Bernardinų sodas - tūkstančių augalų oazė

„Ar buvai Bernardinų sode?“ – tai vienas dažniausių klausimų sugrįžtantiesiems iš Vilniaus. Prieš dvejus metus po rekonstrukcijos neatpažįstamai pasikeitęs sodas pačiame sostinės senamiestyje iškart tapo populiarus. Nuo seno žinomas Sereikiškių parko vardu dabar jis vadinamas lietuviškuoju Londono parku. Devynis hektarus užimančiame sode daug poilsio vietų, tačiau didžiausias pasididžiavimas – 100 arų gėlynų. „Negaliu atsidžiaugti, kad man tenka laimė juos prižiūrėti“, – šypsosi Kristina Narvilienė, Vilniaus miesto parko Bernardinų sodo vyriausioji sodininkė.

Gera vienuolių sodo aura Bernardinų sode pasodinta 40 tūkstančių augalų. Jį sudaro vienuolyno augalų ekspozicija, botaninė dalis ir poilsio zona. Buvusioje vienuolyno dalyje atkurtas XIX a. vienuolių sodas. „Šioje vietoje XII a. buvo šventoji giraitė. Įvedus krikščionybę, įsikūrę vienuoliai medžius iškirto“, – pasakoja K. Narvilienė. Iki šiol parke išliko šventosios giraitės reliktas – senolis ąžuolas. Tai seniausias senamiesčio ąžuolas, jo kamieno skersmuo siekia 1,5 metro. Medis ne kartą žaibų žalotas, drevėtas, neseniai gerokai apgenėtas, sutvirtintas, vis dar auginantis giles. Vienuoliai įsigijo durpingą ir šlapią sklypą, smarkiai padirbėjo, kol jį pavertė kultūrinių augalų sodu. Laikantis XIX a. tradicijos, dabar keturiose lysvėse eksponuojami vienuolių auginti vaistiniai ir prieskoniniai augalai, arbatų žolės. Prieskoninių augalų lysvėje auga juozažolės, šalavijai, stumbražolės, mėtos, čiobreliai, raudonėliai, monardos. Vaistinių augalų ekspozicijoje lankytojai susipažįsta su valerijonais, didžiaisiais debesylais, kraujažolėmis, putokliais, didžiosiomis žiemėmis, tamsiosiomis plautėmis. Arbatų žolių lysvėje auga įvairių rūšių mėtos, ramunėlės, šalavijai ir žemuogės. Vienuolių augalų kiemelis labai populiarus. Ypač gražu, kai žydi tulpės – pasodinta 400 raudonų tulpių ‛Lech Wałęsa’. Architektai šią sodo dalį suplanavo taip, kad žydėtų raudonų, baltų ir mėlynų spalvų gėlės. Raudona simbolizuoja kraują, Kristaus auką, balta – širdies tyrumą, mėlyna ir foninė žalia – ramybę, meditaciją. Dabar baltai žydi japoninės plukės, auskarėliai. Šioje sodo dalyje nepaprastai ramu – čiurlena fontanėlis. „Dažnai matau, kad ant plačių suolų žmonės guli, ateina studentų pasnausti dieną. Matyt, čia gera aura“, – sako K. Narvilienė.

Istoriniai augalai Sode didelių medžių paunksnėje auga snapučiai, žydintys mėlynai ir alyvine spalva. „Šie augalai – tikri parkų karaliai. Jie auga tokiomis sąlygomis, kur kiti augalai skurstų“, – teigia sodininkė. Prie įėjimo į botaninę dalį žydi dideli rododendrai. Tai seni krūmai, išlikę nuo tarybinių laikų, kai šioje teritorijoje buvo Jaunimo sodas. Prie rododendrų dera dekoratyvinė slyva ‛Nigra’ tamsiai raudonais lapais. Kompoziciją papildo baltai žydintis putinas. Šioje parko dalyje auginami istoriniai augalai. Čia buvo Vilniaus universiteto botanikos sodas, kurį įkūrė žymus gamtininkas Stanislovas Bonifacas Jundzilas. Dabartinė augalų ekspozicija atkurta pagal XIX a. istorinius šaltinius. Pasodinta įvairių rūšių hortenzijų kolekcija, prie jos dera sidabrakrūmiai, sedulos. „Dar jauna kukmedžių gyvatvorė – kol kas nekerpame, norime, kad užaugtų aukštesni krūmeliai“, – sako parko darbuotoja. Botaninę dalį juosia kiti dekoratyviniai augalai – jau nužydėjusios, pūkais pasipuošusios šilagėlės, raudonai žydinčios žemuogės, stiebiasi flioksai, brinksta bijūnų pumpurai. Vasarą rožiniais žiedais žydės vingiorykštės. Iki rudens sodą puoš šilokai. Septynios lysvės sukomponuotos pagal švedų gamtininko Karlo Linėjaus augalų kvalifikaciją – augalai parinkti pagal vienodą žiedų sandarą. Paruošta vieta vandens augalams – pernai čia žydėjo vandens lelijos. Dabar jos iškeltos kitur. Išskirtinis augalas šioje dalyje – milžiniška agava. Jai, pasak K. Narvilienės, 25-eri metai. „Agava kaip tikra karalienė reikalauja ypatingos priežiūros: žiemą išvežame ją į šiltą patalpą, pavasarį atvežame atgal. Agavą perkelti nelengva, nes ji didelė ir sunki“, – teigia sodininkė. Pasodinta rododendrų kolekcija, bet augalai dar jauni. Kelerius metus reikia palaukti, kol atsiskleis visas jų grožis. Šioje sodo dalyje yra ir keturios mokinių prižiūrimos lysvės. Jos suskirstytos pagal temas: pažintis su augalais, lysvė vabzdžiams, daržovės ir dekoratyvinės kompozicijos.

