„Baltijos aplinkos forumui“ užčiaupti „Ūkininko patarėjo“ nepavyks

Tokiu atveju reikėtų atkreipti dėmesį, kad žurnalistų ir visuomenės informavimo priemonių teisė rinkti, gauti ir skleisti informaciją yra įtvirtinta LR Konstitucijos 25-ame straipsnyje ir ta teisė yra ypač reikšminga visuomenei. Visuomenė turi teisę gauti išsamią, visapusišką ir kritišką informaciją apie tai, kaip yra naudojamos mokesčių mokėtojų lėšos. BAF dalyvavo bent keliuose projektuose, apie kuriuos publikacijos ir buvo paskelbtos ŪP. Jos buvo kritiškos, žurnalistai pakalbino nemažai asmenų, tarp jų ir politikus – Seimo narius, Vyriausybės atstovus, kurie išsakė abejones dėl BAF veiklos tam tikro skaidrumo ir tam tikrų rezultatų pasiekimo.

Belieka atkreipti dėmesį, kad tokia ir yra visuomenės informavimo priemonių bei žurnalistų funkcija, dėl jos tinkamo atlikimo visuomenė arba gali užsitikrinti savo teisę žinoti, kas valstybėje vyksta, arba negali to užsitikrinti. Tai šituo atveju, mano vertinimu, BAF be jokio teisinio pagrindo nepagrįstai reikalauja paneigti dalykus, kurie ŪP paskelbti ne tik žurnalistų, bet ir kitų asmenų.

Kai tokią informaciją paskelbia kiti asmenys, kuriuos ŪP sąžiningai cituoja, tokiu atveju žurnalistams nekyla jokios atsakomybės, kadangi jie negali atsakyti už kitų asmenų pasakytus žodžius, jeigu jie yra išspausdinti tokie, kokie ir buvo pasakyti. Šį kartą informacija buvo paskelbta kito asmens, konkrečiai, Seimo nario Kęstučio Mažeikos, kuris kuruoja žemės ūkio veiklą, dirba Seimo Kaimo reikalų komitete, ir išsakė savo nuomonę dėl šitų aplinkybių, paminėtų publikacijose.

Yra svarbu dar kartą paaiškinti visuomenei, kad tiek Lietuvos teismai, tiek Strasbūro Žmogaus Teisių Teismas absoliučiai daugeliu atvejų yra linkę ginti visuomenės teisę žinoti. O žurnalistų teisė – tokią informaciją paskelbti. Kartais žurnalistai būna ne iki galo tikslūs, kažkur suklysta, bet tokiais atvejais teismai vertina, kad negalima reikalauti iš žurnalistų absoliutaus tikslumo. Jie gali suklysti arba būti suklaidinti savo ekspertų vertinimo ir t. t. Bet kokiu atveju, jeigu valstybė nusprendžia apriboti žurnalistų žodžio laisvę, tai būna susiję su pavojingu reiškiniu. Tai bandymas įbauginti žurnalistus, kad jie susilaikytų nuo tam tikrų temų, nerašytų kritiškai, nerašytų įdomiai, nekritikuotų aštriai. Tokiais atvejais teismai laiko, kad tai yra nepateisinama demokratinėje visuomenėje. Nes demokratinėje visuomenėje žurnalistai turi teisę ir „sutirštinti“, ir suaštrinti temą, tai yra informaciją paskelbti taip, kaip jie supranta, kad visuomenė galėtų susipažinti ir kritiškai pati įvertinti.

Užkirtimas galimybės skelbti tokią informaciją, kaip jau minėjau, yra atėmimas iš mūsų visų teisės žinoti tam tikrus faktus, gal ir tam tikras nuomones. Tokiu atveju visuomenei nutinka taip, kad jeigu tokia informacija yra ribojama, kartu yra apribojamos ir kitos žmogaus teisės.

