COVID-19 grimasos iš arti

Nors kasdien Lietuvoje fiksuojama per 3 000 naujų COVID-19 susirgimo atvejų ir dešimtys mirčių, vis dar netyla diskusijos ir abejonės, ar tikrai ši liga yra tokia pavojinga, o gal tai tiesiog viena iš gripo atmainų? Dar viena neišsprendžiama dilema – skiepai. Svarstoma, kaip šie skiepai paveiks organizmą, imuninę sistemą, ar jie tikrai apsaugos nuo ligos ir komplikacijų, kokie galimi šalutiniai poveikiai? Klausimų vis dar daugiau nei atsakymų, o skeptikų, bandančių viską neigti, visada buvo ir bus. Tačiau tie, kuriems teko sirgti COVID-19 ar laidoti savo artimuosius, ir tie, kuriems tenka gelbėti gyvybes ir neretai pralaimėti kovą su mirtimi, šią situaciją vertina labai rimtai ir stebisi naivumu tų, kurie vis dar bando visa tai neigti.

Vienkiemių gyventojai neserga?

Medikai pastebėjo, kad ypač daug kaimo gyventojų pakliūva į ligonines ir serga itin sunkiai. Dažniausiai kaltas jų požiūris, jog gyvenant kaime, vienkiemiuose, nėra kur užsikrėsti, kad neverta skiepytis. Tačiau nepagalvojama, kad pakanka nuvykti į parduotuvę, degalinę,

susitikti kaimyną ar sudalyvauti šeimos šventėje, be to, ir vaikai, anūkai iš ugdymo įstaigų „dovanų“ gali parnešti užkratą. Taigi, serga ir didmiesčių, ir vienkiemių gyventojai, – tai neginčijamas faktas.

Aš taip pat gyvenu kaime, vienkiemyje. Buvau iš tų, kuriems atrodė, kad saugantis įmanoma koronaviruso išvengti. Deja. Susirgau sunkia forma, kuri komplikavosi į plaučių uždegimą ir dėl gyvybės teko gerokai pakovoti. Kadangi COVID-19 grimasas teko matyti iš labai arti, galiu teigti, kad ši liga tikraiegzistuoja, yra labai klastinga ir žiauri, o medikai dažnai būna bejėgiai mums padėti.

Mano šeimoje – penki asmenys: dvi paauglės dukros, 82 m. močiutė, 64 m. vyras ir 53 m. aš. Visų mūsų požiūriai į koronavirusą skyrėsi ir, galima sakyti, idealiai atspindėjo visoje Lietuvoje vyraujančias skirtingas nuomones. Močiutė, vos tik atsiradus galimybei skiepytis, pasiskiepijo „Pfizer“ vakcina. Nors yra hipertonikė, turi kraujagyslių ir kraujo spaudimo problemų, nieko ypatingo po vakcinavimo nejuto, tik šiek tiek pamaudė skiepo vietą ir dieną jautė peršalimo simptomus. Vyresnioji dukra, ilgokai dvejojusi, prieš mėnesį pasiskiepijo „Johnson“ vakcina. Skiepo dieną jautėsi blogai, šiek tiek sutriko pulsas, širdies veikla, tačiau pakako širdies lašelių ir viskas stabilizavosi. Skiepo vietą maudė kelias dienas. Beje, žinau atvejų, kai dėl panašių širdies ritmo sutrikimo simptomų po šios vakcinos jauniems žmonėms prireikė greitosios pagalbos. Tačiau tai momentiniai sutrikimai, kurie be didesnių problemų praėjo. Mano vyras buvo didelis skeptikas ir kategoriškai pasisakė prieš skiepus. Aš nesu nei skeptikė, nei „antivakserė“, tiesiog niekaip neatradau tinkamo laiko pasiskiepyti. Prisipažinsiu, žmonių patiriamos komplikacijos po skiepų taip man pat kėlė šiek tiek nerimo, tad vis delsiau. Dabar, kai teko persirgti sunkia COVID-19 forma, svarstau, kaip būtų, jei visgi būčiau pasiskiepijusi?

