Cukrinių runkelių saldumo formulė

Vandens trūkumo požymiai

Sėkmingam cukrinių runkelių auginimui reikalingas kritulių kiekis yra 600 mm per metus. Tačiau, remiantis daugiamečiais vidutinio derlingumo duomenimis, cukrinių runkelių auginimas gali pasiekti aukštą rezultatą net ir esant mažesniam (500 mm per metus) ar didesniam (1 000 mm per metus) kritulių kiekiui.

Vandens nuostoliai dėl garavimo intensyviausi birželio–rugpjūčio mėnesiais, kai temperatūra aukšta, o oras sausas. Vidutinis potencialus cukrinių runkelių vandens transpiracijos kiekis vidutiniškai yra 570 mm, tačiau dėl meteorologinių sąlygų gali svyruoti nuo 528 iki 625 mm. Maždaug 10–20 proc. viso cukriniams runkeliams reikalingo vandens kiekio gaunama iš dirvožemio vandens atsargų, o likusi dalis – iš kritulių. Transpiracijos metu prarandamo vandens kiekis vidutiniškai yra 392 mm: nuo 198 mm sausringais metais iki 542 mm lietingais metais.

Atsižvelgiant į minėtus faktus, kritulių kiekis ir pasiskirstymas kartu su šviesa ir šiluma labiausiai lemia cukrinių runkelių kokybę ir derlingumą. Tapo įprasta, kad vidutiniškai lietingais metais kartais pasitaiko drėgmės dirvožemyje trūkumo, būdingo vasaros mėnesiams. Vandens trūkumas vegetacijos metu yra dažna ir svarbi augalininkystės ūkių problema. Galimas šios problemos sprendimas – atrinkti genotipus, kurių derlingumas nesumažėtų ekonomiškai priimtinu lygiu, esant drėgmės stygiui.

Kartais augintojai neįvertina vandens deficito įtakos ir ruošia dirvas, tarsi būtų tikri, kad netrūks drėgmės. Vandens trūkumas turi sudėtingą poveikį augalų fiziologijai. Pirmieji vandens trūkumo požymiai augaluose yra turgoro slėgio sumažėjimas ir žiotelių užsidarymas. Dažnai matome, kad tarsi normaliai augę augalai po kelių kaitrių dienų nuleidžia lapus. Fotosintezė taip pat labai priklauso nuo augalo aprūpinimo vandeniu. Sutrikus vandens srautui, sumažėja vandens kiekis už asimiliaciją atsakinguose audiniuose, o tai slopina fotosintezę. Reikia prisiminti, kad dirvožemio drėgmė, kaip ir santykinė oro drėgmė, lemia fotosintezės intensyvumą. Vandens deficito pasekmės – chloroplastų sumažėjimas, žiotelių tankio padidėjimas ir membranų struktūrų sutrikimas. Be audinių vandens kiekio sumažėjimo, vandens trūkumas gali sukelti specifinių junginių sintezę šaknyse ankstyvuoju augimo etapu.

Reikia atkreipti dėmesį į šaknis, nes šaknys yra labai svarbūs dirvožemio pokyčių (ne tik vandens, bet ir struktūros pokyčių) jutikliai, kurie įspėja antžeminius audinius cheminiais sausros signalais, perduodamais į lapus. Šie signalai dažniausiai susiję su augalų hormonais. Sausrai atsparesni augalai turi ilgesnę šaknų sistemą su didesniu absorbciniu plotu, geriau išsivysčiusią fotosintetinę parenchimą, storesnę kutikulą, mažesnį lapų plotą ir žiotelių skaičių lapo plote, didesnį laidžiųjų elementų tankį. Šiuos fiziologinius reiškinius išmanantys augintojai niekada nesidžiaugia, jei augalai suformuoja didelius lapus, nes tokie augalai greičiau nukenčia ekstremaliomis sąlygomis. Sausrai atsparūs augalai taip pat pasižymi išsiplėtusia protoplazma, didesniu surišto vandens ir osmolitų kiekiu, laisvojo prolino ir alanino kaupimusi. Galima ir vizualiai įvertinti didesnį cukrinių runkelių fenotipinį atsparumą vandens trūkumui: blizgesni lapai, didesnis lapkočio turgorinis slėgis, lapai taip neišsiplečia.

Suslėgtas dirvos horizontas

Augintojai daugiausiai streso patiria pradiniais cukrinių runkelių tarpsniais ir ne tik dėl piktžolių ar kenkėjų keliamų grėsmių. Ankstyvuoju augimo ir vystymosi etapu dėl drėgmės trūkumo atsiradęs stresas gali neigiamai paveikti cukrinių runkelių šaknų augimą, dėl to derlius gali sumažėti vidutiniškai iki 46 proc. Be to, vėliau pasireiškus stresui, gali sumažėti lapų plotas ir jų skaičius, todėl menksta šviesos panaudojimo efektyvumas. Vandens trūkumas labai padidina kalio ir natrio koncentraciją, o tai pablogina cukraus kaupimąsi šaknyse. Augalų reakciją į vandens stresą iš dalies galima paaiškinti mineralinės mitybos sutrikimais. Vandens trūkumas iš tikrųjų gali sulėtinti ar net sustabdyti jonų asimiliaciją, todėl sutrinka jonų santykis tam tikruose audiniuose.

Neigiamas vandens trūkumo poveikis vėlesniais augimo tarpsniais nėra toks ryškus, nes augalai jau turi susiformavusią šaknų sistemą ir visą dirvos paviršių uždengia lapais. Gerai išsivysčiusi šaknų sistema padidina vandens paėmimo ir panaudojimo efektyvumą, todėl augalai yra atsparesni vandens trūkumui. Dažnai augintojai neatkreipia dėmesio, kad kažkuriame gylyje yra suformuotas sutankintas dirvos sluoksnis, šaknis, atsirėmusi į jį, užsilenkia, kartais randa mažiau suslėgtą vietą ir skverbiasi gilyn. Blogiau, jei suslėgtasis horizontas vientisas, tuomet augalai labai greitai pradeda rodyti „nepasitenkinimą“, pirmieji vandens trūkumo požymiai paprastai pastebimi ant lapų. Nedidelis lapų vandens potencialo sumažėjimas gali sukelti žymų bendro lapų ploto sumažėjimą, o žemas vandens potencialas skatina naujų lapų atsiradimą ir spartina senų lapų senėjimą. Dėl sausros streso užsidaro žiotelės, apribojama transpiracija, todėl padidėja lapų temperatūra. Tiek mažesnis žiotelių tankis, tiek karščio stresas mažina fotosintezės intensyvumą ir angliavandenių judėjimą į šaknis.

Genetika ir saulės spinduliuotė

Visą straipsnį skaitykite „Ūkininko patarėjo“ elektroninėje arba popierinėje leidinio versijoje,

„Ūkininko patarėjas” Nr. 134, 2023 m. lapkričio 28 d.

Laikraštis „Ūkininko patarėjas” parduodamas visuose didžiuosiuoe prekybos centruose, Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat laikraštį galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo” redakcijoje el. paštu: platinimas@up.lt, tel. +370 603 75 963 arba

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.