Viena iš tų teisių – sąmoningai, būnant gerai informuotam dalyvauti rinkimuose. Mes juk nežinome, kokius sprendimus priima politikai, kam ir kaip valstybės institucijos, įvairūs departamentai paskirsto lėšas. Tokiu atveju rinkimai netektų prasmės, nes nežinant jų veiklos tikrojo turinio, neužtikrinant skaidrumo rinkimuose polinis žmonių pasirinkimas būtų labai apribotas. O demokratinėje šalyje taip negali būti. Rinkėjai turi teisę ateiti į rinkimus, aiškiai suprasdami ir žinodami, kas ką veikia, kas ką daro, ir tuos veiksmus įvertinti patys pasirinkdami vieną ar kitą politiką.

Ten, kur žurnalistai yra įbauginami, kur visoms informavimo priemonėms taikomos sankcijos, tokios valstybės nedemokratiškos, jose yra režimai, o artimiausi pavyzdžiai – Baltarusija ir Rusija. Tokiose šalyse apskritai neegzistuoja laisva spauda, nes jai tiesiog neleidžiama veikti. Nėra žurnalistų profesijos apsaugos mechanizmo, jų laisvės užtikrinimo ir tai daro nedemokratinės valstybės. Nesant laisvos informacijos sklaidos, demokratija nėra įmanoma.

Kinijoje, kuri oficialiai vadinama Kinijos Liaudies Respublika, yra visai kitoks valdymo būdas. Nėra užtikrinamos demokratijos fundamentalios teisės, kurios turėtų būti saugomos Konstitucijos, ribojamas šalies vadovų kadencijų skaičius, informacijos laisvė. Be abejo, šituo atveju Kinija gali būti priskiriama prie tokių valstybių kaip Rusija ir Baltarusija. Lietuvos Respublikoje veikia Konstitucija, kuri garantuoja spaudos ir žodžio laisvę. Tad mėginti mūsų šalyje įbauginti žurnalistus reiškia sekti minėtų valstybių režimų pavyzdžiu.

Redakcijos nuotrauka

Algimanto SNARSKIO piešinys

ATSAKYMAS

Į 2024-01-19 VšĮ „Baltijos aplinkos forumas“ pretenzijas dėl tariamai tikrovės neatitinkančios informacijos viešo paskelbimo, kaip dalykinę reputaciją žeminančių veiksmų

2024-02-01
Vilnius

I FAKTINĖS ATSAKYMO PATEIKIMO APLINKYBĖS:

1. Visuomenės informavimo priemonė UAB „Ūkininko patarėjas“ (toliau – „Ūkininko patarėjas“) gavo pareiškėjos VšĮ „Baltijos aplinkos forumas“ (toliau – Pareiškėja) pretenziją, kuria yra prašoma pagrįsti 2023-12-05 „Ūkininko patarėjo“ straipsnyje „Milijonai įsisavinti. O kur meldinės nendrinukės populiacijos šuolis? (I)“ (toliau – Straipsnis 1) pateiktus teiginius, kurie, kaip nurodo pati Pareiškėja, yra paskelbti Lietuvos Respublikos Seimo nario Kęstučio Mažeikos (toliau – Pretenzija 1), pretenziją, kuria yra prašoma pagrįsti 2023-12-09 „Ūkininko patarėjo“ straipsnyje „Milijonai įsisavinti. Išmokų meldinės nendrinukės „apsaugai“ nusipelno ne visi? (II)“ (toliau – Straipsnis 2) pateiktus teiginius, kurie, kaip nurodo pati Pareiškėja, yra paskelbti Lietuvos Respublikos Seimo nario Kęstučio Mažeikos (toliau – Pretenzija 2), pretenziją, kuria yra prašoma pagrįsti 2023-12-07 „Ūkininko patarėjo“ straipsnio „Pelkėse verda tikra pekla (II)“ (toliau – Straipsnis 3) schemoje nurodytus teiginius (toliau – Pretenzija 3).
2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 str. 2 d., jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę (spaudoje, televizijoje, radijuje ir pan.), asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą ir pareikalauti, kad ta visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą nemokamai išspausdintų ar kitaip paskelbtų. Visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą privalo išspausdinti ar kitaip paskelbti per dvi savaites nuo jo gavimo dienos. Visuomenės informavimo priemonė turi teisę atsisakyti spausdinti ar paskelbti paneigimą tik tuo atveju, jeigu paneigimo turinys prieštarauja gerai moralei.
3. Atsižvelgiant į tai, kad Pareiškėjos pateiktos pretenzijos yra nepagrįstos, „Ūkininko patarėjas“ informuoja Pareiškėją, kad jos pretenzijos nėra tenkinamos dėl šiame atsakyme išdėstytų priežasčių.

