Bijai meškos – neik į mišką!

Medžiotojai, žvejai ir aktyvaus poilsio mėgėjai suvokia, kad lankosi lokių gyvenamose vietose, todėl ginkluojasi individualiomis apsaugos priemonėmis, žino, kaip elgtis sutikus lokį, tačiau nelaimingų įvykių netrūksta, dalis jų baigiasi mirtimi. Kodėl tai nutinka?

Portalas Themeateater.com pateikia Kanados medžiotojo Toddu Orru, 2016 m. išgyvenusio du meškos užpuolimus per vieną dieną, interviu: „Buvo ankstyvas spalio rytas, kai susiruošiau į miškų platybes tykoti vapičio. Užkopęs į vieną kalną priešais, apie 70 metrų atstumu, pamačiau grizlio patelę su dviem mažyliais. Ji mane taip pat greitai pastebėjo ir, laimė, iš karto ėmė bėgti. Su palengvėjimu atsipūčiau – ko gero, sutikau taikų gyvūną, – pasakojo T. Orras. – Kad gyvūnų netrukdyčiau, apsisukau ir nuėjau priešinga kryptimi. Jau paėjęs keletą žingsnių, išgirdau triukšmą už nugaros, pasukau galvą ir pamačiau mešką. Ji apsuko lanką, paliko savo mažylius saugesnėje vietoje ir štai dideliais šuoliais artėjo prie manęs. Kol ištraukiau iš kuprinės aerozolį lokiams baidyti, jau buvo per vėlu – gyvūnas priartėjo mažesniu nei dešimties metrų atstumu ir puolė. Delnais uždengiau veidą ir kaklą, tačiau meška spėjo kelis kartus įkąsti į mano dešinę ranką, kol pajuto išpurkšto aerozolio dirginimą, ir tik tada mane paliko. Pagalvojau, kad pavojus praėjo, taigi, susirinkau daiktus ir nuėjau šalin.“

Medžiotojas sako turėjęs ir aerozolį, ir pistoletą, tačiau meška užklupo jį nepasiruošusį, įvykių seka buvo netikėtai greita ir anksčiau sumanytas apsisaugojimo planas žlugo.

Toddas pasakojo: „Nepraėjo nė penkios minutės, užnugaryje vėl išgirdau triukšmą ir akies krašteliu pastebėjau tą pačią mešką. Pajutau stiprų smūgį į nugarą ir kritau veidu žemyn. Tą akimirką tespėjau rankomis užsidengti sprandą. Meška užsiropštė man ant nugaros, dantimis perlaužė dilbio kaulą ir išplėšė kelis mėsos gabalus. Šaukiau, stengiausi gyvūną nuvyti, tačiau tai ją dar labiau siutino, ir meška vėl kando man į petį bei šoną.

Meška mane papurtė, nusviedė į šoną, tačiau aš vėl apsiverčiau ant pilvo ir vėl užsidengiau sprandą. Ji prispaudė mane visu savo svoriu, jutau, kaip sėdmenis drasko ilgi nagai. Bandžiau nekvėpuoti, vildamasis, kad taip tapsiu gyvūnui neįdomus. Meška uodė mano kaklą – jaučiau šiltą jos kvėpavimą. Suvokiau – bet kurią akimirką jos nasrai gali įsikirsti į mano kaklą. Tai buvo neaprašomo siaubo jausmas.“

Po akimirkos meška tikrai metėsi šalin, palikusi gulintį Toddą. Kuprinė su aerozoliu ir pistoletu antrojo puolimo metu buvo nutraukta ir medžiotojas liko be jokių savigynos priemonių.

Apžvelgiant šį šiurpų įvykį aiškėja, kad net ir turint savigynos priemonių ne visuomet paprasta išvengti lokio užpuolimo. Be to, kad šios priemonės efektyviai suveiktų, teorinių žinių nepakaks – būtina mokėti jas panaudoti praktiškai.

