Banalaus kelio neieškojęs Julius pasirinko miškininkystę ir tuo didžiuojasi

Profesijos prestižą galėtų grąžinti jaunimas

Julius Riepšas – trečiosios kartos miškininkas savo giminėje. Artimas jo giminaitis prof. habil. dr. Edvardas Riepšas – žymus šios srities mokslininkas ir pedagogas, iš kurio Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje (VDU ŽŪA) žinių sėmėsi ir dauguma Juliaus dėstytojų. Todėl nuo vaikystės miškininku svajojusiam tapti ambicingam vaikinui, vienpavardžiam su garsiu akademiku, už savo vietą po saule teko ir pakovoti. „Negalėjau leisti, kad kas nors manytų, jog esu proteguojamas. Tai skatino ir nepriekaištingai studijuoti, ir vėliau rinktis ne mokslininko, o visiškai kitą – miškininkystės privačiame sektoriuje kelią“, –profesinio pasirinkimo aplinkybes komentuoja pašnekovas.

Julius teigia nuoširdžiai apgailestaujantis dėl paskutiniaisiais dešimtmečiais visuomenėje gerokai sumenkusios garbingos miškininko profesijos prestižo. Todėl, jo nuomone, į sektorių turėtų įsilieti kuo daugiau jaunų žmonių, kurie vadovautųsi ne susiformavusiais stereotipais, o žiniomis ir argumentais. „Blogiausia tai, kad dažnu atveju šia tema aktyviausiai diskutuoja tie, kurie apie ją išmano mažiausiai. Stereotipas, deja, toks, kad prieš 30 metų visi miškininkai buvo korumpuoti ir vogė mišką bei medieną. O šiuo metu jie visiškai nenutuokia, kaip teisingai tvarkyti miškus ir naudoti išteklius. Miškininkai esą tik sekina gamtą ir mažina miškų plotus. Visa tai – absurdiški teiginiai. Taip, mūsų miškininkystė nėra tobula, ją reglamentuojanti teisinė bazė taisytina. Tačiau norint pokyčių reikia ne postringauti, o dirbti“, – savo nuomonę dėsto J. Riepšas, pastebintis, kad verslas visada bando pasinaudoti įstatymų spragomis. Todėl tokių spragų neturi likti. O įstatymo pažeidėjams turi būti skiriamos tokio dydžio baudos, kaip, pavyzdžiui, Suomijoje, kur bauda už gamtai padarytą žalą skiriama atsižvelgiant į asmens ar įmonės finansinę padėtį ir yra tokio skausmingo dydžio, kad kitą kartą nusižengti norų nekyla.

Sužavėjo tvariosios miškininkystės kryptis

Julius atviras: miškininko profesionalo misija nėra lengva, nes šis specialistas turi atliepti ir ekonominius, ir aplinkosauginius valstybės, ir visuomenės lūkesčius. „Miškai Lietuvoje užima apie trečdalį teritorijos. Todėl, jei esame susitarę, kad šis plotas turi generuoti pridėtinę vertę, miškai turi būti ne tik auginami bet ir kertami. Jei esame susitarę, kad apie 20 proc. turi sudaryti saugomos teritorijos, vadinasi, jos ir privalo būti saugomos“, – dėsto pašnekovas.

Pats Julius, pradėjęs nuo žemiausio miško darbininko laiptelio Suomijos miškuose, šiuo metu yra pasirinkęs tvariosios miškininkystės kryptį.

Lietuviško kapitalo įmonė, kurioje vaikinas dirba, yra viena didžiausių miško atkūrimo, įveisimo ir priežiūros įmonių Europoje. Julius įmonėje atsakingas paslaugų pardavimų didinimą ir jam nuolat tenka dirbti su Vokietijos, Austrijos, Švedijos, Suomijos, Norvegijos rinkomis.