II NESUTIKIMO SU PATEIKTOMIS PRETENZIJOMIS APLINKYBĖS IR ARGUMENTAI:

A. Dėl Pretenzijoje 1 ir Pretenzijoje 2 pateiktų reikalavimų:

4. Vadovaujantis CK 2.24 str. 5 d., visuomenės informavimo priemonė, paskleidusi asmens reputaciją žeminančius ir tikrovės neatitinkančius duomenis, privalo atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą tik tais atvejais, kai ji žinojo ar turėjo žinoti, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, taip pat kai tuos duomenis paskelbė jos darbuotojai ar duomenys paskleisti anonimiškai, o visuomenės informavimo priemonė atsisako nurodyti tuos duomenis pateikusį asmenį. Visais kitais atvejais turtinę ir neturtinę žalą privalo atlyginti duomenis paskleidęs asmuo.
5. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo (toliau – VIĮ) 54 str. 1 d., viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo: 1) pateikta valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, politinių partijų, profesinių sąjungų ir asociacijų ar kitų asmenų oficialiuose ar viešai paskelbtuose dokumentuose; 2) viešai pasakyta per atvirus posėdžius, pasitarimus, spaudos konferencijas, mitingus ir kitus renginius, o viešosios informacijos rengėjas neiškraipė pasakytų teiginių. Šiuo atveju visa atsakomybė tenka renginių organizatoriams ir informaciją paskelbusiems asmenims; 3) anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, jeigu ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones; 4) paskelbta tiesioginių programų, interneto konferencijų dalyvių, interaktyviosios televizijos žiūrovų ar informacinės visuomenės informavimo priemonės naudotojų, nesusijusių su viešosios informacijos rengėju; 5) paskelbta specialioje rinkimų programoje, kurią rengė ne pats viešosios informacijos rengėjas; 6) paskelbta neanoniminiuose reklaminiuose skelbimuose; 7) pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas. Vadovaujantis šio straipsnio 2 d. šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais, už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą atsako tas, kas pirmas paskleidė tokią informaciją.
6. Bylose dėl visuomenės informavimo priemonėse paskleistų tikrovės neatitinkančių žinių paneigimo pagal bendrąją taisyklę atsako viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas (CK 2.24 straipsnis, Visuomenės informavimo įstatymo 44, 51, 54 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2006; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016, 37 punktas). Vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalimi, viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir informacija paskelbta šios dalies 1–7 punktuose nurodyto subjekto ir (arba) nurodytu būdu (Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-684/2020 48 punktą; 2021 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-381/2021 21 punktą).