Beveik dvejus metus mūsų šeimai sėkmingai pavyko išvengti viruso. Stengėmės neig­noruoti rekomendacijų, neturėti artimų kontaktų. Kai pamokos ir darbas persikėlė į namus – vienkiemį kaime –  viskas atrodė pakankamai saugu. Vyras visą šį laiką dirbo stambioje danų kapitalo įmonėje, kur COVID-19 kontrolei buvo skiriama pakankamai daug dėmesio. Deja, šis ruduo buvo lemtingas. Rugsėjo pabaigoje vyras pasijuto blogai – ėmė karščiuoti, labai stipriai kosėti, jam pasireiškė į gripą panašūs simptomai. Tačiau jis kategoriškai neigė, kad jam gali būti koronavirusas, ir tikino, jog tiesiog peršalo. Paskambinęs savo šeimos daktarei aiškino tą patį ir ši jam išrašė biuletenį savaitei. Per savaitę liga nepraėjo, biuletenį teko pratęsti. Keista, kad daktarė nepatarė vyrui pasidaryti COVID-19 testo. To pareikalavo įmonė, kai vyras po ligos ketino grįžti į darbą. Testas buvo teigiamas! Kadangi vyras ignoravo šios ligos faktą ir visą sirgimo laiką nepaisė izoliacijos, nežinia, kiek užkrėtė žmonių viešoje aplinkoje, susirgo ir visa mūsų šeima.

Nors mokykloje dukroms daromi testai nerodė ligos, pasidarius tyrimą COVID-19 punkte, buvo gautas teigiamas rezultatas. Dukros jautė ir simptomus – maudė raumenis, sąnarius, kosėjo, pradingo skonis ir kvapas. Susirgo abi, nors viena buvo skiepyta, o kita – ne. Susirgo ir mūsų skiepyta močiutė. Nežinia, kaip sunkiai būtų sirgusi nepasiskiepijusi, bet šiuo atveju liga truko apie savaitę ir buvo vidutiniškai sunki. Vyras koronavirusą „iškosėjo“ maždaug per porą savaičių. Dukros namuose izoliavosi panašiai tiek pat. Beje, šiuo metu moksleiviai izoliacijoje neturi galimybės mokytis nuotoliniu būdu, tad gerokai atsilieka nuo bendramokslių, tačiau švietimo sistemai tai nerūpi.

COVID-19 smogė visa jėga

Mano problemos su koronavirusu prasidėjo spalio 2 d. Pirmiausia sustreikavo virškinimas. Pamaniau, kad apsinuodijau maistu, nes iki alpulio pykino, krėtė šaltis, skaudėjo skrandį. Šeimos daktarė patarė pavartoti virškinimą gerinančių vaistų ir patikino, kad viskas praeis. Deja, nepraėjo. Keisti skausmai „vaikščiojo“ po visą kūną ir trečią dieną temperatūra jau šoktelėjo tarp 37,4 iki 38,4 laipsnių. Buvo nepakeliamai silpna, visiškai dingo apetitas, kvapai. Skonis, beje, išliko. Spalio 7 d. atlikau COVID-19 testą punkte ir buvo gautas teigiamas atsakymas. Tikėjausi, kad mano imunitetas, inhaliacijos, Ibuprofenas, vitaminas C padės per kelias dienas išsikapstyti. Tačiau, praėjus savaitei nuo ligos pradžios, situacija darėsi tik blogesnė – pajutau, kad tapo sunku kvėpuoti, o žengti vos porą žingsnių atrodė neįveikiama užduotis. Užsiregistravau į Marijampolės ligoninėje esančią Karščio kliniką, kur atliekami tyrimai sergantiesiems koronavirusu. Atvykus čia, buvo paimtas kraujas, atlikta kardiograma, pamatuota temperatūra, kraujo spaudimas, peršviesti plaučiai, sulašinta kvėpavimą lengvinanti lašinė. Tyrimų rezultatų teko laukti keletą valandų. Mane priėmusi daktarė paaiškino, kad kraujas rodo uždegimą ir tokiais atvejais jau guldoma į ligoninę, bet mane nutarta išleisti namo. Išrašė antibiotikų, patarė gerti arbatas, Ibuprofeną, imunitetą stiprinančius papildus.

