Be maisto neapsieiname. Ar apsieisime be žemės ūkio?

Ar su dabartine Vyriausybe įmanomas dalykiškas pokalbis apie tai, kokie sprendimai turėtų būti priimti, kad ūkiai, ne tik smulkieji bei vidutiniai, bet ir kuriantys ar išlaikantys darbo vietas, socialiai orientuoti, galėtų ne tik išgyventi, bet ir plėsti savo veiklą? Daugelis jau numojo ranka į valdančiuosius ir sukandę dantis laukia naujų rinkimų. Bet žemdirbiai negali gyventi laukimu. Jei pavasarį nesėsi, rudenį nepjausi – tokia valstietiško išlikimo taisyklė. Beje, šią taisyklę būtų pravartu taikyti ir vyriausybėms – tiek šiai, tiek būsimoms.

Po ūkininkų protesto Vilniaus gatvėse, palydėto pažadais, kad į jų iškeltas problemas bus atsižvelgta, praėjo trys mėnesiai. Tačiau išskyrus tai, kad lengvata gazolinui buvo pratęsta iki 2025 m. pabaigos (nors žemdirbių tai netenkina, nes per trumpas terminas, per kurį būtų galima pereiti prie klimatui draugiškesnio kuro), visi kiti klausimai (ypač – gyvulininkystės) liko pamiršti. O problemų daug ir jų sprendimas ar nesprendimas turės poveikį ilgalaikiam kaimo ir rajonų vystymuisi.

Bet pradžiai esminis klausimas – ar norime turėti kokybiško, Lietuvos žemėje išauginto ir Lietuvos gamintojų pagaminto maisto? Esu įsitikinęs, kad didžioji dalis žmonių atsakys – taip. Išskyrus nebent Vyriausybės narius, kurie, kaip rodo Vyriausybės užsakymai vakarėliams ir pobūviams, labiau linkę ragauti užjūrio gėrybes.

Šių metų kovo mėnesį Ministrei Pirmininkei įteiktame pareiškime LŽŪT akcentavo, kad žemės ūkio ir maisto ūkio politika iki šiol nėra pripažinta, kaip viena iš nacionalinį saugumą užtikrinančių Lietuvos vidaus politikos sričių, ir primena tai akcentuojančias Europos Sąjungos (ES) rekomendacijas (ES Direktyva 2022/2557). Tačiau tiems, kas suvokia realią situaciją, net rekomendacijų nereikėtų, nes gebėjimas patiems apsirūpinti maistu buvo ir tebėra kiekvienos valstybės, tautos ar bendruomenės išlikimo esmė. Kokia nauda iš ginklų, jei kareiviams rūpės, ką dėti į burną? Ką reiškia apginta teritorija, jei gyventojai bus nevalgę ir šalyje stigs maisto?

Tad veiklos, kurios paskirtis – auginti ir gaminti tai, kas tinka maistui, išlaikymas ir stiprinimas turi tapti vienu iš prioritetų, laikant tai svarbia nacionalinio saugumo dalimi. Tarptautinės maisto tiekimo grandinės, kuriomis dabar kliaunamasi, gali sutrikti net dėl gamtinių kataklizmų ar kibernetinių atakų, jau nekalbant apie tai, kas būtų kilus karui. Ir jeigu šiandien Lietuva kai kurio maisto gamina daugiau negu suvartoja, tą tendenciją būtina išlaikyti, nes kitaip žemės ūkis sunyks, o per metus ar porą jo neatstatysi. Tik gamyba sukuria geresnį gyvenimą.

