Brangiai kainuojantis malimas pakeltomis girnomis

Į pabaigą ritasi Seimo kadencija. Ką nuveikė mūsų išrinktieji, kad gyventume geriau, saugiau? Ką jie veikė Seime, plenariniuose posėdžiuose – snūduriavo ar kiekviena pasitaikiusia proga rėžė kalbas? Plušo prie teisės aktų projektų ar už valdiškus pinigus keliavo po tolimiausius užsienius? Pagaliau pagal kokius kriterijus turėtume vertinti parlamentaro veiklą? O gal čia kaip krepšinio aikštelėje yra daug nematomo, bet reikalingo darbo?

Nedalyvavo apie pusėje posėdžių Gal pradėkime nuo elementariausios Seimo nario pareigos – plenarinių posėdžių lankymo. Ne taip retai matome gerokai išretėjusią plenarinių posėdžių salę, kurioje įstatymus ir kitokius teisės aktus tuo metu „kala“ vos pusė ar net trečdalis mūsų išrinktųjų. O kur kiti, kas tie dingusieji? Pažvelkime į Seimo kanceliarijos sudarytą pernykščio parlamentarų lankomumo sąrašą. Praėjusiais metais per visą kovą tik dviejuose plenariniuose posėdžiuose dalyvavo liberalas Šarūnas Gustainis ir „drąsietis“ Vytautas Matulevičius, po tris – konservatoriai Emanuelis Zingeris ir Rokas Žilinskas. Balandį posėdžių nelankymo rekordininkais tapo „tvarkietis“ Rimas Antanas Ručys, nedalyvavęs nė viename posėdyje, konservatoriai Viktorija Čmilytė-Nielsen ir Rytas Kupčinskas, sugebėję pasėdėti vos dviejuose. Gegužę, šylant pavasario orams, buvo dar liūdniau. Nė į vieną posėdį per mėnesį neatėjo niekaip reikalų su teisėsauga nebaigianti „darbietė“ Vitalija Vonžutaitė, po vieną kartą teikėsi apsilankyti konservatorė Vilija Aleknaitė-Abramikienė ir socialdemokratas Vidas Mikalauskas. Lygiai toks pat šių parlamentarų lankomumas užfiksuotas ir birželį. Tarp labiausiai nelankiusių Seimo plenarinių posėdžių V. Aleknaitė-Abramikienė bu­vo ir rugsėjį, ir spalį. Šiais mėnesiais jos pavyzdžiu pasekė ir partijos kolegė Rasa Juknevičienė, dalyvavusi vos dviejuose posėdžiuose. Situacija su Seimo narių lankomumu pagerėjo tik gruodį, prieš išsiskirstant iki Seimo pavasario sesijos.

Balsuoti skuba ne visi Nedalyvauti plenariniuose po­sėdžiuose negerai. Koks darbdavys tylėtų pasisamdęs žmogų, kuris tik retkarčiais ateina į darbą? Pasakytų labai aiškiai ir konkrečiai: arba dirbi, arba keliauk iš kur atėjęs. Seime, pasirodo, tai ne tragedija, nors dalyvauti plenariniuose posėdžiuose yra viena iš įstatymu apibrėžtų parlamentarų pareigų. Per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją tik iš Neringos Venckienės, pasprukusios į Jungtines Amerikos Valstijas ir dėl to vėliau nedalyvavusios plenariniuose posėdžiuose, buvo atimtas Seimo nario mandatas. O dabar pažiūrėkime, kaip balsuoja plenariniuose posėdžiuose mūsų išrinktieji. Nesvarbu, už ar prieš, ar susilaikė. Svarbiausia, ar iš viso pareiškė kokią nors poziciją. Iš daugiau kaip puspenkto tūkstančio šią kadenciją vykusių balsavimų liberalas Kęstutis Glaveckas paspaudė mygtuką ar pakėlė ranką tik ketvirtadalyje, „tvarkietis“ Remigijus Ačas – mažiau kaip trečdalyje. Nelabai balsavimo procedūras mėgo ir liberalai Gintaras Steponavičius ir Dalia Teišerskytė, socialdemokratai Birutė Vėsaitė ir Artūras Skardžius, pareiškę savo poziciją tik šiek tiek daugiau kaip trečdalyje balsavimų. Nepavyko aptikti nė vieno Seimo nario, kuris būtų dalyvavęs visuose balsavimuose. Iš aktyviausiųjų čia galima būtų paminėti frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ seniūno pavaduotoją Kęstutį Bartkevičių, „darbiečius“ Petrą Čimbarą ir Petrą Narkevičių, socialdemokratus Vytautą Saulį, Antaną Nesteckį, Ramintą Popovienę, Edvardą Žakarį, Ireną Šiaulienę, konservatorių Algį Strelčiūną. Jie vienokią ar kitokią savo nuomonę pareiškė daugiau kaip 70 proc. balsavimų.

