Baltijos sesėms vertėtų susimesti dėl žemės ūkio?

Nuo 2021 m. sumažėjus Europos Sąjungos (ES) tiesioginėms išmokoms bei paramai iš struktūrinių fondų, kai kurios Bendrijos naujokės susitarė padidinti savo įnašus į 2021–2027 metų ES biudžetą, kad padėtų užpildyti pasitraukus Jungtinei Karalystei jame atsiradusią spragą. Gal ir Lietuvai reikėtų suagituoti Baltijos šalis daugiau nacionalinių pajamų skirti ES reikmėms, kad mūsų derybininkai galėtų drąsiai reikalauti Lietuvai didesnio ES pyrago gabalo?

Be paramos išnyks Praėjusį penktadienį Briuselyje buvo karšta – ES šalių vadovai aptarė būsimąjį Bendrijos biudžetą nuo 2021 metų. Bene pirmą kartą per dvi vadovavimo Lietuvai kadencijas Prezidentė Dalia Grybauskaitė, į kurios kabineto duris anksčiau mūsų agrarinių organizacijų vadovams nepavykdavo prisibelsti, neformalioje ES sostinėje ryžtingai ragino Europos Komisiją suvienodinti Bendrijos žemdirbių tiesiogines išmokas. Lietuvos ūkininkams dabar tenka tik jų trupiniai. Pasak Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Koo­peracijos kelias“ pirmininko, kooperatyvo „Pieno gėlė“ valdybos vadovo Jono Kuzminsko, jeigu ES žemės ūkis nebus remiamas, jo apskritai neliks. Gal dar daugiau dėmesio ir lėšų ateityje bus skiriama klimato kaitos pasekmėms sušvelninti, tačiau niekas neatšaukė ir nesirengia panaikinti 1958 m. įsigaliojusios Romos (Europos Ekonominės Bendrijos įkūrimo) sutarties, kurios kertiniai principai: ES žemdirbiams – tinkamas pragyvenimo lygis, o vartotojams – įperkamas kokybiškas maistas.

Paskutinės nakties derybos „Girdėjome, kad vasario pradžioje Budapešte Višegrado grupės šalys (Vengrija, Lenkija, Čekija, Slovakija), Balkanų ir Pietryčių Europos valstybės (Slovėnija, Kroatija, Bulgarija ir Rumunija) pasižadėjo nuo 1 proc. iki 1,1 proc. padidinti savo įnašus į ES būsimąjį biudžetą. Šiose valstybėse gyvena daug Bendrijos paramą gaunančių žemdirbių, todėl Varšuvai, Prahai, Budapeštui labai nesinorėtų, kad sumažėtų ES išlaidos. (Europos Sąjungos Tarybai šį pusmetį pirmininkaujančios Bulgarijos finansų ministerija po poros dienų paneigė, kad šalis ketina daugiau mokėti į ES iždą – red. past). Ir Lietuvos Prezidentė, gal tik ne taip aiškiai, sako, kad „Brexito“ paliktą ES biudžeto skylę reikės užtaisyti. Matyt, naujojo finansinio programavimo laikotarpio ES pajamos ir išlaidos galutinai paaiškės, visi naujojo biudžeto taškai bus sudėlioti, kaip pagal seną eurobiurokratinę tradiciją įprasta, tik paskutinę derybų naktį“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė J. Kuzminskas.

