Bičių paviliotas

Pradžia, paženklinta bičiulyste

Dar pokalbiui neįsisiūbavus, Ignas įvardijo aplinkybes, lėmusias jo susidomėjimą bitininkyste. Šeimynykščiai labai mėgsta medų, todėl su tėvu retsykiais pasvarstydavo, kad būtų pravartu patiems šio skanėsto prasimanyti. Juolab pirktinis medus ne visuomet pasitaikydavo skanus, be to, reikalaudavo papildomų šeimos biudžeto išlaidų. Draugystę su bitėmis nebyliai skatino sodyboje rasti buvusių šeimininkų palikti aviliai, taip pat – netoliese gyvenęs patyręs bitininkas, savo bičių namus rikiavęs visai čia pat, už sodybos tvoros. Visas priežastis krūvon sudėjo ir tarsi viską apipavidalino šalyje paskelbta pandemija, daugelį kuriam laikui uždariusi namuose. Mokydamasis nuotoliniu būdu ir negalėdamas išvažiuoti į miestą, Ignas pradėjo galvoti, ką veikti laisvu laiku. „Pakalbėjęs su kaimynu bitininku, apsisprendžiau žengti pirmą žingsnį. Jis drąsino, žadėjo atsakyti į iškilusius klausimus. Tačiau tuomet net nežinojau, ko klausti. Juk viskas buvo nauja ir nežinoma“, – pradžių pradžią prisiminė I. Bernotas.

Viskas į savo vietas dėliotis pradėjo geranoriškajam bitininkui ištiesus pagalbos ranką ir pasikvietus į svečius. Kaskart jam imantis darbų bityne, vaikinas savo akimis galėjo matyti, ką ir kaip daro – su paaiškinimu, kodėl. Pamokos ir patarimai buvo aukso vertės ir gana svarūs, nes pradžiamokslio mokytojas – užkietėjęs bitininkas, kadaise turėjęs daugiau nei šimtą bičių avilių, surinkdavęs tonas medaus. Ignas iki šiol negali atsidžiaugti gimusia bendryste. Jo žodžiais, kaimynas, nors ir garbaus amžiaus, tapo kone draugu, kuris pataria, išklauso ir nukreipia teisinga linkme.

Sugėlimai nuo bitininkystės neatbaidė

Pirmiausia teko sutvarkyti, nudažyti ir naujam gyvenimui prikelti ūkiniame pastate rastus buvusių šeimininkų paliktus avilius. Vos tik juos atrestauravo, bičiulis Ignui padovanojo pirmąją bičių šeimą, idant galėtų pritaikyti neseniai gautas žinias ir po truputį, su kiekviena pamoka, kaupti ir įgyti naujas. Ilgainiui gimnazistas džiaugėsi ir didžiavosi turėdamas jau penkis darbščiųjų vabzdžių pilnus avilius. Juose bitės apsigyveno vieną po kito sėkmingai sugavus spiečius. „Bitininkas Jonas, vos tik pamatydavo besispiečiančią naują šeimą, kaskart mane pasikviesdavo ir paragindavo susisemti. Pirmąkart buvo labai nejauku ir baisu, nors dėvėjau specialią aprangą, vis tiek nesijaučiau saugus. Aplink girdėjosi nenutrūkstamas bičių dūzgimas, o ir viena kita bitė, norėdama įgelti, nutūp­davo ant veidą dengiančio tinklelio“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė pašnekovas. Per keturis bitininkavimo metus ne kartą teko būti bičių sugeltam, dažniausiai nukentėjo rankos. Po įgėlimo 3–4 dienas tenka vaikščioti sutinusiomis rankomis, skaudančia galva ir jausti peršalimo simptomus. Vasarą tokia savijauta tikrai nedžiugina, tačiau žino, kad ilgainiui organizmas pripras ir ne taip dramatiškai reaguos.

Kalbėdamas apie spiečių gaudymą, Ignas atskleidė bitininkų požiūrį. Vieni bitininkai neskuba ir nenori šio darbo imtis, bijodami užkrėsti savo bityną įvairiomis ligomis. Kiti gaudo spiečius, kuriuos vėliau sėkmingai parduoda arba iš kelių spiečių sudaro šeimas ir jas, vėlgi, išleidžia į naujus namus. Treti bitininkai gaudo tik savo spiečius, iš jų sudaro naujas šeimas savo bitynui arba spiečiais sustiprina silpnas šeimas. Sugauti spiečių nėra sudėtinga. Būtina turėti spietinę ir kelis rėmelius. Išlėkęs bičių spiečius paprastai pakimba ant krūmų ar medžių apatinių šakų ir tereikia sukrėsti į spietinę. Kita kalba, jeigu spiečiai nutūpia labai aukštai arba neįprastose, sunkiai prieinamose vietose – pasiekti būna neįmanoma arba labai sunku. Reikia ne tik rankų ir kojų miklumo, bet ir specialių gebėjimų, patirties, žinių.