7. VIĮ 54 straipsnio (Redakcinės atsakomybės netaikymas ir atleidimas nuo žalos atlyginimo) 1 dalyje nurodoma, kad viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji paskelbta kaip nuomonė, komentaras, vertinimas (7 punktas). Teismų praktikoje teigiama, kad Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio nuostatos taikytinos tiek tikrovės neatitinkančios informacijos, tiek ir nuomonės skleidimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1304/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. liepos 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1977-662/2021).
8. Kaip nurodo pati Pareiškėja, teiginius, Straipsnyje 1 ir Straipsnyje 2, kurie, Pareiškėjos nuomone, neatitinka tikrovės, paskleidė Lietuvos Respublikos Seimo narys Kęstutis Mažeika. Šie teiginiai nebuvo paskleisti anonimiškai, „Ūkininko patarėjas“ neturi duomenų, kad jie neatitiktų tikrovės ir neiškreipė šių teiginių turinio ir esmės, t. y. K. Mažeikos teiginiai buvo paskelbti tokie, kokie jie buvo išsakyti „Ūkininko patarėjo“ žurnalistams, kalbinusiems šį Lietuvos Respublikos Seimo narį.
9. Kaip matoma iš Straipsnio 1 ir Straipsnio 2 turinio, jame yra pateikiamos įvairios nuomonės, ar Meldinės nendrinukės išsaugojimo projektas, kurį įgyvendina Pareiškėja iš valstybės ir Europos Sąjungos biudžeto lėšų, yra vykdomas efektyviai, ar šiuo projektu yra pasiekta konkrečių rezultatų.
10. Straipsnyje 1 be K. Mažeikos nuomonės, taip pat buvo pateikta visuomeninio judėjimo „Už gamtą“ steigėjo ir vadovo, gamtos mokslų daktaro Tomo Kovėros nuomonė. „Ūkininko patarėjas“ prieš paskelbdamas Straipsnį 1 taip pat kreipėsi ir į žemės ūkio ministrą Kęstutį Navicką, tačiau jis savo nuomonės šiuo klausimu nepateikė. Straipsnyje 1 taip pat yra pateikta VšĮ „Pievų paukščiai“ direktoriaus Valdo Balčiūno nuomonė. Taip pat Straipsnyje 1 buvo pateikta ir Pareiškėjos direktoriaus Žymanto Morkvėno nuomonė. Straipsnyje 2 be K. Mažeikos nuomonės, taip buvo pateikta Šilutės krašto ūkininkų sąjungos pirmininko Kęstučio Andrijausko nuomonė, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininko Raimundo Juknevičiaus nuomonė. Tokiu būdu „Ūkininko patarėjas“, paskelbdamas Straipsnį 1 ir Straipsnį 2, užtikrino nuomonių įvairovę apie neabejotinai visai visuomenei svarbius klausimus, šiuose straipsniuose keliamais klausimais suteikė galimybę pasisakyti ir Pareiškėjos atstovui, todėl „Ūkininko patarėjas“ negali atsakyti už trečiųjų asmenų teiginius, jeigu tokie teiginiai, Pareiškėjos nuomone, neatitinka tikrovės ir pažeidžia Pareiškėjos dalykinę reputaciją.
11. Atsižvelgiant į tai, kad teiginius, kurie, Pareiškėjos nuomone, neatitinka tikrovės ir žemina Pareiškėjos dalykinę reputaciją, paskleidė ne „Ūkininko patarėjas“, o trečiasis asmuo, atsižvelgiant į tai, kad Pareiškėjos nurodomi teiginiai buvo paskelbti neanonimiškai, „Ūkininko patarėjas“ negali atsakyti už šių teiginių turinį, todėl Pareiškėjos reikalavimai pagrįsti šiuos teiginius ar juos paneigti yra visiškai neapgrįsti ir atmestini.
12. Tuo atveju, jeigu Pareiškėja mano, kad šie teiginiai neatitinka tikrovės ir žemina jos dalykinę reputaciją, Pareiškėja turėtų reikšti pretenzijas dėl šių teiginių paskleidimo tokius teiginius paskleidusiam asmeniui.