Dvi dienas pabuvusi namuose supratau, kad man nei antibiotikai, nei vaistai nuo temperatūros visiškai neveikia, kuo toliau, tuo labiau dūstu. Beje, visiškai nekosėjau, tik negalėjau normaliai kvėpuoti. Teko kviestis greitąją pagalbą, nes buvo akivaizdu, kad plaučiai gali visiškai nustoti funkcionuoti. Greitosios pagalbos automobilyje jau teko pajungti deguonį. Karščio klinikoje vėl buvo atlikti visi tyrimai. Jie buvo ženkliai blogesni nei prieš porą dienų. Šį kartą jau buvo priimtas sprendimas guldyti į ligoninę. Deja, savojoje Marijampolės ligoninėje vietos nebuvo. Medikai ėmė ieškoti, kuri kita ligoninė galėtų priimti. Kur tik skambino – visi COVID-19 skyriai buvo perpildyti, o Kaunas nepriėmė, nes teigė, kad saugo vietas saviems. Vienintelė – Jurbarko ligoninė turėjo keletą laisvų vietų. Taigi, spalio 10 d., greitosios pagalbos automobiliu, su sirenomis ir švyturėliais, buvau atgabenta į Jurbarką.

Jurbarke mane priėmė tuo metu budintis vidaus ligų gydytojas Deividas Dragatas. Visiškai negalėjau kvėpuoti be papildomo deguonies, menkiausias judesys išprovokuodavo bronchų spazmus. Situacija buvo sudėtinga ir sunkiai prognozuojama. Per sekmadienio pusdienį Jurbarko ligoninės COVID-19 skyrius jau taip pat buvo perpildytas, paguldyta per 30 sergančiųjų, kuriems buvo reikalingas papildomas deguonis.

Ligoninės istorijos

Ligoninėje gydžiausi 12 dienų. Per tą laiką teko stebėti, kaip liga kankina čia patekusius žmones, kaip jie dūsta, miršta, kaip medikai ištisas paras grumiasi dėl kiekvienos gyvybės. Į Jurbarko ligoninę kiekvieną dieną atgabendavo pacientus iš įvairių Lietuvos regionų, nes ligoninėse trūksta vietų, o regionuose trūksta ligoninių. Ir ką dabar galvoja tie, kurie taip intensyviai skatino centralizaciją, tikino, kad regionuose ligoninių turime per daug ir reikia jas uždaryti? Laimei, dar šiek tiek jų išliko. Kur dabar reikėtų talpinti šimtus žmonių, sunkiai sergančių koronavirusu? Gal privalėtų kažkas prisiimti atsakomybę už tas komplikacijas ir žmonių mirtis, kuriems nėra suteikiamas stacionarus gydymas?

Gydantis Jurbarko ligoninėje teko išklausyti nemažai COVID-19 ligos istorijų. Ligoninės darbuotojai neslėpė, kad jiems kone visiems praėjusį rudenį teko persirgti šia liga ir ne pačia lengviausia forma, sirgo ir jų artimieji.

Čia gydęsis pasienio darbuotojas iš Marijampolės papasakojo, kad nors buvo pasiskiepijęs, užteko tradicinio rytinio pasivaikščiojimo, kurio metu kiek perpūtė vėjas ir COVID-19 kirto visa jėga – jam nustatytas abiejų plaučių uždegimas. „Sukilo temperatūra, blogai jaučiausi, bet joks kosulys nekankino. Kai tapo sunku kvėpuoti, Karščio klinikoje padaryta nuotrauka parodė, kad abu plaučiai „užsidegę“. Beveik dvi savaites teko praleisti Jurbarko ligoninėje ir dar laukia 20 dienų reabilitacija Birštone. Prieš pusmetį sunkiai sirgo ir mano žmona, bet plaučių uždegimą jai teko prakentėti namuose. Labai ilgai neatsistatė kvėpavimas, tik kai ėmė užsiimti joga, specialiais kvėpavimo pratimais, situacija ėmė gerėti“,– dalijosi patirtimi 52 m. pasienietis Artūras.