Dar viena rimta problema, apie kurią kalba LŽŪT, yra Vyriausybės ir ministrų atsakomybė. Klausimas dėl žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko ir jo komandos nekompetencijos buvo keltas dar 2021 m., išsakant priekaištus, kurie po trejų metų, t. y. 2024 m. sausio mėn., buvo patvirtinti ir Valstybės kontrolės pateiktoje ataskaitoje. Tai rodo, kad priekaištai nebuvo iš piršto laužti. Ne kartą keltas ir klausimas dėl ministro sąsajų su VšĮ „Baltijos aplinkos forumas“ (BAF), kurio dalininkas, prieš tapdamas ministru, buvo K. Navickas, bandant išsiaiškinti, kiek tas faktas turėjo įtakos ŽŪM lėšas dosniai skiriant BAF projektams. Tačiau I. Šimonytė žemdirbių nepaisė, pareikšdama, kad ministru pasitiki. Dabartiniam Prezidentui, kurio galios leidžia pareikalauti ministrų atsakomybės, irgi neparūpo.

Tad nė kiek nenuostabu, kad reikalai su pernai strigusiu žemės ūkio naudmenų deklaravimu ir šiemet taip pat tvyro migloje. Visai neseniai žemės ūkio ministras informavo apie Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano pakeitimus, kurie, esą, žemdirbiams sudarys palankesnes sąlygas. Kuo tos sąlygos bus palankesnės, nenurodyta, tačiau viena bėda jau kyšo – pasirodo, iš Europos Komisijos (EK) dar negautas to plano patvirtinimas, todėl 2024 m. žemės ūkio naudmenų ir kitų plotų deklaravimo pradžia nukeliama dviem savaitėm vėliau. Akivaizdu, kad paraiškų pateikimo terminas sutrumpės, o ministras, kai ūkininkams yra pats darbymetis, siūlo Paraiškų priėmimo informacinėje sistemoje jau dabar pradėti braižyti žemės ūkio naudmenas ir tykoti EK patvirtinimo, kad galėtų juos iškart įkelti į sistemą. Smalsu būtų išgirsti, kas kaltas dėl uždelsimo – ar EK tokia apsileidusi ir laiku nevykdo pareigų, ar ŽŪM per vėlai pateikė atnaujinto plano korekcijas.

Beje, kai kurių žemės ūkio sričių, ypač pienininkystės, kiaulininkystės, apimtys sparčiai traukiasi. Š. m. balandžio 1 d. duomenimis (palyginti su 2023 m. tuo pačiu laikotarpiu), pienininkystės ūkių sumažėjo 2 707 vienetais, o karvių skaičius sumažėjo 12 922 vienetais. Išankstiniais duomenimis, kiaulių skaičius š. m. pradžioje buvo mažesnis beveik 30 000 vnt. nei 2023 m. Tai aiškiai rodo, kad neišsilaiko ne tik vidutiniai arba smulkieji ūkiai. Jei I. Šimonytei rūpėtų žemės ūkis (ne tik jis, bet visa Lietuva), minėti skaičiai turėtų kelti paniką. Panašu, kad nekelia.

Peršasi išvada, kad valdantieji itin rūpinasi palankių sąlygų kūrimu verslams, kurie sutelpa į planšetę, ir kuriuos per dieną galima perkelti į kitą valstybę, o žemės ūkį, kuris neturi galimybės iš Lietuvos pabėgti, palieka likimo valiai. Tai nesąžininga prieš žemdirbius ir netoliaregiška valstybės atžvilgiu. Juk iš esmės, jei bus viena moderniųjų technologijų programėle daugiau ar mažiau, visuomenė dėl to pernelyg nenukentės. Bet jei nebeliks tų, kas augina ir tiekia maistą, tai palies kiekvieną asmeniškai.

Bendroji žemės ūkio politika, užtikrinanti ES piliečių aprūpinimą už prieinamas kainas aukščiausios kokybės maisto produktais, iš vienos pusės, yra ES valstybes nares jungiantis saitas, iš kitos – laisvą prekybą ir lygias konkurencines sąlygas turintis užtikrinti instrumentas. Nuo pat įstojimo, jau 20 metų Lietuvos žemdirbiai siekia ES vidurkiui prilygstančių išmokų (visiškos konvergencijos). Formulėmis tiesioginės išmokos 2014–2022 m. prie jo priartėjo per 1/3, 2023–2027 – turi priartėti 50 proc. Nors pagal Stojimo Aktą išmokos turėjo prilygti 100 proc. dar 2013 m.