Šykštus moka dukart Europos Komisijos pirmininkas Jeanas Claude’as Junckeras apskaičiavo, kad maždaug 14–15 šalių sutinka padidinti savo įnašus į ES biudžetą. Taigi, beveik pusė Bendrijos narių yra neapsisprendusios arba to nenori. Nenorinčiųjų priešakyje – labiausiai išsivysčiusios, turtingiausios ES šalys, daug mokančios į ES biudžetą – Nyderlandai, Danija, Švedija ir Austrija. Jų lyderių nuomone, sumažėjus Bendrijai, turi susitraukti ir biudžetas. Lietuvos valdantieji politikai, matyt, iki paskutinės akimirkos lauks, kuri stovykla – mokėtojų ar taupytojų – bus gausesnė. Lietuvai įstojus į ES, mūsų valdžia stengdavosi kuo mažiau remti savo žemės ūkį iš nacionalinio biudžeto, bandydavo verstis europinėmis lėšomis. Premjero socialdemokrato Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė nacionalinę bendrojo finansavimo dalį buvo sumažinusi 10 proc., nuo 25 proc. iki 15 proc. Diskusijos dėl būsimojo ES biudžeto siunčia pavojaus signalą tokiai nuostatai. Kaip juokavo XVII a. prancūzų rašytojas Fransua de Larošfuko (François de La Rochefoucauld), šykštumas labiau nutolęs nuo taupumo net už išlaidavimą.

Visi nepatenkinti Anot Europos Komisijos, ES bendroji žemės ūkio politika sustabarėjusi, sudėtinga, tiesioginė parama ES žemdirbiams skirstoma nelabai teisingai. Siūloma leisti tiesiogines išmokas ES šalims didinti savo nuožiūra: vietoj minimalios 15 proc. bendrojo finansavimo dalies prisidurti 30 procentų. Turtingesnės ES šalys (Lietuva šiam išrinktųjų klubui nepriklauso) galėtų savo žemdirbiams padėti labiau. „Ne tik pokomunistinės šalys, bet ir dauguma Vakarų Europos žemdirbių nepatenkinti ES bendrąja žemės ūkio politika. Olandai, prancūzai taip pat skundžiasi žaliavinio pieno supirkimo kainomis kaip ir mes. Mūsų atstovai, nuvykę į Europos pieno tarybos generalines asamblėjas, ne kartą girdėjo raginimų sugrąžinti ES pieno gamybos kvotų sistemą, panaikintą 2015 m.“ – teigė asociacijos „Kooperacijos kelias“ pirmininkas J. Kuzminskas.

Kam neskaudės susiveržus diržą? Skaičiuojama, kad, iš ES pasitraukus Jungtinei Karalystei, Bend­rijos biudžetas sumažėtų apie 10 proc., kasmet po 13 mlrd. eurų. Iš didžiausių ES biudžeto donorių penketo liks tik kvartetas – Vokietija, Nyderlandai, Prancūzija, Italija. Lietuvos įnašas į ES iždą, skaičiuojamas nuo šalies bendrųjų nacionalinių pajamų, yra vos 0,12 proc., o Vokietijos – apie 21 proc. „Iš praėjusios savaitės ES viršūnių susitikimo aiškios nuomonės apie ES naująją finansinę perspektyvą dar negalima susidaryti“, – „Ūkininko patarėją“ tikino Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas. Pirminiai Europos Komisijos siūlymai ir skaičiavimai, kaip galėtų atrodyti būsimasis ES septynerių metų biudžetas, bus paskelbti šią gegužę, o derybos dėl kiekvienai valstybei teksiančio finansinio voko tikriausiai nesibaigs ir iki Europos Parlamento rinkimų 2019 m. gegužę. „Ūkininko patarėjo“ duomenimis, Europos Komisija jau paprašė mūsų Vyriausybės suskaičiuoti ir suplanuoti, kurioms Lietuvos ekonomikos ir socialinėms sritims būtų galima „neskaudžiai“ apkarpyti europinę paramą.

