Basakojei Lietuvai kaimo mokyklos nebuvo našta

Tada nesakė, kad brangu

Daugybė Lietuvos kaimiškų vietovių liko be mokyklų. Jos uždaromos, kai klasėse yra mažiau mokinių, nei numatė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM). Gimnazinių (IX–XII) klasių nelieka, jei jose yra mažiau nei 12 mokinių. Žemesnių klasių nelieka, jei jose – mažiau nei 8 mokiniai. Nemažai kaimiškų vietovių vaikų priversti vykti į mokyklą, kuri nuo jų namų nutolusi kelias dešimtis, neretai – net apie 40 km.

Broliai P. ir G. Dabrišiai užaugo Sarginės kaime, Prienų r. Pasak Petro, kai jis su broliais ir seserimis šeštajame–septintajame dešimtmetyje lankė Sarginės pradinę mokyklą, joje buvo apie 10 vaikų. „Ir niekas nesakė, net negalvojo, kad per brangu išlaikyti tokią mažą mokyklą. Anuomet kiekviename Lietuvos miestelyje buvo vidurinė, o dažname kaime – pradinė mokykla su daugiau ar mažiau vaikų.

Net labai sunkiu laiku – pokariu, apie 1945–1950 metus, kai šalies kaimo pradinėse mokyklose buvo tik po 4–5 vaikus, vis tiek juos mokydavo! Nes valdžiai rūpėjo, kad vaikams būtų gerai, o ne lėšas jų sąskaita taupyti! Argi brangu išlaikyti vieną mokytoją, mokantį 4–10 kaimiškų vietovių vaikų?!“ – retoriškai klausia P. Dabrišius, bodėdamasis, kad uždarytos net nemažų miestelių mokyklos, o kaimiškų vietovių vaikai, ypač pradinukai, patiria košmarą. Jie, pasak pašnekovo, iš patalo ištraukiami anksčiausiai, 6 val., – anksčiau, nei keliasi dauguma miestelėnų suaugusiųjų, juolab švietimo sistemos reformatorių. Tada ilgai, o dabar dar ir tamsoje mokykliniu autobusiuku vežiojami, kol surenkami visi vaikai. Kaimietukai, atvežti į tolimą, triukšmingą mokyklą, kur apie 500 vaikų, joje pasijunta kaip kosmose.

Saugoti vaikus nuo košmaro

„Svarbiausia yra suteikti vaikui ramybės – kad jis, atsidūręs mokykloje, suvoktų, kas vyksta. Kas sumanė kaimų vaikus anksčiausiai kelti iš patalo ir stumdyti, tampant kelias dešimtis kilometrų į mokyklą ir iš jos, tegu įsivaizduoja save tokioje košmariškoje situacijoje. Tikrai nereikėtų taupyti pinigų taip skriaudžiant mažiukus – pradinukus. Tegu kaimo mokykloje būna 5 pradinukai – nevalia jos uždaryti. Argi mokytojams nebūtų lengviau atvažiuoti į kaimo mokyklą, užuot pas juos toli vežus vaikus?“ – svarsto „Ūkininko patarėjo“ pašnekovas P. Dabrišius. Jis apgailestauja, kad, priešingai nei seniau, šalia regionų mokyklų nėra bendrabučių iš toliau į jas atvykstantiems mokiniams.

Pasak P. Dabrišiaus, į žmogaus atmintį labiausiai įstringa ir jo ateitį neretai lemia pirmieji gyvenimo metai. „Ko žmogui trūksta vaikystėje, to trūks visą gyvenimą. Būtina saugoti vaikus, kad jie nebūtų labai anksti traukiami iš patalo, tampomi tamsoje ilgus atstumus ir nepatirtų kito vaikystės košmaro. Jei jį patirs, net suaugę jausis išmesti, nereikalingi, privalantys vykdyti primestą valią. Jie nesupras, kas yra tėvynė. Didžiausias jų rūpestis bus pasisotinti“, – neabejoja pūdą gyvenimo druskos suvalgęs žmogus.