Paslaptingas ir įdomus bičių gyvenimas

I. Bernotas paaiškino: bitės pradeda spiestis, kai šeimoje yra užauginta ar auginama nauja motinėlė. Dviejų motinų viename avilyje negali būti. Spiesti linkusi šeima išleidžia žvalgus, kad jie surastų naują gyvenamą vietą. Tada motinėlė kartu su kitomis bitėmis išlekia iš avilio ir trumpam susimeta ant netoliese esančio medžio ar krūmo. Jei galima laisvai prieiti prie spiečiaus, po juo pakišama spietinė, prieš tai lengvai padūminus, kad bitės būtų ramesnės, o motinėlė nuo šakos pereitų į spietinę. Bitėms nepanorus to daryti, reikia krestelėti šaką, kad jos sukristų į spietinę. Pasak Igno, svarbiausia yra surasti motinėlę ir pasirūpinti, kad ji patektų į spietinę. Tuomet, net ir daliai spiečiaus nukritus ant žemės, bitės ilgainiui sueina į naujus namus. „Keliskart teko stebėti, kai bitės, esančios ant spietinės šono, iškelia uodegytes ir sukelia vibravimą, taip kviesdamos likusias šeimos nares greičiau sueiti į namus. Toks jų susikalbėjimas, labai įdomu, ypač matant pirmą kartą. Kadangi bitės ne vienu ypu prisijungia prie motinėlės, spietinę toje pačioje vietoje reikėtų palikti geram pusvalandžiui ir tik tada tęsti darbą“, – pasakojo vaikinas. Bitėms nurimus, į spietinę dedamas vienas ar du rėmeliai su medumi, vienas rėmelis su atidengtais perais arba kiaušinėliais ir vienas ar du rėmeliai su vaškuolėmis. Tokį nedidelį aviliuką jau galima vežti ir tolimesniais atstumais.

Medų atėmė lietus

Per keturis bitininkavimo metus I. Bernotui teko patirti ir pajusti ne tik atradimo džiaugsmą, bet ir praradimo skausmą. Žinia apie mirusias šeimas įprastai pasiekia pavasarį. Priežasčių, lemiančių bičių pražūtį, yra ne viena. Darbštieji vabzdžiai per žiemą mirti gali dėl maisto trūkumo ar netinkamos ventiliacijos, taip pat – užklupus virusinėms ligoms, erkėms, avilyje apsilankius pelėms. Igno žodžiais, prarasti šeimą labai gaila, nes besirūpinant ja, būna įdėta daug darbo, pinigų, paaukota laiko. Tačiau tai tikrai ne tragedija, bičių šeimą ilgainiui galima atskirti iš kitų šeimų arba įsigyti naują šeimą pas kolegas bitininkus.

Pernai visos penkios gimnazisto bičių šeimos buvo stiprios ir sveikos, tik medaus neprinešė itin gausiai. Koją pakišo ypač lietinga vasara – bičių suneštą nektarą išplaudavo lietus, todėl medumi gardžiuotis galėjo tik namiškiai. Pardavimui ne itin daug liko. Per sezoną vaikinas prikopinėja 70–80 kg medaus, pernai surinko apie 50 kg. Jo skonis labai geras, todėl daug kas nori įsigyti ir paragauti. Kalbėdamas apie skanėstą, kuris ir maistas, ir vaistas, Ignas stebėjosi, kaip bitininkai jį identifikuoja ir tiksliai įvardija, iš kokių augalų nektaras surinktas. „Dažnai girdžiu sakant, kad medus yra liepų, rapsų arba grikių. Bet juk bitės skraido labai plačiai, aplanko daug augalų, tad išskirti vieną vienintelį nėra tikslu. Ko gero, šioje vietoje pasitelkiamas marketingas – atkreipti ir patraukti pirkėjo dėmesį“, – svarstė redakcijos pašnekovas.

Nori tobulėti ir mokytis

I. Bernotas džiaugėsi: nuo bitininkavimo pradžios jau nemažai išmoko ir sužinojo, bet dar daug reikia išbandyti ir nuolat kaupti, pildyti žinias. Jų stoką pajuto sausį, lankydamasis Maltoje. Kartą vaikščiodamas svajingomis ir senovės Romos laikus menančiomis gatvelėmis pamatė skraidančias bites. Iki tol niekuomet nebūtų pagalvojęs, kad tokiu metu, patį viduržiemį, gali gyvuoti darbštieji vabzdžiai. Pilnavertį gyvenimą, žinoma, garantuoja kitoks klimatas ir oro temperatūra – tuo metu Maltoje buvo 15 laipsnių šilumos, Lietuvoje kone tiek pat, tik šalčio. Tad nieko keisto, kad mūsuose žiemą bitės miega, o ten dirba išsijuosusios. Žingeidžiam vaikinui labai norėjosi sužinoti, ar tenykštės bitės turi ramybės ir poilsio periodą, ar jos naminės ir kokios rūšies. Šie klausimai kilo ir galvoje sukosi labai ilgą laiką, tačiau atsakymų į juos negavo. Nei stovinčių avilių niekur nematė, nei bitininkų sutiko. „Lietuvoje važiuojant pro miestelius, kaimus, visur pastebi avilius, dailiai nudažytus ir pilnus gyventojų, – lygino Ignas. – Ir iš karto gali suprasti, kad bitininkystė pas mus populiari ir daugelio mėgstama. Labai džiaugiuosi ją prisijaukinęs.“

Igno BERNOTO nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.