Šnekučiai ir tyleniai Didžiausiu šnekučiu Seimo plenariniuose posėdžiuose galima būtų įvardyti konservatorių Rimantą Joną Dagį. Konservatorių valdymo metais labai trumpai pabuvojęs socialinės apsaugos ir darbo ministro poste parlamentaras dabar dažniausiai jaučiasi labiausiai kompetentingas būtent šioje srityje, todėl posėdžiuose reaguoja kone į kiekvieną projektą. Tačiau išgirstas jo balsas būna nedažnai. Nedaug nuo šio parlamentaro šnekėjimu plenariniuose posėdžiuose nusileidžia jo partijos kolegos Jurgis Razma ir ekspremjeras Andrius Kubilius, paprastai pasinaudojantys kiek­viena pasitaikiusia proga ne pateikti racionalesnį pasiūlymą, o kuo skaudžiau įgelti oponentams. Liberalas Eligijus Masiulis Seime kalbėjo 83 kartus. Tokia jau opozicijos misija – kalbėti ir kritikuoti valdančiuosius. Mėgsta pakalbėti ir patys valdantieji. „Tvarkietis“ Petras Gražulis praėjusią Seimo rudens sesiją mikrofono stvėrėsi 129 kartus, socialdemokratai Bronius Bradauskas – 80, Julius Sabatauskas – 76, „darbietis“ Mečislovas Zasčiurinskas – 80, „tvarkietis“ Remigijus Žemaitaitis – 64. Jis, beje, komiteto pirmininkas, todėl jo aktyvumą galima tik pagirti. O didžiausiais tyleniais Seime galima būtų tituluoti „Drąsos kelio“ atstovą Joną Varkalą, „darbiečius“ Sergejų Ursulą ir Darių Ulicką, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos narius Iriną Rozovą ir Michalą Mackevičių. Jie per visą Seimo rudens sesiją vos po vieną kartą turėjo ką viešai pasakyti kolegoms parlamentarams. Tik po du sykius – Lietuvos rusų sąjungos vadovas, Darbo partijos narys Sergejus Dmitrijevas, Lenkų rinkimų akcijos narys Juzefas Kvetkovskis, konservatorius Arvydas Vidžiūnas, social­demokratai Arūnas Dudėnas ir Aleksandras Zeltinis, Edvardas Žakaris.