„Miško sodinimas padeda užtikrinti ne tik nepertraukiamą miškininkavimą, miško gamtosauginę funkciją, vertingos medienos gavybą, bet ir anglies kaupimą biomasėje. Per metus Europoje pasodiname per 30 mln. miško sodmenų. Taip pat kasmet išugdome per 12 tūkst. ha miško – nepageidaujamos sumedėjusios augmenijos šalinimas padeda išlaikyti optimalią rūšių struktūrą ir tankumą bei palengvina vertingų medžių augimą. Skiname ir kankorėžius, iš kurių kasmet užauga milijonai jaunų medelių“, – įspūdingus skaičius vardija pašnekovas.

Profesinis tobulėjimas – visą gyvenimą

Julius aktyviai dalyvauja ir įvairiose visuomeninėse veiklose. Šiuo metu kaip VšĮ „Myliu mišką“ ekspertas Aplinkos ministerijos užsakymu jis su komanda atlieka studiją ir aiškinasi, taikant kokias miško ūkio valdymo praktikas galima padidinti CO₂ kaupimąsi medynų antžeminėje, požeminėje biomasėse bei dirvožemyje.

„VšĮ „Myliu mišką“ tikslas – šalies miškingo ploto didinimas, medžių sodinimas, siekiant atmosferoje didinti CO₂ kaupimą. Esame sukaupę patirties ir žinių, CO₂ kiekių skaičiavimams pasitelkiame tarptautinius metodus bei skaičiuokles“, – pasakoja klimato kaitos kontekste miškų reikšmės didėjimu neabejojantis pašnekovas.

Miškininko praktiko kelią pasirinkęs J. Riepšas tvirtina, jog tai nereiškia, kad praktikams nereikia nuolat mokytis. Priešingai – klimato kaitos iššūkiai, Žaliojo kurso įgyvendinimo tikslai ir miškininkystei keliami uždaviniai Julių paskatino kibti į magistrantūros studijas – Švedijos žemės ūkio universitete ir VDU Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakultete. Pastarąsias studijas pašnekovas kaip tik šiomis dienomis baigia, sėkmingai apgynęs magistro darbą, kuriame atliko Lietuvoje augančių tolimųjų paprastosios pušies populiacijų Panerių bandomuosiuose želdiniuose kokybinių ir kiekybinių požymių palyginimą.„Siekiau išsiaiškinti, kaip Lietuvoje auga ir prisitaiko iš svetur atvežti šios rūšies medžiai. Tai labai aktualu, nes gali nutikti taip, kad keičiantis klimatui vietinės pušys patirs vis daugiau iššūkių prisitaikant“, – savo Miškininkystės studijų magistro darbo problematikos esmę atskleidžia J. Riepšas. Todėl sąvokos „tvarumo užtikrinimas“ ir „bendradarbiavimas su gamta“, pašnekovo įsitikinimu, šiandien kelrodžiu turėtų būti kiekvienam mūsų.

Finansinė paskata studijuojantiesiems ir nauji uždaviniai dirbantiesiems

Aplinkos ministerijos Miškų politikos grupės vadovas dr. Nerijus Kupstaitis, pats po studijų VDU Žemės ūkio akademijoje mokslo daktaro laipsnį apgynęs Vokietijoje, Dresdeno technikos universitete, kuriam priklauso viena seniausių Vokietijos miškų mokyklų Tarandte, teigia, kad išsilavinę, tarpdisciplininių žinių ir tarptautinės patirties įgiję jauni žmonės, tokie kaip VDU ŽŪA absolventas Julius, Lietuvos miškininkystės sektoriuje reikalingi kaip niekad anksčiau.

Aplinkos ministerija, atsižvelgdama į didėjantį jų poreikį, jau antri metai būsimuosius miškininkus skatina ir motyvuojančiomis tikslinėmis stipendijomis. Stipendijos dydis nuo šio rugsėjo pradėsiantiems studijas VDU Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakultete – 250 Eur per mėnesį. Numatyta skirti 13 stipendijų.