B. Dėl Pretenzijoje 3 pateiktų reikalavimų:

13. Pretenzijoje 3 Pareiškėja nurodo, kad Straipsnyje 3 „Ūkininko patarėjas“ paskleidė tikrovės neatitinkančią, Pareiškėjos dalykinę reputaciją žeminančią informaciją, kad Pareiškėja, įgyvendindama meldinės nendrinukės populiacijos atkūrimo Lietuvoje projektą, iš projekto finansavimo lėšų pirko techniką ir 100 ha ploto žemės sklypą; kad Pareiškėjos įgyvendintą meldinės nendrinukės populiacijos atkūrimo Lietuvoje projektą parengė Kęstutis Navickas; kad Pareiškėja įgyvendino meldinės nendrinukės populiacijos atkūrimo Lietuvoje projektą neteisėtai išsinuomotuose pelkių plotuose.
14. Kaip jau buvo minėta, vadovaujantis VIĮ 54 str. 1 d., viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo: 1) pateikta valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, politinių partijų, profesinių sąjungų ir asociacijų ar kitų asmenų oficialiuose ar viešai paskelbtuose dokumentuose; 2) viešai pasakyta per atvirus posėdžius, pasitarimus, spaudos konferencijas, mitingus ir kitus renginius, o viešosios informacijos rengėjas neiškraipė pasakytų teiginių. Šiuo atveju visa atsakomybė tenka renginių organizatoriams ir informaciją paskelbusiems asmenims; 3) anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, jeigu ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones; 4) paskelbta tiesioginių programų, interneto konferencijų dalyvių, interaktyviosios televizijos žiūrovų ar informacinės visuomenės informavimo priemonės naudotojų, nesusijusių su viešosios informacijos rengėju; 5) paskelbta specialioje rinkimų programoje, kurią rengė ne pats viešosios informacijos rengėjas; 6) paskelbta neanoniminiuose reklaminiuose skelbimuose; 7) pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas. Vadovaujantis šio straipsnio 2 d. šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais, už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą atsako tas, kas pirmas paskleidė tokią informaciją.
15. Pirma, Straipsnyje 3 pateiktoje schemoje jokios naujos informacijos „Ūkininko patarėjas“ nepateikė. Šioje schemoje yra apibendrintai pateikta informacija, kuri jau buvo nurodyta kitų „Ūkininko patarėjo“ žurnalistų kalbintų asmenų, todėl jeigu, Pareiškėjos nuomone, jos nurodomi teiginiai neatitinka tikrovės, tokios pretenzijos turėtų būti reiškiamos tokią informaciją paskleidusiems asmenims. Antra, šią schemą parengė ne „Ūkininko patarėjas“, o „Ūkininko patarėjo“ šaltinis, remdamasis trečiųjų asmenų pateikta informacija, todėl „Ūkininko patarėjas“ negali paneigti teiginių, kuriuos paskleidė trečiasis asmuo. Aplinkybė, kad schemą parengė ne „Ūkininko patarėjas“, o trečiasis asmuo, yra aiškiai nurodyta ir Straipsnyje 3.
16. Dėl šių priežasčių Pretenzija 3 taip pat yra nepagrįsta, todėl atmestina.

