Dabar atėjo eilė ūkininkų kantrybę tikrinti VANDENIU

Artėjant Kalėdoms ministerijų darbininkai uoliai vykdo planus – ruošia naujas „dovanėles“. Kasdien Teisės aktų informacinėje sistemoje (TAIS) gali rasti kažką, kas atims ūpą ilgam. Dabar atėjo eilė ištverti informaciją, kad bus keičiami vandens naudojimo gamybai reikalavimai. Tai palies daugelį žemės ūkio veiklų, nes be vandens egzistuojančio agroverslo modelio nei Europos Sąjungos, nei Lietuvos  biurokratai kol kas dar neišrado.

Tokį punktą buvo numatę

Negali sakyti, kad tai visiškai netikėta. Aplinkos ministras Simonas Gentvilas anksčiau per įvairias diskusijas ir forumus ne kartą buvo užsiminęs, kad bus apmokestinamas paviršinio vandens naudojimas.

Tai aptarinėta kelių darbo grupių, nuo praėjusių metų iki šios vasaros pabaigos, nuo nacionalinio energetikos ir klimato srities veiksmų plano 2021–2030 metų įgyvendinimo koordinavimo, žaliojo kurso darbotvarkės iki aplinkosauginių mokesčių peržiūros.

Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plane (patvirtintas šių metų kovo 10 d. nutarimu) juodu ant balto parašyta: „Siekiant racionaliai naudoti gamtos išteklius, tobulinti vandens išteklių apmokestinimą (pakeisti Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymą, Žemės gelmių įstatymą ir Vandens įstatymą).“ Tai veiksmas, turintis prisidėti prie misijos srityje „Žiedinė ir neutralaus poveikio klimatui ekonomika“.

Žada visokeriopą naudą

Sumanytų vandens naudojimo pokyčių taikinyje pirmiausia yra žemės ūkis ir mažosios hidroelektrinės. Beje, įsigilinus į projektą lydinčius dokumentus aiškėja, kad mažosios hidroelektrinės Aplinkos ministerijos (AM) kabinetuose apskritai „nurašytos“, bet tai jau kito straipsnio tema. Šiame straipsnyje apsiribojame išimtinai žemės ūkiu.

Esmė: ilgainiui norima suvienodinti sąlygas visiems gamybos tikslais vandenį naudojantiems subjektams – pramonės ir žemės ūkio. Numatoma visokeriopa nauda. Atlėgtų įtampa ir pavojus gėlo vandens ištekliams bei ekosistemai. Įsivyrautų tvarka, darna ir aiškumas. Atitiktume europinių teisės aktų reikalavimus, būtume tinkamai atsižvelgę į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) bei Europos Komisijos (EK) rekomendacijas.

Apskaičiuota, kad iš vandens naudotojų kasmet būtų surinkta apie 1 mln. Eur. Penktadalis atitektų savivaldybėms, jų aplinkosaugos projektams ir priemonėms finansuoti. O verslui teksianti administracinė našta bei papildomos išlaidos būsiančios visai nedidelės. Taip tikina AM komanda.

Paviršinio vandens naudojimas – blogis?

Nuo 2024 metų siūloma mokesčio tarifą už paviršinį vandenį padidinti nuo 0,003 Eur iki 0,02 Eur už kubinį metrą. Kodėl pasiūlyta tarifą didinti būtent 6,5 karto, dar bus karštų diskusijų, kaip ir dėl daugelio kitų siūlomų nuostatų.

Šiuo metu naudoti paviršinius vandens išteklius reikalingas leidimas, kai per parą iš telkinio išgaunama 100 kub. m ir daugiau vandens. Jei leidimas privalomas –mokamas mokestis. Jei projektams būtų pritarta, nuo 2024-ųjų pareigą mokėti už paviršinį vandenį turėtų visi subjektai, kurie šių gamtos išteklių išgavimui privalėtų registruotis. Žemės ūkio veiklai (laistymui) ši riba būtų 10 kub. m per parą, o nuo 2028 metų – nuo pirmojo kubinio metro. Paviršinio vandens naudojimas laistymui, anot AM raštų, ypač blogina hidrologinę vandens telkinio būklę, daro žalą ekosistemoms. Tikimasi, kad pasikeitusi tvarka daržininkus skatins ieškoti alternatyvų – per sausras laistymui naudoti požeminį arba surenkamą lietaus vandenį.

