Ashburn +27,8 °C Mažai debesuota
Penktadienis, 19 Lie 2024
Ashburn +27,8 °C Mažai debesuota
Penktadienis, 19 Lie 2024

Balchašo lageryje pagerbtas žuvusiųjų atminimas

2024/06/06


Gegužės 29 d. Kazachstane, Balkašo lageryje, buvo pagerbti čia žuvę lietuviai ir kitų tautybių žmonės. Atminimo ir pagarbos renginyje dalyvavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, Lietuvos ambasadorius Kazachstane Egidijus Navikas, Seimo Pirmininko pavaduotojas Julius Sabatauskas, Seimo narys, Tarpparlamentinių ryšių su Kazachstano Respublika grupės pirmininkas Edmundas Pupinis, Lietuvos garbės konsulas Karagandoje, Karagandos lietuvių bendruomenės pirmininkas Vitalijus Tvarijonas, Balchašo miesto bendruomenės nariai, žiniasklaidos atstovai. Lietuvių žūties vietoje pastatytas paminklas.

LGGRTC lėšomis pastatytas iškilus ir prasmingas atminimo ženklas simbolizuoja didelę Lietuvos netektį. Ir liudija tūkstančių plačiose Kazachstano žemėse kalėjusių ir atgulusių mūsų lietuvių bei kitų tautų žmonių skaudžius likimus. Paminklo autoriai – architektai Vytenis Rudokas ir Algis Vyšniūnas.

Lėšas paminklui skyrė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, prie projektų įgyvendinimo Kazachstane labai daug prisidėjo ir Lietuvos garbės konsulas Karagandoje, Karagandos lietuvių bendruomenės pirmininkas Vitalijus Tvarijonas ir Lietuvos amabasadorius Kazachstane Egidijus Navikas.

„Palaidojimo vietoje yra apie 250 lietuvių, taip pat ukrainiečių, jie buvo palaidoti kaip nežinomi kaliniai be pavardžių. Mes turime tikrą ir vienintelį atvejį, kai liudininkai parodė šią vietą. Yra žinomos kelios palaidotų žmonių pavardės – Pranas Bučinskas, Onutė Saveikytė“, – sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys.

Kazakstanas Balchašas

Pernai Balchaše buvo atidengtas paminklas lietuviams ir ukrainiečiams, pokariu kalėjusiems Balchašo ir Rytinio Kounrado ypatinguose lageriuose. Paminklas įrengtas buvusio Balchašo lagerio požeminio karcerio vietoje. Šiuo paminklu įamžintas ir pagerbtas 1948–1955 metais Balchašo ir Rytinio Kounrado ypatinguose lageriuose kalėjusiųjų žmonių atminimas. Paminklas įrengtas buvusio Balchašo lagerio požeminio karcerio vietoje.

Memorialas Balchaše yra trečiasis reikšmingas memorialas politiniams kaliniams ir tremtiniams Kazachstane. Balchašo lagerio memorialas, kaip memorialai Spaske ir Žezkazgane, yra vieni svarbiausių tarptautinių paminklų politinių represijų aukų atminimui įamžinti Kazachstane.

Apie Balchašo lagerių politinių kalinių kasdienybę yra daug prisiminimų, minimos žuvusiųjų pavardės. Štai kaip apie tragišką P. Bučinsko likimą rašo buvęs Balchašo lagerio politinis kalinys Vladas Vyšniūnas savo atsiminimų knygoje „Alkana stepė“ (ruošiama spaudai).

Vladas VYŠNIŪNAS ALKANOJI STEPĖ (ištrauka)

Tą dieną aš ir Bučinskas glaistėme langus pagrindiniame pirmojo aukšto fojė. Dirbome šalia vienas kito tylėdami, tik retkarčiais pasikeisdami vienu kitu žodžiu. Pranas nemėgo daug kalbėti. Jis buvo santūrus, inteligentiškas vaikinas, su kuriuo susipažinau Panevėžio kalėjime. Paskui viename vagone važiavome etapu į Uchtą, kartu su Stasiu Bereišiu ir Vitkūnu grūmėmės su rusų padugnėmis, kurias atsiuntė Lietuvon apiplėšti ir visokiais būdais skriausti dorus žmones. Šiaurėje buvome trumpam išsiskyrę, o Balchaše vėl susitikome ir netgi papuolėme vienon dažytojų brigadon. Pranas buvo vienas iš tų retai pasitaikančių žmonių, kurie mokėjo klausytis kitų. Laikas nuo laiko jis ko nors paklausdavo manęs, o aš nejučiomis įsileisdavau į „filosofijas“. Buvau dėkingas jam, kad jis manęs nepertraukinėdavo ir neužduodavo kvailų klausimų.

