Bendrovė išliko atsisakiusi pienininkystės

Sėkmė dažniausiai siejama su veiklos plėtra, tačiau gyvenime būna ir kitaip. Ketvirtą dešimtmetį skaičiuojanti žemės ūkio bendrovė (ŽŪB) „Tėviškė“ Varėnos r. pasielgė priešingai – sumažino veiklos apimtį, atsisakė nuostolingos pienininkystės, išsaugojo bendrovę ir šiandien sėkmingai gyvuoja.

Užgriuvo dideli sunkumai

Puodžių kaime 1992 m. įregistruota bendrovė  ištisus dešimtmečius plėtojo gyvulininkystę ir augalininkystę, tačiau prieš kelerius metus situacija ėmė keistis, bendrovei teko imtis ryžtingų  sprendimų.

„Laikėme 220 melžiamų Lietuvos juodmargių veislės karvių ir kasmet augindavome apie 130 prieauglio, iš viso – apie 350 raguočių. Sėjome ir įvairias grūdines kultūras, bendrovėje dirbo apie pusšimtis darbuotojų. Pienininkystės atsisakėme dėl daugelio priežasčių, tačiau pati svarbiausia – pieno supirkimo kainos. Jos arba trypčiojo vietoje, arba krisdavo vis žemyn. Be to, reikėjo didinti atlyginimus, nenumaldomai augo ir kitos išlaidos“, –  pasakojo bendrovei nuo pat jos įkūrimo vadovaujantis Vytautas Ramanauskas.

Kita priežastis, paskatinusi apsispręsti dėl pienininkystės, – dvi fermos,  stovėjusios ežerų pakrantėse.

Jos statytos seniai , viena dar sovietmečiu – 1970-aisiais. Pastatų konstrukcijos jau neatitiko šiandienos reikalavimų ir verkiant prašėsi remonto. „Kažin, ar tai būtų pavykę padaryti dėl griežtų aplinkosaugos reikalavimų, o imtis plyno lauko investicijų nesiryžome“, – kalbėjo bendrovės vadovas. Prie apsisprendimo atsisakyti pieno ūkio prisidėjo ir 2018-ųjų sausra – ji stipriai nualino Dzūkiją. Dėl šio gamtos akibrokšto pasiruošti reikiamo pašarų kiekio žiemai būtų buvę labai sudėtinga arba beveik neįmanoma.

Teisingas pasirinkimas

V. Ramanauskas, supratęs, kad kruopščiai prižiūrėtos pieninių karvių bandos išsaugoti nepavyks, pirmiausia ją pirkti siūlė Lietuvos ūkininkams ir bendrovėms, tačiau norinčių neatsirado. Tiesa, pavienių pirkėjų, ketinusių įsigyti tik pačias geriausias karves, buvo, tačiau išdalyti bandos bendrovė nenorėjo.

„Sprendimas nebuvo skubotas, surengėme apklausą ir radome pirkėją iš Lenkijos, nes jis mokėjo daugiausia. Kiek teko girdėti, daugelis ūkių renkasi lenkų supirkėjus, nes kaimyninėje valstybėje geriau vertinamas ir žmogaus darbas, ir gyvulys. Į priimtą sprendimą žiūrint iš laiko perspektyvos, šiandien aišku, kad jis buvo teisingas ir laiku, nes vargu ar būtume išgyvenę, mat ir kiti metai buvo gana sunkūs dėl nenuspėjamų gamtos kataklizmų“, – neabejojo bend­rovės pirmininkas.

Persimetė į augalininkystę

Šiemet bendrovė deklaravo 1 tūkst. 200 ha žemės, šiek tiek mažiau nei įprastai, nes negalėjo deklaruoti nuomojamos. Ankstesniais metais deklaruodavo 1 tūkst. 400–1 tūkst. 600 ha. Jau trejus metus bendrovės pagrindinė veikla augalininkystė ir kelios pagalbinės veiklos.

„Auginame dzūkiškas, kant­resnes kultūras, tinkamas lengvoms žemėms – žieminius rugius, kvietrugius, speltos kviečius, iš vasarinių – avižas, grikius, kai kuriais metais, kai turime geresnių priešsėlių, pasėjame ir vasarinių kviečių. Dar sėjame šiek tiek žirnių, rapsų, daugiamečių žolių, daugiausia dobilų, tad žalinimo reikalavimus įgyvendiname nesunkiai. Didžioji dalis mūsų žemių patenka į nederlingų žemių žemėlapį. Jų našumas svyruoja nuo 30 iki 40 balų, tačiau 40 balų vertinami tik atskiri lopinėliai“, – apgailestavo V. Ramanauskas.