Mėgstama poilsio vieta Tarybiniais metais Jaunimo sode stovėjo paminklas Stalinui. Iki jo ėjo plati ir tiesi alėja. „Rekonstruodami sodą architektai sulaužė tiesias linijas, sodui suteikė daugiau jaukumo“, – pasakoja K. Narvilienė. Dabar alėja veda prie pagrindinio sodo akcento – fontano. Vakare įsijungia muzika, o sutemus ir šviesos. Šokantis ir grojantis fontanas vilioja vilniečius ir miesto svečius. „Poilsio dienomis būna labai daug žmonių. Nesitikėjome, kad sodas bus toks populiarus. Kai ateinu į darbą po savaitgalio, jaučiu, kad parkas tarsi pervargęs nuo žmonių srauto ir triukšmo. Kai kurie lankytojai net piktinasi, jog negali ramiai pabūti. Suplanuota per maža vaikų žaidimo aikštelė. Niekas nesitikėjo, kad ji nuolat bus apgulta vaikų būrio. Kita vertus, man patinka, kad daug žmonių – sodas gyvas“, – džiaugiasi vyriausioji sodininkė. Kartais lankytojai lemia augalų kompozicijų vietą. Po vienu dideliu medžiu žmonės mėgdavo slėptis nuo lietaus, eidavo fotografuotis prie žydinčių rododendrų. Kad pomedis nebūtų nutryptas, teko užsodinti erškėt­rožėmis. K. Narvilienė atpratino lankytojus ir nuo ištryptų takų per žolę – kai tik pamato, kad vaikšto ne ten, kur galima, užtveria „stop“ juosta. „Taip ir kovoju, kartais manęs jau bijo, iš tolo pamato“, – juokiasi sodininkė. K. Narvilienė palydi ant belvederio kalnelio. Italų kalbos žodis belvedere reiškia „puikus reginys“. Aukštyn veda vingiuotas takelis, apsodintas astilbėmis, flioksais, pušelėmis. Ant tako užvirtęs jazminas. „Labai gaila, bet jį teks gerokai apkarpyti“, – sako Kristina. Gėlynai pasodinti angliškų parkų principu – linijos vingiuotos, plastiškos, suformuoti augalų borteliai, kad vaizdas atsivertų pamažu, išliktų paslaptingas. Bernardinų sodo inkliuzas – alpinariumas. Tai XX a. parkų elementas. Anksčiau Lietuvoje alpinariumų nebuvo, bet pradėjus važinėti po Europą, susipažinus su alpiniais augalais naujovė atkeliavo iki mūsų. Netoli staliukai su šachmatų lentomis – lankytojų mėgstama vieta. Dvi ponios kaip tik pliekė kortomis. Prie kito staliuko studentė dirbo kompiuteriu. Parke daug inkilų, paukščių, net keista, kaip jų neišbaido didelis žmonių srautas. „Antys suteikia sodui gyvumo žiemą – susiburia į krūvą ir eina pagrindine alėja kaulyti maisto iš žmonių“, – juokiasi Kristina.

Geriausias gyvenimo darbas Agronomijos mokslus Kaune baigusi K. Narvilienė nuolat dirbo su augalais. „Šis darbas – geriausias mano gyvenime“, – šypsosi sodininkė. Nors jis reikalauja labai daug jėgų – kartais darbo diena prasideda septintą, aštuntą ryto ir baigiasi vėlai vakare. „Dirbu ir po 14 valandų. Gyvenu netoli, senamiestyje. Ateinu ir vakare apžiūrėti, ar viskas gerai“, – sako Kristina.

Iš tiesų reikia nuolatinės priežiūros – vaikščiodamos po sodą pastebėjome pratrūkusią laistymo žarną. K. Narvilienė tuoj pat pakvietė meistrus, kad sutvarkytų. Vyriausioji sodininkė nesibodi pasilenkti ir pakelti lankytojų numestų popierėlių. „Po savaitgalio būna labai daug šiukšlių“, – apgailestauja ji. Bet augalų vagysčių nepasitaiko – gal privengiama stebėjimo kamerų. Nors kartą rado nuskintas septynias raudonas Lecho Valensos garbei pavadintas tulpes. „Matyt, koks studentas įteikė puokštę savo merginai“, – šypteli sodininkė. Septynių hektarų teritoriją prižiūri trys etatinės darbuotojos, jos nuolat ravi piktžoles. Du vyrai pjauna žolę. Papildomų darbuotojų atsiunčia iš Darbo biržos. „Vos spėjame suktis. Kol nupjauname visą žolę, vėl reikia pradėti iš pradžių. Ravėti irgi nespėjame“, – sako K. Narvilienė. Nors augalai suvešėjo, kai kuriuos jau reikia retinti, persodinti, tačiau gražiausias vaizdas atsiskleis po kelerių metų. „Sodą dar galima tobulinti, grožiui nėra ribų. Bet jau pasiekėme gerą rezultatą, galime lygintis su gražiausiais Europos parkais. Mėgstu keliauti, atostogauju dažniausiai žiemą. Man patinka Anglijos, Prancūzijos, Austrijos parkai. Daug važinėjame ir po Lietuvos dvarus. Situacija gerėja, mūsų parkai puoselėjami, gražėja“, – sako vyriausioji sodininkė Kristina Narvilienė.

Ritos Šemelytės tekstas, Laimučio brundzos nuotraukos

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.