Tąsyk man jis pasakė:

- Aš pradedu manyti, kad mes nesulauksime to laiko, kada valdžią Rusijoje perims kultūringi žmonės.

- Būtinai sulauksime! – paprieštaravau aš. – Kai tik nusibaigs Didysis Inkvizitorius, mus paleis iš lagerio. Tuo esu įsitikinęs visu 100 procentų. Santvarka, kuri nepaiso įstatymų, negali ilgai egzistuoti. Kaip taisyklė, žlugus diktatūroms, naujoji valdžia visada peržiūri politinių kalinių bylas.

- Prailgo akys belaukiant.

- Šitas laukimas yra ne tik mūsų, bet ir visų dorų žmonių išbandymas. O kas link Stalino, tai jam šiemet sukanka 71 metai. Istorijos pavyzdžiai kalba už tai, kad jam senai reikėjo ištiesti kojas. Kaligula mirė sulaukęs vos 29 metus, Neronas ištempė iki 31 metų. Tik Hitleris sugebėjo išgyventi 56 metus.

Po šitų mano žodžių pasirodė gerai nusiteikęs brigadininkas Macko ir pasakė:

- Vienam iš jūsų teks eiti baltinti laiptinę. Kuris pageidaujate pasimankštinti?

Man nespėjus apsispręsti, Pranas nušoko nuo pastolių.

- Aš einu! – tarė jis.

Jis nuėjo kartu su brigadininku į laiptinę, o tiksliau pasitikti savo likimo. Daugiau su šituo nuostabiu vaikinu nebeteko pasimatyti. Jam bedirbant lūžo pastoliai ir Pranas nugarmėjo iš trečiojo aukšto į rūsį, tiesiai ant ten suverstų metalinių stovų. Stebuklas, kad jis neužsimušė iš karto. Matęs šį įvykį, veterinaras tvirtino, kad sužeistasis turėjo šansų išlikti gyvas, jei būtų buvusi galimybė padaryti skubią operaciją. Teoriškai tokia galimybė buvo: konvojaus viršininkas galėjo telefonu iškviesti greitosios pagalbos mašiną, kuri būtų nuvežusi į miesto ligoninę. Deja, lagerio valdžia neleido šito daryti. Ji įsakė sunkiai sužeistąjį gabenti į lagerį. O mūsų ligoninėje nebuvo minimalių sąlygų atlikti šiek tiek sudėtingesnę operaciją. Nebuvo nei reikalingos įrangos, nei anesteziologo. Lagerio administracija skaitė, jog kaliniams nereikalingi netgi paprasčiausi skausmą malšinantys vaistai.

Sunkiai sužeistą Praną Bučinską įkėlė į sunkvežimio kėbulą, paguldė ant nešvarių grindų ir nuvežė duobėtu keliu į lagerį, esantį už dešimties kilometrų. Antanas Petraitis, tuo metu dirbęs ligoninėje sanitaru, pasakojo apie baisias Prano kančias, kol po 18 valandų mirtis nutraukė gyvybės siūlą. Visą tą laiką sužeistasis turėjo sąmonę ir šaukė paklaikęs iš skausmo.

Pranas Bučinskas numirė visiškai vienas, nes lankyti ligonius lagerio ligoninėje buvo uždrausta. Palaidojo jį slaptai nuo kitų kalinių takyre už moterų zonos. Niekas nepastatė kryželio, niekas nepažymėjo kapo kokiu nors užrašu. Politiniai kaliniai buvo laidojami be karsto, užkasami, tarsi, kritę gyvuliai. Tiesa, prieš įverčiant į duobę, lavoną perdurdavo durtuvu. Šiaurėje tai darydavo prieš išnešant iš zonos. Įkaitintu geležimi perdurdavo mirusiojo kalinio blauzdą. Specialiame stepių lageryje ši viduramžių procedūra buvo šiek tiek pakeista: durtuvo neįkaitindavo, juo nepersmeigdavo numirėlio blauzdos, o paprasčiausiai išmaišydavo vidurius. Kiekvienam be išimties.

Pranas Bučinskas buvo antras lietuvis, paaukojęs savo gyvybę Metalurgų šventovės statybai. Prieš pusmetį užsimušė vienas dailidė, montavęs stogo konstrukcijas. Jo pavardės nebeprisimenu. Reikia pažymėti, jog statybose kaliniai buvo verčiami dirbti pavojingose gyvybei sąlygose. Nei vienas darbininkas nebuvo supažindintas su saugumo technikos reikalavimais. Tik išėjęs iš lagerio, sužinojau, jog egzistuoja toks mokslas.

 

Partnerio informacija

LGGRTC darbuotojų nuotraukos

Dalintis