C. Dėl Pareiškėjos, kaip viešojo asmens statuso ir teisės skleisti informaciją:

17. Vadovaujantis VIĮ 2 str. 75 d. 9 p., viešasis asmuo yra asociacijos arba viešosios įstaigos, kurios per pastaruosius 4 metus yra gavusios valstybės ir (arba) savivaldybių finansavimą, vadovas arba dalyvis, turintis 1/4 ar daugiau balsų dalyvių susirinkime.
18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Viešųjų įstaigų įstatymo 2 str. 1 d., viešoji įstaiga – tai pagal šį ir kitus įstatymus įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę, kultūrinę, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, sporto plėtojimo, socialinės ar teisinės pagalbos teikimo, taip pat kitokią visuomenei naudingą veiklą. Šiuo atveju Pareiškėja yra asociacija, kuri vykdydama viešąsias funkcijas reguliariai iš valstybės biudžeto gauna finansavimą, todėl, vadovaujantis minėta Įstatymo nuostata, Pareiškėja gali būti pagrįstai laikoma viešuoju juridiniu asmeniu.
19. Nors VIĮ viešieji asmenys yra apibrėžiami tik kaip fiziniai asmenys, tačiau šiuo atveju dėl Pareiškėjos, kaip viešojo juridinio asmens, atliekamų funkcijų Pareiškėja taip pat gali būti vertinama kaip viešasis asmuo, turintis plačias galimybes pats skleisti apie save ir savo veiklą viešąją informaciją, atsikirsti į jo atžvilgiu pareikštą kritiką bei pripažinti tai, kad dėl jo veiklos jis turi būti pakantus jo atžvilgiu pareikštai kritikai.
20. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad viešajam asmeniui taikoma mažesnė pažeidžiamų teisių apsauga, t. y. viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pačiu asmeninių teisių gynimo mastu, kaip privatus asmuo. Viešasis asmuo privalo demonstruoti didesnį tolerancijos laipsnį žiniasklaidos dėmesiui. Taigi viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą, nors ir nevisiškai tikslią informaciją, kuri privataus asmens atžvilgiu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas. Sprendžiant dėl asmens, paskleidusio duomenis apie viešąjį asmenį, atsakomybės, svarbiausia yra duomenų paskleidimo tikslas ir juos paskleidusio asmens elgesys. Kai duomenis paskleidęs asmuo veikia sąžiningai, turėdamas tikslą informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti, tai informacijos nereikšmingi netikslumai ar agresyvi kritika nėra pagrindas tam asmeniui taikyti atsakomybę. Kai asmuo skelbia duomenis apie viešąjį asmenį, turėdamas tikslą jį pažeminti, tai taikoma atsakomybė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015).
21. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), analizuodamas klausimą dėl teisės į saviraiškos laisvę ir asmens reputacijos gerbimą teisingos pusiausvyros nustatymo, yra nurodęs svarbiausius (susistemintus) kriterijus: viešos diskusijos prisidėjimas prie bendrojo intereso klausimo; asmens (subjekto), apie kurį diskutuojama, pobūdis (žinomumas ar pan.); šio asmens (subjekto) ankstesnis elgesys; skelbiamos informacijos gavimo būdas ir tikrumas; publikacijos turinys, forma ir padariniai; taikomos sankcijos griežtumas (žr., Axel Springer AG v. Germany (GC), no. 39954/08, 7 February 2012; Tierbefreier e.v. v. Germany, no. 45192/09, 16 January 2014).
22. EŽTT jurisprudencijoje yra ne kartą konstatuota, kad demokratinėje visuomenėje leistinos kritikos ribos, netgi diskutuojant svarbiais bendrojo intereso klausimais, priklauso nuo poreikio gerbti kitų asmenų reputaciją ir teises, vengiant įžeidžiamo pobūdžio formuluočių (žr. Constantinescu v. Romania, no. 28871/95, 27 June 2000). Taigi teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Teisė į garbę ir orumą suprantama kaip asmens teisė reikalauti, kad viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama žinių, atitinkančių tikruosius jo poelgius, pagrindu ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškraipant faktų ir duomenų; pagrįsta ir objektyvi kritika ginama, jei ji išreiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ir menkinti, o turint pozityvų tikslą – išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Subjektyvūs samprotavimai pripažintini žeminančiais garbę ir orumą (įžeidžiančiais), kai jie nesąžiningi, neturintys objektyvaus faktinio pagrindo, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vedautos autotransportas“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-30/2014). Neetiška, nesąžininga, nesiremiant jokiais argumentais ar faktais arba tam tikrus faktus nutylint reiškiama nuomonė gali būti pripažinta žeidžiančia asmens garbę ir orumą (Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015).