„Tėviškės“ vadovas džiaugėsi, kad technikos turi pakankamai, tačiau laikas bėga labai greitai, tad ją reikia nuolat atnaujinti. Bendrovėje dar yra senesnių baltarusių gamybos traktorių. „Šiaip renkamės vakarietišką techniką, ji dominuoja bendrovėje, yra naši, nors ir brangoka. Gauti paramą bendrovėms sudėtinga, todėl jau kokius 8 metus net nebandome varžytis su ūkininkais. Viską perkame iš uždirbtų lėšų. Norėtume labiau atnaujinti techniką, bet, įvertinę savo galimybes, lėšas skiriame ten, kur labiausiai reikia. Žiūrime, kas mūsų sąlygoms geriausiai tinka, nes žemės akmenuotos, ieškome gero kainos ir kokybės santykio“, – aiškino V. Ramanauskas.

Nesibodi pagalbinės veiklos

Jau dešimtmetį bendrovė perdirba žolę ir šiaudus į granules. Iš pradžių jas parduodavo į Lenkiją kurui, tačiau bėgant laikui šio produkto paklausa menko, kol visai sunyko. Pastaruoju metu šiaudų granulės realizuojamos vietinėje rinkoje – kurui ir žirgų kraikui. Tai nišinis produktas, per metus „Tėviškėje“ pagaminamas nedidelis jo kiekis – apie 400 tonų. O šiaudų granulių priklausomai nuo metų ir gamtinių sąlygų pagaminama 700–1 000 tonų. Dviem pamainomis vykstanti granulių gamyba leidžia visus metus užtikrinti darbuotojų užimtumą.

Kita pagalbinė veikla – žemės ūkio darbų paslaugos vietiniams ūkininkams ir šiek tiek įmonėms, tam tikriems darbams samdančioms galingesnę techniką. „Siūlome platų paslaugų spektrą – pradedant žemės arimu, baigiant derliaus nuėmimu. Tačiau tokių paslaugų užsakymų mažėja, nes mažėja vadinamųjų trihektarininkų. Jie neretai atsisako ūkinės veiklos, kaimas sensta. Ūkininkai, dirbantys didesnius plotus, nori investuoti į techniką ir turėti savo, nes tokia lietuvių prigimtis. Be to, traukiantis smulkiesiems ūkiams, atsiranda daugiau vidutinių, kiti kooperuojasi ir aprėpia žemes. Tokie ūkiai pamažu stiprėja, auga“, – tikino V. Ramanauskas.

Svarbiausia  – žmonės

Dabar bendrovėje dirba 27 darbuotojai, nors, V. Ramanausko teigimu, darbams nudirbti, turint našią techniką, pakaktų ir mažiau žmonių. „Nemažiname etatų, nes kai kurie darbuotojai jau arti pensinio amžiaus, jie sunkiai susirastų naują darbą. Mūsų bendrovės pagrindinė misija – užtikrinti darbuotojų gerovę ir jų socialinį saugumą. Formuojama viešoji nuomonė, kad bendrovės – stambūs žemvaldžiai, pas mus taip tikrai nėra. Turime 60 pajininkų ir stengiamės padėti tiek jiems, tiek kitiems darbuotojams, mes juos laikome partneriais ir išgyvename dėl kiekvieno žmogaus“, –  sakė bendrovės vadovas.

„Tėviškė“ – viena iš nedaugelio šalies ŽŪB, nesusidurianti su darbuotojų stygiumi. Bendrovėje dirba aplinkinių kaimų gyventojai, kurių didžiąją dalį sudaro bebaigiantieji penktą dešimtį. Darbuotojų kaita čia labai maža, vienas kitas pasikeičia, bet branduolys visada išlieka tas pats.

Prognozuoti kol kas nenori 

 „Mes esame tikra kooperatinė įmonė, bet dažnai sulyginami su žemvaldžiais. Iš to viskas ir išplaukia, viskas suniveliuojama. Ne vienam ministrui aiškinau nederlingų žemių specifiką. Jei kiekvienas pajininkas deklaruotų pasėlius, gautų visai kitokio dydžio išmokas nei gauname dabar kaip bendrovė, juridinis asmuo, kuriam nuo 500 ha mažinamos išmokos. Tai atsiliepia galutiniams rezultatams. Dėl mažesnės pinigų sumos negalime pirkti naujesnės technikos, skatinti darbuotojų. Per finansus ir išlenda valdžios požiūris į ŽŪB. Net ir gerais metais mes užsidirbame tik plonam sviesto sluoksniui ant rupios duonos“, – apgailestavo V. Ramanauskas.

Koks bus šiemet derlius, patyręs ūkininkas nesiima prognozuoti. „Pasėliai atrodo geriau nei pernai. Tikimės, kad ir derlius bus neblogas, nors tai negarantuoja didesnių pajamų. Rinkose kainos labai svyruoja. Iš pradžių už rapsus buvo siūloma daugiau nei 800 Eur už toną, dabar jau  apie 700 Eur/t. Džiaugtis,derliumi,  kol neparduosi, negali“, – įsitikinęs bendrovės „Tėviškė“ pirmininkas.

Nuotraukos iš ŽŪB „Tėviškės“ archyvo

2022.07.23

Susijusios temos - skaitykite: pieno ūkis, žemės ūkio bendrovė, Tėviškė, pasėliai, derlius, kviečių kainos, rapsai