Vieni išvažiuos, kiti – senelių namuose 

P. Dabrišius su žmona įsigijo namą Tryškiuose vien dėl sūnaus – kad jis lankytų vietos gimnaziją, užuot vargęs, į ją arba esančią Telšiuose važinėdamas iš gimtosios sodybos Laukstėnuose. Per mokslo metus Tryškiuose su sūnumi dažniausiai gyvena Petro žmona.

„Mes, šalies gyventojai, esame išmušti iš vėžių – buksuojame kaip valstybė... Vieni gyvenimą baigs senelių namuose, kiti – išvažiuos... Tie, kam dabar 30 metų ir yra patenkinti gyvenimu, arba tie, kurie priima iš vėžių išmušančius sprendimus, po 30 metų ar anksčiau turės, ką turi vyresnė karta, – nepriteklių ar senelių namus“, – kokios bus kaimiškų vietovių mokyklų naikinimo ir kitų panašių valdžios pastangų kurti „gerovės“ valstybę pasekmės, spėja P. Dabrišius.

Jis, paklaustas, kodėl su šeima nesikeliąs gyventi į miestą, kad sūnus per mokslo metus abu tėvus šalia turėtų, klausia, omenyje turėdamas dabartinį visa ko brangymetį, sumaištį: „O ką valgysite mieste iš darbo rinkos išėję? Kaime visko užsiauginame. Dabar viskas taip keičiasi, nežinia, kas mūsų laukia... Atsižvelgus į tai, kas vyksta Lietuvoje ir už jos, šalies vaikus reikėtų mokyklose mokyti praktiškų dalykų, pavyzdžiui, kaip ugnį užsikurti ar vandens iš šulinio išsitraukti, o ne to, ko nereikia.“ Jis įsitikinęs, kad valdžios deklaruojamas lėšų taupymas uždarant kaimiškų vietovių mokyklas yra nulinis – nieko nesutaupoma. Pasak pašnekovo, valdžia gyvenimą sunkinančiais sprendimais stengiasi kuo daugiau žmonių išmušti iš vėžių.

Merai pavojaus neskelbia

Ar siekiant išsaugoti Lietuvą joje neturėtų vykti atvirkštinis procesas, nei vyksta – reikėtų daryti viską, kad kaimiškos mokyklos išliktų, nes toks žingsnis – vienas iš teritorijos patrauklumo joje gyventi garantų?  Ar ne tokia turėtų būti ŠMSM ir Vyriausybės strategija: neuždarykime kaimiškų vietovių mokyklų, kuriose mažai mokinių, nes po kelerių metų jos „užaugs“ – jose bus gerokai daugiau mokinių, juk miestų žmonės ir emigrantai linkę apsigyventi kaime ar miestelyje, kai žino, kad ten yra ir bus mokykla?

Ar ne laikas savivaldybių merams, taryboms priešintis kaimiškų vietovių tuštinimui uždarant jose mokyklas? Ar priešingu atveju po kelerių bereikės jų pačių – merų, tarybos narių? Ar po kelerių metų ne vien vėjai švilpaus savivaldybių teritorijose, nelikus jose gyventojų? Ar neartėja laikas, kai ir regionų savivaldybės neveiks, nes jose nebus gyventojų? 

Atsakyti į šiuos „Ūkininko patarėjo“ klausimus, pasidalyti mintimis mokyklų naikinimo ir regionų tuštėjimo tema nesutiko nė vienas iš trijų savivaldybių merų, į kuriuos kreiptasi.

Vykdo teisės aktus

„Lietuvos savivaldybių asociacija (LSA) ir pačios savivaldybės ne kartą kreipėsi į ŠMSM ir Vyriausybę, prašydamos didesnio savarankiškumo, susijusio su mokyklų tinklu ir jų išlaikymu. Vienais atvejais atsižvelgta į mūsų prašymą, kitais – ne“, – ŪP aiškina LSA patarėjas švietimo ir kultūros reikalams Jonas Mickus. Pasak jo, LSA yra visų 60-ies šalies savivaldybių tarpininkė: „Atstovauja, kad valstybė priimtų savivaldybėms palankius sprendimus ir teisės aktus.“

„Savivaldybėms yra svarbu išlaikyti mokyklas ir kultūros įstaigas, bet demografinė situacija negailestinga, ypač kaimuose. Kaimo mokyklų uždarymo problema prasidėjo šalyje mažėjant gyventojų skaičiui (jau netekome apie milijono jų). Dėl to per 30 metų šalyje neliko 1,5 tūkst. mokyklų ir man, kaimo vaikui, dėl to skaudu“, – teigia J. Mickus.