Gretimoje palatos lovoje su vienos plaučių pusės uždegimu besigydanti 35 m. moteris iš Veliuonos, Jurbarko r., pasakojo, kad koronavirusą „pasigavo“ pas uošvius. Ten užkratą iš darželio parnešė anūkas. Virusu „pasidalijo“ keturios šeimos, savaitgalį buvusios toje pačioje aplinkoje. Jauna moteris pasakoja, kad ne iš karto suprato, kas su ja darosi.

„Jutau lyg lengvus peršalimo simptomus, bet nemaniau, kad čia rimta. Kelias dienas gydžiausi įprastai – gėriau vaistus nuo temperatūros, daug arbatų. Kad kažkas nėra gerai supratau, kai ganykloje keitėme elektrinį piemenį – per strėnas nudiegė toks baisus skausmas, kad galvojau apalpsiu. Paskui skausmas atlėgo, bet ėmiau jaustis taip silpnai ir sunkiai kvėpuoti, kad supratau – be medikų pagalbos neapsieisiu. Man Jurbarko ligoninėje buvo nustatytas COVID-19 ir vienos plaučių pusės uždegimas. Rimčiausia situacija pas mus susiklostė sesers šeimoje. Susirgo sesuo, abu jos sūnūs, vyras ir uošvienė.  52 m. sesers vyrui sunegalavus, testas koronaviruso neparodė, tad ir gydomasi buvo namuose. Kai situacija blogėjo, temperatūra kelias dienas nekrito žemiau 38 laipsnių, kankino alinantis kosulys, jis buvo atgabentas į Jurbarko ligoninę. Čia buvo nustatytas koronavirusas, o plaučių uždegimas jau buvo pažengęs tiek, kad vyrą teko skubiai gabenti į Kauno klinikas ir reanimuoti į plaučius įvedant drenas. Vos per savaitę iš vyro kaip ąžuolo neliko nieko – jo gyvybė pakibo ant plauko. Taip pat sunkiai susirgo ir jo mama. Pagyvenusiai moteriai COVID-19 taip pat komplikavosi į plaučių uždegimą, kurį pradžioje medikai patarė gydytis namuose, bet vėliau buvo neapsieita be ligoninės“, – pasakojo veliuoniškė.

Ligoninėje sutiktas maždaug 70 m. senolis papasakojo, kad jam nepavyko koronaviruso išvengti pasiskiepijus 3 vakcinų dozėmis. „Po pirmosios injekcijos jaučiausi prastokai, po antrosios – dar blogiau, o po trečiosios atsidūriau ligoninėje. Nežinau, kaip tą ligą ir kur pasigavau, bet dabar tenka grumtis su koronavirusu ir plaučių uždegimu“, – atviravo senolis.

Ką sako gydytojai 

Jurbarko ligoninėje COVID-19 skyriuje su šia liga jau ne pirmus metus kovojantis vidaus ligų gydytojas Deividas DRAGATAS, čia atvykstantis iš Kauno, teigė, kad kiekvienas sergantis žmogus yra tarsi naujas iššūkis, kiekvieno atvejis yra šiek tiek kitoks, tad ir gydymą reikia taikyti kiekvienam individualiai.

„Situacija yra labai prasta. COVID-19 skyriai ligoninėse perpildyti. Didžiąją dalį pacientų sudaro nepasiskiepiję asmenys. Nepasiskiepijusieji sunkiau serga ir ilgiau sveiksta. Pasitaiko ir skiepytų pacientų, ir su gretutinėmis ligomis. Pastebėjome, kad pasireiškus pirmajai koronaviruso bangai dažnai buvo skonio ir kvapo praradimas, o dabar tai ne visada pasireiškia, bet virusas dažniau linkęs pažeisti plaučius. Šį rudenį COVID-19 banga pakilo anksčiau ir sergančiųjų yra daugiau, nes virusas lengviau plinta ir matome, kad apie 90 proc. serga COVID-19 delta atmaina. Ši atmaina lengviau užkrečiama, suveikia per trumpesnį kontakto laiką, greičiau atsiranda simptomai. Ši atmaina dabar dominuoja visoje Europoje“, – sakė medikas.

Paprašiau, kad gydytojas parekomenduotų, į ką žmonės turėtų atkreipti dėmesį, kad nesusirgtų sunkia ligos forma.

