Puola ir kitus augalus
Rauplių pažeisti gumbai blogiau laikosi, per žaizdeles patenka kitos puvinius sukeliančios ligos. Sumažėja gumbų prekinė vertė, ligoti silpnai dygsta. Liga pažeidžia gumbus, šaknis, stolonus. Rauplės ypač plinta sausomis vasaromis, lengvesnėse, šiaudingu mėšlu patręštose, silpnai šarminėse (pH 7–8) ir durpinėse dirvose.
Ši liga blogindama jų išvaizdą ir vaisių kokybę, didžiausią žalą daro bulvėms, obuoliams, kriaušėms. Grybelinė infekcija kiekvienu atveju yra skirtinga.
Rauplių rūšys
Labiausiai paplitusios rauplės: paprastosios, sidabriškosios ir piktosios.
Paprastosios rauplės (Streptomyces scabies) ant gumbų susidaro kaip apvaliai plokščios, šiek tiek išsipūtusios, šiurkščios, žvaigždučių formos sutrūkinėjusios karputės ar žaizdelės. Dažnai jos susilieja, padengia visą gumbą.
Piktosios rauplės (Spongospora subterranea) pažeidžia gumbus, stolonus, šaknis ir požeminę stiebo dalį. Ant šaknų, stolonų ir stiebų susidaro įvairių formos ir dydžio vėžio pažeidimus primenančių išaugų, ant gumbų – nuo 3 mm iki 1 cm žvaigždučių formos gilių pūslelių.
Sidabriškosios rauplės (Helminthosporium solani) pažeidžia gumbus, ant jų susidaro pilkos arba šviesiai rudos 1–6 mm dėmės, pradžioje lygios, vėliau šiek tiek įdubusios, rudos, sidabriškai blizgančios. Bulvės suserga jas sandėliuojant, o išplinta pavasariop.
Pagrindinės ligos priežastys:
Padės ne tik sėjomaina
Sausas, karštas klimatas palankus grybelio dauginimuisi ir vystymuisi. Liga dažniau plečiasi šarminėje aplinkoje nei rūgštinėje.
Tikslingas, subalansuotas ir laiku atliktas pasėlių tręšimas sumažina bulvių gumbų odelės ligų ar infekcijų riziką ir pagerina gumbų odelės kokybę. Kalcis (Ca) sustiprina gumbo žievę ir suteikia atsparumą daugeliui ligų. Boras (B), magnis (Mg) ir manganas (Mn) gali sumažinti paprastųjų rauplių infekcijos riziką ir lygį. Cinkas (Zn) gali sumažinti piktųjų (dulkingųjų) rauplių infekcijos riziką. Siera (S) gali sumažinti ir paprastųjų, ir piktųjų (dulkingųjų) rauplių infekcijos lygį.
Tinkamai parinkus priešsėlius, laikantis tam tikros augalų kaitos (sėjomainos), galima išvengti per dirvą plintančių ligų, dirvoje žiemojančių kenkėjų ir kai kurių piktžolių plitimo, kartu sumažinti ir augalų apsaugos produktų poreikį. Tame pačiame lauke bulvės turėtų būti sodinamos po 3–4 metų. Sukultūrintose, gerai patręštose dirvose priešsėliai didelės įtakos bulvių derliui neturi. Svarbu, kad dirva būtų puri, nepiktžolėta, turėtų pakankamai maisto medžiagų, būtų gerai aeruojama, išlaikytų drėgmę.
Geras bulvių priešsėlis: pupiniai augalai, šakniavaisiai, kukurūzai ir pūdymas. Netinkamas priešsėlis – daugiametės žolės, nes jose dažnai būna gausiai išplitę spragšiai. Gerą derlių galima gauti ir bulves atsėliuojant, tačiau padidėja kenksmingųjų organizmų išplitimo rizika.
Su rauplėmis kovojama netiesiogiai, padeda agrotechninės priemonės. Būtina sėjomaina, netręšti dirvos neperpuvusiu šiaudingu mėšlu, sėklai atrinkti sveikus sėklinius gumbus.
LAMMC ŽI Vokės filialo vyresnioji mokslo darbuotoja, bulvių selekcininkė dr. Rita ASAKAVIČIŪTĖ
Ritos Asakavičiūtės nuotraukos
Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.