Įstatymais tapo tik dalis projektų Neretai Seimo nariai tikina, kad jų darbas – tai ne vien sėdėjimas plenarinių posėdžių salėje ir balsavimas. Ne vienas pasakojo naktimis nemiegantis, vis įstatymų projektus kuriantis. Ką gi, pažiūrėkime, kaip jiems iš tiesų sekasi šiame darbe. Daugiausia teisės aktų projektų šią kadenciją yra parengęs „darbietis“ Vytautas Gapšys, pateikęs jų net 208, iš kurių šiek tiek daugiau kaip pusė buvo priimti. Jo partijos kolega Kęstutis Daukšys pasiūlė 149, tačiau iš jų pritarta tik daugiau kaip ketvirtadaliui. Nedaug nuo jo atsiliko „tvarkietis“ Petras Gražulis –148 ir Darbo partijos atstovas Valdas Skarbalius – 144. Bėda ta, kad iš jų pasiūlytų projektų tik gerokai mažiau negu penktadalis sulaukė kolegų pritarimo. Dėl kitų tik gaištas laikas. Apskritai, analizuojant parlamentarų pasiūlytus projektus, neretai susidaro įspūdis, kad jais tik stengiamasi parodyti, kad Seimo narys kažką daro. Antai konservatorius R. Žilinskas per trejus metus pateikė 14 teisės aktų projektų ir nė vienas jų nebuvo priimtas. Tuščiomis girnomis malė ir jo kolega Mantas Adomėnas – iš 21 jo projekto pritarimo sulaukė tik du. Panašūs ir konservatorės V. Čmilytės-Nielsen rezultatai: iš pateiktų 15 projektų pritarta dviem. Pranas Žeimys parengė 13 projektų, priimtas vos vienas. Jo partijos bendražygis Egidijus Vareikis iš tiek pat projektų pritarimo sulaukė tik dėl dviejų. Kaunietis Arimantas Dumčius „nukalė“ net 46 projektus, o iš jų teisės aktais tapo tik 5. Liberalo Šarūno Gustainio įstatymų leidybos pasiekimai: iš 14 projektų palaikymo sulaukė tik du.

Svarbu, kas siūlo projektus? Panašią statistiką galima būtų tęsti ilgai ir nuobodžiai. Tačiau kai kurių Seimo narių įstatymų leidybos produktyvumas gerokai aukštesnis. Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė per kadenciją parengė 138 projektus, panašiai kaip kiti lyderiai. Tačiau iš jų net 79,71 proc., arba 110, tapo teisės aktais. Įstatymais tapo daugiau kaip 62 proc. projektų, kuriuos parengė socialdemokratai Juozas Olekas, A. Nesteckis, Gediminas Kirkilas, Andrius Palionis. Seimo pritarimo sulaukė ir jų partijos bičiulių Broniaus Paužos ir Juliaus Sabatausko (po 57 proc.), Edmundo Jonylos – 52,94 proc. , Benedikto Juodkos, Algimanto Salamakino ir Algirdo Syso (po 50 proc.) projektų. Kitų Seimo narių rezultatyvumas gerokai menkesnis. Tik mažiau kaip penktadalis projektų, kuriuos per kadenciją parengė 85 Seimo nariai, sulaukė ir kitų parlamentarų pritarimo. Kai kurie tautos išrinktieji tikina, kad jų projektai atmetami vien todėl, kad jie yra opozicijos atstovai. Valdantieji atkerta, kad opozicija pateikia kur kas mažiau projektų, nes jiems paprasčiau kritikuoti kitus, o ne patiems rengti projektus.

Ministrai – ne tarp aktyviausiųjų Analizuojant Seimo narių veiklą į akis krinta dar vienas dalykas. Ministrais tapę parlamentarai, nors jų teisės ir pareigos parlamente tokios pat, kaip ir kitų išrinktųjų, gana retai lankosi plenariniuose posėdžiuose, nedažnai juose kalba ir balsuoja ir dar rečiau teikia savo įstatymų projektus. Čia jie yra tarp parlamento autsaiderių. Ar tai nekelia abejonių, kad savo pareigas Seime ministrai atlieka formaliai ir parlamentaro mandatas jiems yra tik savotiškas politinis priedas? Išimtis – žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė, parengusi 88 įstatymų projektus, iš kurių 37-iems buvo pritarta, ir krašto apsaugos ministras J. Olekas. Jis pateikė 38 projektus ir dauguma jų virto įstatymais. Teisingumo ministras social­demokratas Juozas Bernatonis pasiūlė 20 įstatymų projektų, įstatymais tapo 4. Panašūs ir sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės parlamentinio darbo rezultatai. Kultūros ministras „darbietis“ Šarūnas Birutis parengė 14 projektų, tačiau iš jų buvo pritarta tik dviem. Susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius – 9, rezultatyvūs irgi buvo tik du.