Komentuodamas šalies miškų politikos esmę, pašnekovas teigia, kad joje svarbiausia yra nuoseklumas ir tęstinumas. „Miškų politika negali „apsiversti“ sulig kiekvienais naujais Seimo rinkimais. Jei esame nusibrėžę kryptį didinti šalies miškingumą ar taikantis prie klimato kaitos didinti įvairiarūšių įvairiaamžių medynų plotus, tai ir turime tą nuosekliai daryti, nors realų rezultatą valstybė pajus tik po 100 metų. Kai diskutuojame apie miškų politikos pokyčius, turime galvoti ne apie revoliuciją, o apie ilgalaikės krypties nustatymą ir jos laikymąsi“, – teigia dr. N. Kupstaitis.

Pasak pašnekovo, siekiant atliepti klimato kaitos iššūkius, turime kurti klimato kaitai atsparesnes miško ekosistemas ir svarbiausia – siekti balanso tarp miško teikiamos ekonominės naudos, gamtinių vertybių miškuose išsaugojimo ir, žinoma, įvairėjančių ir besikeičiančių visuomenės poreikių miškams.

„Šiandien negali kilti menkiausių abejonių dėl miškininko profesijos reikalingumo ateityje. Tačiau keičiasi lūkestis miškininkams: jei anksčiau buvo svarbu užauginti kuo daugiau tiesių medžių medienos pramonei ir laiku atkurti mišką po kirtimo, šiuo metu iššūkiai daug įvairesni – mums reikia ir medienos vystomai bioekonomikai, žaliajai statybai, todėl medienos paklausa tik didės, bet kartu reikia vis daugiau ir tokių miškų, kurie geriausiai tiktų rekreacijai ar kitoms visuomenės socialinėms reikmėms. Taip pat reikia gerinti biologinės įvairovės apsaugą ir visa tai suderinti tarpusavyje.

Mūsų užduotis išlaikyti balansą tarp trijų dimensijų: ekologinės, ekonominės ir socialinės, kuri pastaruoju metu tampa vis svarbesnė. Gerėjant pragyvenimo lygiui visuomenei miško vis labiau reikia kaip vietos poilsiui ir kultūrai. Todėl miškininkystės studijų programos studentai turi įgyti ir naujų kompetencijų“, – pastebi dr. N. Kupstaitis.

Pokyčiai atsižvelgiant į socialinių partnerių bei darbo rinkos lūkesčius

VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto Miško mokslų katedros vedėjo prof. dr. Gintauto Mozgerio teigimu, miškininkystės studijų programų rengėjai nuolat laiko ranką ant sektoriaus aktualijų pulso ir studijų programos tobulinamos bei atnaujinamos atsižvelgiant į socialinių partnerių bei darbo rinkos lūkesčius.

„Miško paskirtis šiuo metu yra kur kas platesnė nei medienos gamyba, todėl ir šiuolaikinė miškininkystė neapsiriboja rutininių procedūrų vykdymu – miškininkas privalo gebėti priimti efektyvius sprendimus. Mūsų tikslas – parengti teoriškai stiprius, kritiškai ir kūrybiškai mąstančius ir gamtą pažįstančius bei mylinčius, šiuolaikines technologijas išmanančius specialistus, gebančius auginti ekologine, ekonomine ir socialine prasme tvarų mišką, turinčius fundamentinių žinių apie miško ekosistemų bei viso miškų sektoriaus funkcionavimą ir gebančius taikyti įgytas žinias ir mokslo naujoves tvaraus, daugiatikslio miškininkavimo praktikoje, atsakingus tiek už ekosistemų tvarumą, tiek ir už miško indėlį į visuomenės gerovę besikeičiančiomis aplinkos sąlygomis. Todėl jaunus žmones, neabejingus tvarumo idėjoms ir šiuo metu svarstantiems apie profesijos pasirinkimą, kviečiu jungtis prie miškininkų bendruomenės. Be abejo, miškininko darbas nebus lengvas, tačiau jis turi išskirtinę prasmę ir palyginti su daugeliu kitų profesijų neša žinią toliausiai į ateitį“, – reziumuoja prof. dr. G. Mozgeris.

VDU ŽŪA informacija

Titulinėje nuotr. – miškininkas Julius Riepšas