Ne aritmetika, o politika „Derybos dėl ES 2021–2027 metų biudžeto – ne aritmetika, bet politika“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino Seimo narys, ekonomistas, profesorius dr. Kęstutis Glaveckas. Parlamentaro manymu, savanoriškai ir labai anksti nutarusios padidinti savo įnašus į ES biudžetą, Višegrado šalys gudrauja. „Jos nenori, kad ES ekonomika būtų politizuota, ideologizuota“, – įsitikinęs K. Glaveckas. Pasak Seimo nario, svarstymus dėl ES biudžeto sandaros Vokietija bando sieti su Artimųjų Rytų (Sirijos, Irako) pabėgėlių klausimu. Prof. K. Glavecko žiniomis, už kiekvieną atstumtą pabėgėlį jam prieglobsčio nesuteikusi šalis netektų po 0,5 mln. eurų ES paramos. „Arktiniai šalčiai iš Lietuvos į šiltuosius ES kraštus išginė paskutiniuosius sirus iš Ruklos“, – ironizavo žemės ūkio kooperatinės bendrovės „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas J. Kuzminskas.

Liūdnas vaizdas Pasak K. Glavecko, Lietuva galėtų padidinti savo įnašą į ES iždą, nes mums reikia europinių lėšų strateginiams energetikos ir transporto projektams įgyvendinti – savo elektros linijoms susieti su Europos tinklais, nutiesti „Rail Balticos“ geležinkelį, sujungti lietuvišką dujotiekio atšaką su Lenkijos vamzdynais, galutinai ir sklandžiai uždaryti, užkonservuoti sovietinę Ignalinos atominę elektrinę. Bet, anot parlamentaro, liūdnai atrodytų, jeigu mūsų valstybė iš papildomų ES lėšų mokėtų pabėgėliams tokias pašalpas, kurios būtų tris kartus didesnės už Lietuvos pensininkų gaunamus nedidelius pinigėlius. Pernai spalį premjero Sauliaus Skvernelio Vyriausybė nutarė Sirijos karo audrų atblokštiems į Lietuvą, mūsų priglaustiems arabams ir kurdams mokėti po 314 eurų per mėnesį būsto nuomos kompensacijas, 204 eurų pašalpas būtiniausioms reikmėms (komunalinėms paslaugoms, maistui, kelionėms). Iš viso suaugusiam ir vaikui pabėgėliui per mėnesį Lietuva skiria 518 eurų, mokyklinio amžiaus vaikui – 635,8 euro. Palyginimui: minimali mėnesinė Lietuvos piliečio alga – 400 eurų, bazinė pensija – 152,92 euro, našlių pensija – 22,46 euro, vidutinė senatvės pensija – 287,09 euro. „Žinoma, ir po 2020 metų privalome nepamiršti, neignoruoti savo žemės ūkio, kuris yra kaip navigacijos prietaisas naujoms rinkoms atrasti“, – pabrėžė prof. K. Glaveckas.

Lietuva paaukojo savo ateitį

Audrius RUDYS Ekonomistas, Kovo 11-osios nepriklausomybės atkūrimo akto signataras

Neįsivaizduoju, kaip Lietuva dar galėtų padidinti savo mokesčius Europos Sąjungai. Gerai būtų sumokėjus milijoną gauti tris milijonus, bet iš kur tą pradinę sumą su šešiais ar aštuoniais nuliais ištraukti? Mokytojams atlyginimų neduoti, sugriuvusių melioracijos sistemų, duobėtų kaimo kelių netvarkyti? Lietuva ir taip jau paaukojo Europos Sąjungai pusę milijono emigravusių jaunų, darbingų žmonių – savo ateitį. Mūsų valdžia, siekdama, kad Lietuva greičiau patektų į ES, sutiko į stojimo sutartį įrašyti daug kvailysčių, nesąmonių. 2002 m. azartiškai lenktyniavome su kitomis kandidatėmis į ES – mes susiderėjome su Europos Komisija tik dėl šešių narystės skyrių, o estai – jau dėl septynių. Tragedija! Dabar galime gudrauti kiek norime, vis tiek bus taip, kaip Briuselis ir Berlynas norės. O visos mūsų pastangos vaidinti savarankiškumą – tik monkey business. Nerimtas reikalas.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS ŪP korespondentas