Švaistomi pinigai ir laikas Teisingumo viceministro Juliaus Pagojaus pastebėjimu, Lietuvoje dažna situacija, kai Seimo nariai teisės aktų pakeitimus registruoja viešųjų ryšių tikslais, net ir nesitikėdami, kad jie gali būti priimti. „Kad teisės aktas būtų priimtas ir paleistas į gyvenimą, reikia jį įregistruoti, jam turi būti gauta Teisės departamento išvada, jam turi būti pritarta po pateikimo, jam turi pritarti paskirti komitetai, pritarta per svarstymą ir per priėmimą. Norint to pasiekti, reikia sutarimo su daugeliu Seimo narių. Įregistravus teisės aktą tik dėl įregistravimo yra tiesiog švaistomi valstybės pinigai – prie to teisės akto turi dirbti visas valstybės kanceliarijos aparatas, pradedant sekretoriais, baigiant Teisės departamentu ir komitetų biurais. O komitetų ir plenarinių posėdžių metu gaišinamas brangiai apmokamas Seimo narių darbo laikas“, – teigė viceministras. Gal laikas pradėti matuoti parlamentarų darbo efektyvumą atsižvelgiant į Seimo nario realų gebėjimą dirbti, t.y. pasiekti, kad jo teisės akto projektas būtų priimtas? „Įregistruoti nesunku ir 10 pataisų per dieną. Ypač atsižvelgiant į tai, kad dažnai po vienu teisės aktu parašus sudeda keli Seimo nariai ir tada jis keliauja jau į visų jų statistiką. Vakarų demokratijose įprasta praktika registruoti teisės aktų pakeitimus tik tada, kai pavyksta atitinkamai idėjai surinkti reikiamą paramą iš kitų parlamentarų. Taip taupomas kolegų, darbuotojų laikas ir valstybės lėšos“, – įsitikinęs J. Pagojus.

Svarbiausi – trys kriterijai

Algis KRUPAVIČIUS Kauno technologijos universiteto profesorius, politologas

Daug ką lemia Seimo nario asmeninės savybės, patirtis, einamos pareigos parlamente. Vieni parlamentarai turi galimybę būti daugiau matomi, kiti to siekia savo pateiktais projektais ir kalbomis plenariniuose posėdžiuose. Treti sąžiningai ir dorai pluša prie įstatymų ir kitokių teisės aktų projektų, dėl jų ramiai diskutuoja frakcijose, komitetų posėdžiuose ir į viešumą per daug nesiveržia. Nedaug naudos iš tų, kurie kepte kepa įvairius projektus, net nesusimąstydami, ar tikrai jie reikalingi, ar jie turės palaikymą Seime. Pagal kokius kriterijus turėtume vertinti savo išrinktųjų veiklą? Manau, pagal tai, kaip jie dalyvauja Seimo posėdžiuose, kuriuose priimami įstatymai, taip pat pagal pateiktų ir priimtų projektų skaičių ir galbūt pasisakymus plenariniuose posėdžiuose. Akivaizdu, kad ministrai negali būti tokie pat aktyvūs kaip kiti Seimo nariai, nes jie vadovauja ministerijoms ir ten yra pagrindinis jų darbas. Tačiau jie turėtų dalyvauti daugumoje balsavimų. Jei visas jų darbas sukoncentruotas tik ministerijose, tai nėra geras parlamentinės veik­los požymis. Mūsų Konstitucija leidžia Seimo nariams kartu užimti ir ministro postą. Gerai ar blogai, bet taip yra. Pasaulyje yra įvairių variantų – vienur toks šių pareigų suderinimas neleidžiamas, kitur privalomas.

Stasys JOKŪBAITIS „ŪP“ korespondentas

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.