„Kartais žmonės nesupranta, kad jiems trūksta oro, atrodo, kad tiesiog trūksta jėgų. Kai žmogus guli lovoje, deguonies poreikis yra mažesnis, bet jei eiti kelis žingsnius yra problema, tai jau gali būti plaučių pneumonija. Ne visada esant plaučių uždegimui reikia stacionaraus gydymo, kartais pakanka apriboti fizinį krūvį ir pavyksta pasveikti namų sąlygomis. Bet vienos rekomendacijos negali būti, nes situacija gali labai greitai keistis – atrodo, kad viskas nėra taip blogai, o po kelių valandų tam pačiam žmogui jau prireikia plaučių ventiliacijos. Kai kas galvoja, kad tik antibiotikai gali pagelbėti, ir pyksta, kai gydytojas jų neskiria. Tačiau virusų antibiotikai neveikia. Dažniausiai antibiotikų prireikia, kai virusinis plaučių uždegimas komplikuojasi į bakterinį. Kada antibiotikus skirti, o kada – ne, dažniausiai parodo kraujo tyrimai.Reikia atkreipti dėmesį, jei tris dienas laikosi 38 laipsnių ir aukštesnė temperatūra, jei pastebima, kad išgėrus temperatūrą mažinančių vaistų, jie veikia labai trumpai, tai reiškia, kad kažkas yra tikrai blogai ir vertėtų pasidaryti kraujo tyrimus. Kiek trunka COVID-19 ligos eiga, nėra tiksliai apibrėžta, kiekvienam žmogui gana individualiai, bet saviizoliacijai numatytas terminas yra apie 10–14 dienų, per tas dienas pasveikstama, bet liga gali ir paūmėti, išsivystyti komplikacijos. Būna, kad ir po persirgimo pacientai šiek tiek karščiuoja – temperatūra siekia 37–37,2 laipsnius, bet organizmas palaipsniui susitvarko. Ar persirgusieji koronavirusu įgyja imunitetą visam laikui? Priklauso kaip persergi, kiek atsiranda antikūnių. Vieniems ir po skiepų atsiranda daug antikūnių, o kiti persirgę po mėnesio vėl gali sirgti ta pačia liga, nes nesusiformuoja antikūniai“, – aiškino gydytojas D. Dragatas.

Gydytojo pasiteiravau, kokia gydymo metodika geriausiai pasiteisino?

„Šiame darbe reikia daug ištvermės, stiprybės ir sveiko proto. Viską apsunkina labai didelis nuovargis. Svarbu ne tik pačiam priimti teisingus sprendimus, bet ir nebijoti tartis su kolegomis, išgirsti daugiau nuomonių. Gydytojai tarpusavyje daug tariasi, dalijasi praktine patirtimi. Vienos gydymo taktikos nėra. Yra tik ministro numatytos gairės, kuriomis ir vadovaujamasi, kaip gydyti, kokius vaistus skirti, kada reikalingi antibiotikai. Tačiau kiek­- vienas atvejis yra individualus ir tenka taikyti atitinkamą gydymą. Turime nemažai sėkmės istorijų, kai žmonėms pavyksta išsikapstyti iš labai sunkių situacijų, bet yra ir labai liūd­nų atvejų, kai, atrodo, žmogus sveiksta, ir staiga jo netenkame. Šis virusas labai klastingas, gali per porą valandų visiškai suniokoti plaučius ir nieko nebeįmanoma padaryti. Jei tenka atlikti plaučių intubaciją, gana dažnai tai baigiasi

mirtimi“, – atviravo medikas.

Ar sugebėjo mūsų  sveikatos sistema tinkamai pasirūpinti medikais, dirbančiais su COVID-19 ligoniais?

„Nėra lengva dirbti šį darbą. Buvo laikotarpių, kai trūko vaistų, specialios aprangos.  Dabar visko lyg ir turime pakankamai, bet niekada negali žinoti, kaip pakryps situacija. Labai trūksta ligoninėse personalo, o ypač sesučių, slaugių, tenka dirbti labai dideliais krūviais ir viršvalandžius, esame labai pavargę. Žinoma, yra piniginiai priedai tiems, kas dirba su COVID-19 pacientais, bet už juos atidirbame su kaupu. Sunkus šis darbas ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Ligonių srautas yra labai didelis. Kiek­viena mirtis medikui sunki ir nėra taip, kad įmanoma su tuo susitaikyti ir prie to priprasti. Ypač apmaudu, kai miršta žmogus, kai to nesitiki, ir tai įvyksta labai greitai. Labai liūdna, kai netenkame jaunų žmonių“, – tikino medikas.