Siūlys atsigręžti į miestų nuotekas

Pernai gegužę ES priėmė reglamentą dėl pakartotinio vandens naudojimo. EK vertinimu, remiantis šiuo reglamentu bus sudarytos sąlygos pakartotinai panaudoti apie pusę viso ES nuotekų valymo įrenginiuose išvalyto vandens kiekio, kuris teoriškai galėtų būti panaudotas drėkinimo reikmėms, taip pat leistų sutaupyti apie 5 proc. tiesiogiai iš vandens telkinių ir požeminio vandens šaltinių paimamo vandens.

AM naujuoju paketu taip pat siūlo įvertinti galimybę vandens išteklius tausoti pasitelkiant miestų nuotekas. Tiesa, ne išvalytas komunalines ar gamybines, o išvalytas paviršines (lietaus) nuotekas. Teigiama, kad jas išleidžiant į vandens telkinius būtų galima kompensuoti hidrologinių sausrų daromą poveikį vandens hidrologiniam režimui. Esą tyrimai patvirtina, kad tokios miesto nuotekos neblogina vandens telkinių būklės. Šios nuotekos galimai tinkamos ir drėkinimui žemės ūkyje. Aplinkos ministras turėtų įgalioti atitinkamą instituciją bendradarbiauti su užsienio partneriais dėl centralizuotai surinktų nuotekų panaudojimo drėkinimui žemės ūkyje. Europoje yra pavyzdžių, kai šioms reikmėms panaudojamos kaimo plėtrai skirtos lėšos. Belgijoje (Flandrijoje) buvo remiami keli projektai, susiję su nuotekų valymu drėkinimui ir gyvulių girdymui.

Projektuoja pokyčius

Taip pat nuo 2024-ųjų projektuojami gėlo požeminio vandens naudojimo pokyčiai. Čia, kaip sakoma, yra dvi žinios: gera ir nelabai. Geroji ta, kad mokesčio tarifą už žemės ūkyje naudojamą gręžinių vandenį siūloma sumažinti 0,01 Eur (nuo 0,03 iki 0,2 Eur/kub. m). Blogoji žinia ta, kad vėl grįžtama prie senojo reglamentavimo: mokėti už vandenį reikėtų, jei iš vandenvietės (joje gali būti vienas ar keli gręžiniai) žemės ūkio veiklą vykdantis asmuo per parą išgauna 10 kub. m ir daugiau vandens, skaičiuojant metinį vidurkį. Po pereinamojo periodo, nuo 2028 metų, ribą siūloma išvis panaikinti, įpareigoti už požeminių išteklių naudojimą mokėti nuo pirmojo kubo. Grįžtama prie reglamentavimo, kuris galiojo 2015–2020 metais.

Nurodo į Europos auditą

AM baksnoja į Europos Audito Rūmų specialiąją ataskaitą dėl vandens naudojimo žemės ūkyje, kurioje konstatuojama, kad ES politika nepadeda užtikrinti tausaus vandens naudojimo žemės ūkyje, ūkininkams taikoma per daug ES vandens politikos išimčių, kad žemės ūkio politika skatina ir pernelyg dažnai remia didesnį, o ne efektyvesnį vandens naudojimą.

Auditas buvo atliktas vienuolikoje valstybių narių ar jų regionuose, kur aktualus vandens trūkumas, taip pat Europos auditoriai pasidomėjo kaimo plėtros programos dokumentais tų šalių, kuriose problema gali atsirasti ateityje (Lietuva patenka į šį sąrašą). Į akis krinta tai, kad mūsų šalies žemės ūkis, kaip vandens naudotojas, ES kontekste išsiskiria kaip netipiškas pavyzdys (bendra tai, kad visur dar nėra vieningos vandens naudojimo tvarkos). Toje pačioje ataskaitoje sakoma, kad ketvirtadalis viso ES išgaunamo gėlo vandens yra naudojama žemės ūkio reikmėms – daugiausia drėkinimui, o gyvulių girdymui – nežymi dalis.