Jis, paklaustas, kas nutiktų, jei savivaldybės neuždarytų savo mokyklų, jei jų klasėse mokinių skaičius mažesnis nei numatytas minimalus, aiškina, kad tokiu atveju jos netektų valstybės finansinės paramos – nebūtų lėšų mokėti atlygimų mokytojams. Svarbiausia, tokios klasės mokiniai nebūtų registruojami švietimo informacinėje sistemoje. Todėl savivaldybės priverstos vaikus pavėžėti į kitas mokyklas.

„Savivaldybės privalo įgyvendinti teisės aktus. Tokia jų konstitucinė pareiga, – teigia pašnekovas. – Po kelerių metų regionuose gali nelikti apie 100 gimnazijų, nes Vyriausybės patvirtintose Mokyklų tinklo taisyklėse padidintas privalomas mokinių skaičius gimnazijų klasėse. Dabar keičiamas Švietimo įstatymas, pagal jo projektą dešimtokai per pasiekimų patikrinimą turi surinkti ne mažiau nei 4 balus. Įstatymą patvirtinus, jis lems, kur dešimtokui mokytis toliau: gimnazijoje ar profesinėje mokykloje“.

Grožio nepakanka

„Ar žmogus gyvens kaime, jei jame nelieka mokyklos, kultūros įstaigos, kitos infrastruktūros ir nėra kur dirbti?“ – klausia J. Mickus ir apgailestauja, kad nėra nuoseklesnės ir kaimui palankesnės valstybinės politikos. 

Panašiai mąsto dalininkas, Fausto Latėno meno mokyklos Dusetų skyriaus pedagogas Eugenijus Raugas iš Zaduojos kaimo, Zarasų r.: „Gražus Zarasų kraštas. Bet vien grožio nepakanka, kad čia gyventų žmonės. Zarasų rajone apsigyveno jaunų šeimų, iš didmiesčių atvykusių ar iš emigracijos grįžusių žmonių. Tačiau jų neliko, uždarius mokyklas. Negalima uždaryti kaimo mokyklų! Jas būtina išlaikyti, nepaisant to, kiek jose mokinių. Baisus dalykas yra kaimuose naikinti mokyklas ir bibliotekas, kitas kultūros įstaigas. Labai krenta lygmuo valstybių, kurios neinvestuoja į švietimą. Kai, uždarius kaimiškų vietovių mokyklas, mokiniai vežiojami autobusiukais, nieko nesutaupoma!“

Nestigo mažų mokyklų

Nepriklausoma 1918 m. tapusi Lietuva, nors ir karo nualinta, prioritetiniu šalies vystymosi uždaviniu laikė švietimą. Tarpukariu pradinis mokslas tapo nemokamas, mokytojų algos – didelės. Net gretimuose kaimuose veikė pradinės mokyklos, kuriose mažai mokinių. Lekėčių, Šakių r., lauko erdvėje veikia istorinių nuotraukų paroda. Viena iš jų liudija, kad 1930 m. Sirvydų pradžios mokyklos IV skyriuje mokėsi labai mažai mokinių (nuotraukoje jų – 6). Tuo metu pradžios mokykla veikė ir Lekėčiuose, juos nuo Sirvydų skiria 6 km. 

Zitos Žievytės-Kulvietytės ir Birutės Matijošaitytės knygoje „Valakbūdžio parapija“, išleistoje 2001 m., rašoma, kad 1930 m. Šakių apskrities Valakbūdžio pradinę mokyklą baigė  6 mokiniai. Išvardijami jie ir 5 juos egzaminavę asmenys: du ūkininkai, kunigas ir du mokytojai. Po 3 metų mokykloje jau mokėsi daugiau nei 50, 1959 m. – 27–30, 1997 m. – 6, apie 2000 m. – 10 mokinių, 2001 m. ji uždaryta.

ŪP korespondentė Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ

Autorės reprodukcija ir redakcijos nuotrauka

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.