Clay’us Newcombas, su užpultu medžiotoju kalbėjęs portalo Themeateater.com atstovas, pats lanko šaudyklą, tikrina savo reagavimo ir apsisaugojimo nuo lokių įgūdžius. Jis sakosi jau daugelį metų medžiojantis lokių gyvenamuose plotuose ir yra įsisavinęs šaudymo pistoletu pagrindus. Ar to pakaks, kai iš tikrųjų reikės apsisaugoti?

Dar iki praktinio pistoleto panaudojimo būtina išmokti tinkamai paruošti ginklą, maksimaliai greitai ir tiksliai. Būtina mokytis efektyviai panaudoti abi rankas, traukiant ginklą tinkamai laikyti pirštus, kad šie nekliūtų už drabužių. Tai niuansai, apie kuriuos retas pagalvos, tačiau kritinėje situacijoje jie gali išgelbėti sveikatą ir gyvybę.

Treniruojamasi šaudant į taikinius, stovinčius maždaug 12 metrų atstumu. Šis atstumas lokio įveikiamas per mažiau nei tris sekundes. Nustatomas laikmatis ir šaudoma kontroliuojant laiką. Šiek tiek pasitreniravus, Clay’ui per šį lemtingų trijų sekundžių laikotarpį pavyko išsitraukti ginklą ir atlikti tris nutaikytus šūvius, o tai gana geras rezultatas.

Kad užduotis taptų šiek tiek sudėtingesnė, imamas pripūstas kamuolys – puolančio lokio imitacija. Šaudyklos instruktorius atsistoja Clay’ui už nugaros, meta kamuolį per jo galvą iki sienos, o kai kamuolys atšoka ir grįžta link šaulio, tuomet reikia šauti. Taip atstumas iki taikinio ir judėjimo trajektorija nuolat kinta ir uždavinys tampa daug sunkesnis, nei atrodo.

Clay’us pripažįsta: „Žinoma, ši užduotis ne visiškai atkuria lokio puolimą, nes šaulys dar prieš pasirodant taikiniui yra pasiruošęs reaguoti. Be to, jo kryptimi lekia minkštas, nekenksmingas kamuolys, o ne 300 kg svorio agresyvus plėšrūnas. Jei manote, kad tokioje situacijoje kelis kartus tiksliai iššausite, jūs greičiausiai klystate!“

Kita alternatyva – meškoms atbaidyti skirtas aerozolis. Jo naudojimas paprastas – atleidžiamas saugiklis ir purškiama link meškos. Pratyboms buvo pritaikytas nuotoliniu pulteliu valdomas riedantis mechanizmas, prie kurio pritvirtintas kartoninis lokio siluetas. Jo judėjimo greitis – 37 km/val., daug mažesnis, nei bėga tikras lokys. Clay’us atsistoja maždaug 10 metrų atstumu, nugara į kartoninį lokį, ir po komandos pasisuka bei pučia aerozolį artėjančio lokio link. Judančio silueto greitis atrodo neįtikėtinai didelis, medžiotoją jis pasiekia aerozolio turiniui jo dar nepalietus. Tokioje situacijoje žmogaus neišgelbėtų niekas.

„Viskas įvyko dar greičiau, nei įsivaizdavau, be to, šį kartą tai buvo palyginti lėtas kartoninis lokys ant ratukų, kurio puolimui buvau pasiruošęs. Tikras gyvūnas suspėtų partrenkti žmogų šiam nė mirktelėti nespėjus, – savo įspūdžiais dalijosi Clay’us. – Aišku tik viena: kad ir ką naudotumėte apsaugai nuo lokių, tokią priemonę naudoti reikia labai įgudusiai ir instinktyviai.“

Žurnalo „Medžioklė“ korespondentė Emīlija MARIŠEVA

Žurnalo „Medžioklė“ nuotraukos

Titulinėje nuotr. – Clay’us stovi nugara į kartoninį lokį, maždaug 10 metrų atstumu, ir po komandos pasisuka bei purškia aerozolį artėjančio lokio link.