet berti ant pomedžio reikėtų ne anksčiau nei oro temperatūra nukris iki 5 °C šalčio ir daugiau. Bet ir tada mulčiuoti nėra būtina.

Užtat būtina pasirūpinti, kad netrūktų vandens. Jis augalams yra svarbiausias išgyvenimo elementas tiek rudenį, tiek pavasarį.

Papildomų rūpesčių netoli miško gyvenantiems žmonėms gali kelti į sodą šaltuoju metų laiku užsukantys žvėreliai. Todėl naudinga agrodanga ar kokiu nors tinklu apsukti bent apatinę jauno medelio dalį – nekviesti lankytojai neapgrauš žievės.

„Dabar puikus metas tiek jaunus sodinukus, tiek subrendusius vaismedžius nupurkšti vario sulfatu arba specialiais mišiniais, skirtais rudeninei augalų apsaugai nuo ligų. Tokias priemones galima naudoti ir sodo augalus purškiant pavasarį“, – teigia sodininkas, primindamas, kad nereikėtų patingėti šiltuoju metų laiku apravėti pomedį.

Azijinės kriaušės – šakotis mėgstantys vaismedžiai

Ši savybė, pasak K. Malinausko, būdinga vsoms kriaušėms. Jos genetiškai linkusios intensyviai augti, per vieną vegetacijos periodą priauginti daug naujų ūglių, ypač jeigu joms tinka augimo sąlygos.

Problema dėl itin gausiai augančių šakų ir vilkūglių, pasak medelyno savininko, dažniausiai atsiranda tada, kai kriaušė genima nereguleriai: „Kelerius metus negenimas medis priaugina daug šakų, o stipriai išretinus vainiką, jis sparčiai ataugina prarastą dalį. Todėl šiuos vaismedžius reikia genėti kasmet nuo jaunumės ir po truputį, pašalinant tik netaisyklingai išaugusias šakas ir vilkūglius. Tuomet augalas atranda balansą tarp naujai užauginamų šakų ir žydėjimo.“

Kaip ir sodinant, taip ir genint, nuolat keliamas klausimas – kada geriau tai atlikti. Pašnekovo nuomone, tai labiau priklauso nuo vaismedžio amžiaus ir atsparumo šalčiui. „Azijines kriaušes genėti rekomenduočiau pavasrį. Šalčiui jautresnį vaismedį genint rudenį, padarytos žaizdos nespėja užgyti, nes augalas jau nevegetuoja, „miega“. Be to, rudenį nupjovus šakeles, atimamos jose buvusios maisto medžiagos, tad medžiui jo lieka mažiau. Jei žiema šaltesnė, tikėtina, kad pavasarį teks jį dar kartą apgenėti, apkarpyti nušalusias šakeles, vainikas dar labiau sumažės ir medis gali kurį laiką skursti, – paaiškina sodininkas ir apibendrina. – Jeigu planuojate nors kiek stipresnį genėjimą, tai geriau jį atidėti pavasariui. O jeigu ketinate tik simboliškai aptvarkyti, nukirpti vilkūglius, tai galima ir rudenį.“

Jis atkreipia dėmesį į dar vieną kriaušių vegetacijos dėsningumą. Pasirodo, kuo vėliau medis genimas pavasarį, tuo mažiau ūglių per sezoną užauga. Todėl šiuo darbu galima užsiimti ir balandžio pabaigoje, kai vaismedžiai jau beveik ruošiasi žydėti. „Galima pagenėti net ir žydinčius ar žydėjimui pasibaigus“, – teigia K. Malinauskas, bet perspėja, kad ši taisyklė negalioja jauniems augalams – jų augimą reikia skatinti, kad susiformuotų vainikas, todėl geriau genėti anksti pavasarį ar net žiemos pabaigoje, baigiantis vasariui.

„Jeigu šį rudenį pasodinote 1,2 m ar aukštesnį sodinuką, jo viršūnę pavasarį būtina patrumpinti, taip paskatinsite jauną medelį šakotis. Bet mažesnio nei metras sodinuko pirmais metais nereikėtų liesti, viršūnę nukirpti galėsite po metų“, – pataria sodininkas.

Šiek tiek kitaip prižiūrėti reikės pirktą vyresnio amžiaus sodinuką, jau turintį šoninių šakelių. Šiuo atveju genint teks atsižvelgti į šakelių kryptį ir kiekį – tai priklausys nuo individualaus augalo. „Svarbu pirmo genėjimo neatidėti trims keturiems metams ar dar vėlesniam laikui“, – perspėja K. Malinauskas. Negenimas nuo pirmų metų, medelis atrodo jaunas, bet ne visos šakos yra kokybiškos, ne visos reikalingos, o stipriai apgenėjus, jis vėl jų gausiai ataugintų.

„Pradėdami sodininkauti, su pirmu sodinuku nusipirkite ir sekatorių“, – šypsosi sodininkas.

Astos TERĖS nuotr.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.