23. LAT jurisprudencijoje (Civilinė byla Nr. 3K-3-1-219/2015) yra konstatuota, kad žinios ar nuomonės apie asmenį paskleidimas visuomenės informavimo priemonėje formuoja visuotinę nuomonę apie šį asmenį, todėl, nors nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti pagrįsta tam tikrais duomenimis, sudarančiais realias prielaidas išreikštai nuomonei susiformuoti, ir išreikšta nepažeidžiant tuo metu visuomenėje priimtinų elgesio normų; ji negali būti naudojama siekiant žmogų pažeminti, pažeisti jo garbę ir orumą. EŽTT praktikoje nurodyta, kad spauda turi skleisti informaciją ir idėjas viešojo intereso klausimais. Savo ruožtu visuomenė turi teisę šią informaciją ir idėjas gauti. Saviraiškos laisvė taikoma ne tik informacijai į ar idėjoms į, kurios yra priimamos palankiai ar laikomos nekaltomis, ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios žeidžia, šokiruoja ar trikdo (žr. De Haes, Gijsels v. Belgium, no. 19983/92, judgment of 24 February 1997). Skundžiama saviraiškos forma turi būti pasiekusi tam tikrą „sunkumo“ lygį. Jei saviraiškos laisvės įgyvendinimu siekiama nepagrįstai pulti asmenį, turint tikslą jį įžeisti, tai nesuderinama su konvencine teisę į saviraiškos laisvę (žr., pvz., Wojtas-Kaleta v. Poland, no. 20436/02, 16 July 2009). Kadangi žeminimo samprata – vertinimo dalykas, svarbios skundžiamo pasisakymo formuluotės, situacijos detalizavimas, nustatymas, ar pasisakymas tėra pareikštas pyktis, nepasitenkinimas, ar pateikiamos šį pyktį paaiškinančios priežastys.
24. Vadovaujantis kasacinio teismo jurisprudencija, nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškraipant faktų ir duomenų; pagrįsta ir objektyvi kritika ginama, jei ji išreiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ir menkinti, o turint pozityvų tikslą – išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Subjektyvūs samprotavimai pripažintini žeminančiais garbę ir orumą (įžeidžiančiais), kai jie nesąžiningi, neturintys objektyvaus faktinio pagrindo, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė. Neetiška, nesąžininga, nesiremiant jokiais argumentais ar faktais arba tam tikrus faktus nutylint reiškiama nuomonė taip pat pripažinta žeidžiančia asmens garbę ir orumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015). Taigi, asmens reiškiama nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, būti reiškiama sąžiningai bei etiškai, ja neturi būti siekiama įžeisti, pažeisti dalykinę reputaciją, nuslėpti ir iškraipyti faktus ir duomenis.
25. Šiuo atveju „Ūkininko patarėjo“ paskelbtais straipsniais buvo pareikšta „Ūkininko patarėjo“ žurnalistų ir jų kalbintų asmenų nuomonė dėl Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos nacionalinio biudžeto lėšomis remiamų Pareiškėjos vykdomų projektų. Tokią diskusiją sąlygoja viešasis interesas ir viešųjų pinigų panaudojimo skaidrumo bei efektyvumo interesas, t. y. ar tokios lėšos yra skiriamos tikslingai, siekiant nustatytų tikslų, ir ar lėšos yra naudojamos efektyviai. Tokios diskusijos demokratinėje visuomenėje viešojoje erdvėje yra svarbios pilietinei visuomenei formuotis net nepriklausomai nuo to, ar tam tikra kritika yra visiškai pagrįsta, ar ne. Šiuo atveju, kaip ir yra matoma iš paskelbtų „Ūkininko patarėjo“ žurnalistų kalbintų pašnekovų minčių, tokia diskusija sulaukė didelio dėmesio ir jie pareiškė savo nuomonę, ar Pareiškėjos vykdomas projektas yra įgyvendinamas tinkamai, ar tokio projekto vykdymas yra efektyvus ir duoda naudą. Kadangi Pareiškėjos vykdomas projektas yra vykdomas iš Europos Sąjungos ir nacionalinio biudžetų lėšų, Pareiškėja turėtų būti pakantesnė kritikai ir, manydama, kad tam tikri pašnekovai tam tikrą informaciją paskleidė netiksliai, pati turėtų aktyviai paneigti tokią informaciją, juo labiau kad „Ūkininko patarėjas“ Pareiškėjai tokią galimybę suteikia. Pažymėtina, kad Pareiškėja, naudodama Europos Sąjungos ir nacionalinio biudžeto lėšas, vykdydama jos koordinuojamus projektus, pati privalo laikytis skaidrumo principo ir, visuomenėje kilus klausimams dėl tokių projektų įgyvendinimo, pateikti atsakymus į keliamus klausimus.
26. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2022 m. lapkričio 15 d. EŽTT paskelbė sprendimą byloje Marcinkevičius prieš Lietuvą (Nr. 24919/20), kuriuo nustatė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 10 straipsnio (saviraiškos laisvė) pažeidimą. Įvertinęs tai, kad nacionaliniai teismai atliko pusiausvyros tarp dviejų teisių, – teisės į saviraiškos laisvę ir teisės į garbę ir orumą, – vertinimą, Teismas sprendė, ar nacionaliniai teismai teisingai pagal Teismo nustatytus kriterijus traktavo vieną pareiškėjo teiginio dalį bylos faktų kontekste „fakto konstatavimu“, o ne „vertinamuoju teiginiu“. Pirmiausia Teismas pastebėjo, jog nacionaliniai teismai tinkamai atsižvelgė, jog turi būti vertinama straipsnio visuma, struktūra, bendras tonas ir manė, jog skaitytojas turėtų suprasti, jog straipsnyje išsakomos dvi, pareiškėjo ir N. N., skirtingos nuomonės. Nusistebėjęs, kad nacionaliniai teismai nusprendė išskirti ir atskirai vertinti trečiojo teiginio antrąjį sakinį, laikydami jį „fakto konstatavimu“, o kitus teiginius – „vertinamaisiais teiginiais“, kurie turėjo pakankamą faktinį pagrindą ir buvo išsakyti neįžeidžiančiai, Teismas atkreipė dėmesį, kad tokį teismų sprendimą nulėmė išskirtame sakinyje pavartotas žodis „akivaizdu“. Sutikdamas, kad skaitomas atskirai, šis žodis gali nulemti sprendimą traktuoti teiginį „fakto konstatavimu“, Teismas priminė, kad visi teiginiai skaitytini kartu viso straipsnio kontekste. Teismo nuomone, ginčijamas sakinys buvo išsakytas abstrakčiai ir perdedant, todėl žodžio „akivaizdu“ pavartojimas, skaitant jį straipsnyje, buvo nepakankamas nuspręsti, kad ginčijamas sakinys laikytinas „fakto konstatavimu“, todėl turėjo būti traktuojamas „vertinamuoju teiginiu“. Vertindamas, ar ginčijamas teiginys turėjo pakankamą faktinį pagrindą, Teismas atkreipė dėmesį į nacionalinių teismų išvadas, kad pareiškėjas galėjo susidaryti nuomonę, jog dėl N. N. padarytų veiksmų bendrovės T. akcininkai galėjo patirti nuostolių ar kad N. N. galėjo atlikti veiksmus, kurie galėjo padaryti žalos valstybei. Nors, nacionalinių teismų nuomone, šis faktinis pagrindas buvo pakankamas kitų dviejų teiginių bei trečiojo teiginio pirmojo sakinio atžvilgiu, Teismas nusprendė, kad jis buvo pakankamas pareiškėjui susidaryti nuomonę ir dėl padarytos žalos valstybei, išsakytai trečiojo teiginio antrajame sakinyje. Galiausiai, atsižvelgdamas į tai, kad N. N. neįrodė, jog dėl tokių pareiškėjo pasisakymų turėjo neigiamų padarinių, Teismas nematė pagrindo teigti, kad pareiškėjas, kaip viešas asmuo ir įtakingas verslininkas, peržengė priimtinos kritikos ribas. Atsižvelgęs į visus savo išdėstytus argumentus, Teismas nusprendė, kad nacionalinių teismų nurodymas pareiškėjui paneigti teiginį nebuvo būtinas demokratinėje visuomenėje.
27. Šioje EŽTT išnagrinėtoje byloje yra aiškiai pasisakoma, kad Konvencijos 10 str. numato tik ypatingas išimtis saviraiškos laisvės ribojimui, pasisakant viešojo intereso klausimais. Todėl „Ūkininko patarėjo“ žurnalistų darbas, keliant diskusijas, kalbinant pašnekovus apie Pareiškėjos veiklos efektyvumą, negali būti ribojamas jokiomis priemonėmis, inter alia, ir keliant klausimus dėl žurnalistų laikymosi visuomenės informavimo etikos kodekso ar VIĮ reikalavimų, nes nepagrįstų ir neteisėtų pretenzijų teikimas taip pat riboja žurnalistų saviraiškos laisvę, atgraso juos nuo savo profesinės pareigos rinkti, gauti ir skleisti informaciją atlikimo (chilling effect, žiūrėti pavyzdžiui Frisk and Jensen v. Denmark, appl. no. 19657/12, 05.12.2017, para. 77.).
28. Tokiu būdu Pareiškėjos reikalavimai paneigti trečiųjų asmenų paskleistus teiginius, už kuriuos, kaip jau buvo minėta, „Ūkininko patarėjas“ neatsako, ne tik yra nepagrįsti, tačiau kartu nepagrįstai riboja visuomenės informavimo priemonės teisę skleisti informaciją ir kelti viešas diskusijas visuomenei svarbiais klausimais.

 ATSAKYMO Į PRETENZIJAS DALYKAS:

Atsižvelgiant į visas šiame atsakyme išdėstytas aplinkybes ir argumentus, pranešame, kad pareiškėjos VšĮ „Baltijos aplinkos forumas“ pateiktos pretenzijos yra atmetamos, kaip nepagrįstos.

UAB „Ūkininko patarėjas“ vardu ir interesais

Advokatas Algimantas ŠINDEIKIS