Anot D. Dragato, dažniau COVID-19 serga vyresni žmonės, turintys ir kitų sveikatos problemų, bet ne išimtis ir jaunesni. Pagrindą dabar sudaro pacientai virš 50 metų, bet jų buvę ir nuo 30 iki 98 metų. Vyrų ir moterų skaičius panašus, nėra požymių, kad dominuotų kažkuri grupė.

Gydymas ligoninėje pasiteisino ir po 12 ten praleistų dienų jaučiuosi gerai, bet ligos padariniai dar jausis ilgai. Tos dvi savaitės pakeitė mano požiūrį į Covid, nes teko matyti iš arti mirtį ir suprasti, kokia trapi yra žmogaus gyvybė, kokia palaima yra laisvai kvėpuoti, ir kokia vertinga kiekviena gyvenimo valanda.

Vidaus ligų skyriaus vedėja Regina SABALIAUSKIENĖ: „Šiuo metu Jurbarko ligoninėje guli net ir šeimos. Dažniausiai tai nesiskiepiję žmonės ir jau su susiformavusiomis komplikacijomis. Kol nereikia papildomo deguonies, ligoniai gydosi namuose, o čia patenka jau su deguonies poreikiu. Deguonies rezervai nėra beribiai, tenka labai atidžiai stebėti, kiek mes turime vietų su deguonimi, be to, svarbu, kad sistema pavežtų, nes dirbtinei plaučių ventiliacijai reikia labai daug deguonies. Antai vieniems per minutę reikia apie 15 l deguonies, o kitiems ir 60 l vos pakanka. Mūsų deguonies sistema yra atnaujinta ir kol kas pajėgi. Priemonių gydymui, vaistų, aprangų medikams lyg ir turime pakankamai, bet trūksta personalo. Be to, tenka ne tik gydyti ligonius, bet ir atskiras darbas vyksta su jų artimaisiais. Šimtai skambučių per dieną, visiems rūpi, kaip jaučiasi jų artimasis, nes aplankyti negali, tad tenka atsakinėti, aiškinti, o tai atima daug laiko ir jėgų.“

Kineziterapeutas Tomas SABALIAUSKAS:  „Dirbu ne tik savo tiesioginį darbą, bet antrus metus ir COVID-19 skyriuje. Ligonių būna labai sunkių ir čia daug fizinio darbo – juos reikia nešti, vežti, kilnoti. Dažnai tenka ir mirusiuosius išgabenti. Rytais į darbą eidamas jau žinau, kad teks kokius 3 mirusiuosius išvežti. Pirmus mėnesius šį darbą dirbant buvo labai sunku psichologiškai. Patikėkit, matyti mirštantį žmogų, kai jam jau negali padėti, nėra lengva. Kartais bemaitinant žmogų jis ima ir numiršta, o kitas matai, kaip kankinasi, dūsta, maldaujančiomis akimis žiūri, tikėdamasis pagalbos. Tai dabar mūsų kasdienybė, bet aš nežinau, ar įmanoma prie to priprasti. Aš pasiuntu, kai vis dar girdžiu skeptikus aiškinant, kad COVID-19 neegzistuoja, kad tai paprasčiausias gripas, kad skiepai blogis. Kai tokie patenka čia, jų nuomonė labai greitai pasikeičia. Čia daug tokių atsiduria, kurie ignoruoja šią ligą, bet patiems tenka įsitikinti, kokia ji klastinga ir sunki. Juk uždusti yra tikrai baisu, patikėkit. Ta statistika, kurią mes matome oficialiai, tai tik dalis to, kas iš tiesų yra. Serga žmonių žymiai daugiau, tik ne visi kreipiasi į medikus. Situacija yra tikrai labai sudėtinga ir tikėtis, kad tavęs tai nepalies, yra labai naivu.“

Autorės nuotraukos