Tačiau šalia išmokų konvergencijos klausimo kėlimo ES Vadovų Taryboje, Lietuvoje reikia išspręsti dvi esmines problemas.

Pirmoji – turimos tiesioginių išmokų sumos panaudojimas. Štai Lietuvoje bazinė išmoka (mokama už ES Geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės (GAAB) standartų laikymąsi) siekia 82 Eur/ha, o ES bazinės išmokos vidurkis, Europos Parlamento užsakytos studijos duomenimis, yra 135 Eur/ha. Tai reiškia, kad už tų pačių įsipareigojimų įgyvendinimą Lietuvos ūkininkai gauna net 40 proc. mažiau negu vidutiniškai ES.

Antroji – pereinamojo laikotarpio nacionalinės paramos (mokamos išmokų atotrūkiui kompensuoti iš nacionalinio biudžeto) atsisakymas nuo 2023 m. ŽŪM išsakytas atsisakymo motyvas – pasenę referenciniai duomenys, neatrodo rimtai. Iš tiesų, anksčiau naudoti 2006 m. duomenys buvo pasenę, tačiau naujo laikotarpio Reglamentas leido juos atnaujinti ir aktualizuoti (tai padarė pvz., Lenkija, Estija). Tačiau Lietuvoje nueita lengviausiu keliu.

Dažnai žemės ūkiui metami nepagrįsti kaltinimai dėl pasipriešinimo žaliajam kursui. Tai visiška netiesa. Vien tik paviršutiniškai vertinant, Lietuvos žemės ūkis išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas nuo 1990 m. sumažino du kartus. Tai prilygsta ES tikslams, keliamiems 2030 m.!

Problemas kelia kabinetuose sukurti ir žemdirbiams nuleidžiami žaliojo kurso reikalavimai, tokie, kaip skirti bioįvairovei 10 proc. žemės ūkio naudmenų arba 20 proc. sumažinti trąšų naudojimą ir pan. Juk net vidurinės mokyklos mokiniui aišku – niekas iš nieko neatsiranda. Sumažinus žemės plotus ar trąšas, neišvengiamai sumažės gaunamas derlius. Kaip tuomet bus su visų valstybių vadovų pasirašytu įsipareigojimu panaikinti iki 2030 m. badą pasaulyje? O gal vienose auditorijose kalbama viena, kitose – kita?

Žaliasis kursas žemdirbiams nėra baubas. Jie seniai eina tuo keliu – nė viena tarši, aplinkai nedraugiška ar gyvūnų gerovę bloginanti technologija nepatenka į žemės ūkį. Priešingai, einama efektyvesnio išteklių panaudojimo, mažiau taršių technologijų diegimo kryptimi. Todėl būtina keisti požiūrį į žemės ūkį, kurį dažniausiai formuoja savanaudiškų tikslų siekiantys asmenys arba neišmanantys profanai.

Lietuvos ūkininkai moka dirbti tvariai, efektyviai naudodami išteklius ir saugodami aplinką, gerbdami kaimo žmogų ir puoselėdami beveik pusę mūsų šalies teritorijos. Lietuvos maisto pramonė gamina skanius ir kokybiškus, patrauklius ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio vartotojams gaminius. Lietuvos eksportuotojai geba pasiekti atokiausias pasaulio šalis ir pristatyti į jas mūsų produktus. Visi jie įneša savo dalį į šalies biudžeto taupyklę. Už tai juos visi privalome gerbti.

Politinė reklama. Apmokėta iš Igno Vėgėlės specialiosios rinkimų sąskaitos. Užsakymo Nr. 138/7