Jeigu taip būtų ir Lietuvoje – klestėtume. Tačiau dabar pagal gamybos efektyvumą Lietuva ES yra trečioje ar ketvirtoje vietoje nuo galo: 2020-aisiais 1 ha žemės ūkio naudmenų pagamintos standartinės žemės ūkio produkcijos vertė nesiekė 1 tūkst. Eur, kai ES vidutiniškai – apie 24 tūkst. Eur. Daržininkystės sektorius nepajėgia patenkinti vietos rinkos poreikio, kone 40 proc. daržovių įsivežama iš svetur. Pienininkystės ūkiai, kuriuose gyvulininkystės sektoriuje vandens poreikis didžiausias, grėsmingai traukiasi. Tačiau vis tiek atkakliai kartojama stereotipinė frazė, kad žemės ūkis yra didžiausias teršėjas.

Nepastovumas varo į neviltį

Jonas SVIDERSKIS

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius

Negalime sutikti su tokiu drastišku mokestinių dokumentų kaitaliojimu. Kiek ieškojome tiesos, kai apmokestino vandenį – ir vėl grįžtama prie to paties. Toks nepastovumas varo į neviltį ir daržininkus, ir gyvulių augintojus.

Vėl nuleidžia iki požeminio gėlo vandens apmokestinimo ribą nuo 10 kub. m. Keliais centais sumažino mokestį, tai gerai. Bet esmė ne čia, o kad gyvename iškreiptoje karalystėje. Nežinai, ką pamatysi atsikėlęs. Visais ruporais nuo ryto iki vakaro šneka, kad žemės ūkis yra teršėjas.

Prieš pradėdama vadovauti šita valdžia sakė: nelįsime prie mokesčių, tik mažinsime. Čia ne tiesioginis mokestis, bet mokestis – ateina ne į biudžetą, bet Aplinkos apsaugos fondą, dalis – savivaldybėms. Paskui AM tuos pinigus švaisto į kairę ir dešinę visokiems minkštiems projektams. Sunaikinsime karvę, kuri leidžia pragyventi žmogui, per eksportą neša pinigus į biudžetą; pinigus atiduosime nendrinukei ar baliniam vėžliui. Žinoma, reikia ir jam, turime saugoti. Bet reikia atsirinkti prioritetus. Kiek paliestų pinigais ūkius, dar neskaičiavau, bet palies absoliučiai visus, dar labiau paskatins gyvulininkystės susitraukimą.

Apmaudu, kad niekaip negalime susitarti, jog vandenvietė ir gręžinys – du skirtingi dalykai. Negalime įforminti vandenviečių, nes yra trys apsaugos zonos, o gręžinys patenka į kelią ar pastatą, tą pačią fermą, svetimą nuomojamą žemę. Viskas išbalansuojama.

Europoje esame trečia šalis pagal vandens švarą. Jo kokybė neblogėja. Bet apmokestinti, uždrausti – tai mes pirmieji. Kalbame ne tik apie gamybą, bet ir gyvūnų gerovę – karvė išgeria apie 150 l. Tuos, kas rašo tokius projektus, vyčiau į kaimą pažiūrėti, kaip žmonės dirba, kaip gyvena.

Skelbk neskelbęs prioritetu – nieko nebus, jei aplinka nepalanki

Zofija CIRONKIENĖ

Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė

Iki šiol paviršiniai vandenys nebuvo apmokestinami, tai naujas mokestis, kuris palies didžiąją dalį daržovių augintojų. Žmonės praranda norą plėtoti šią šaką, nes nuolat susiduria su sezoninių darbininkų trūkumu, išlaidų daugėja, brangsta dyzelinas, Vyriausybė apsisprendė jam panaikinti lengvatas. O dabar dar vienas smūgis.

Galima būtų susimokėti už vandenį, tačiau visiškai nekalbama apie aiškesnę, paprastesnę leidimų laistymui išdavimo tvarką. Ūkiai laukia dvejus metus arba turi samdyti įmones debitams skaičiuoti, pateikti agentūrai duomenis, kuriais jie nedisponuoja, visiems formalumams atlikti. Nutaręs išsiversti savo jėgomis, ūkis vis tiek turi susirasti specialistą konsultantą. O turėtų būti taip: pateikei Aplinkos apsaugos agentūrai prašymą, kartu nurodei, kokio pajėgumo laistymo įrengimus turi, nubraižei savo laukų planą su apsauginėmis juostomis, ir viskas. Leidimo sąlygų nustatymas turėtų būti jau Aplinkos apsaugos agentūros darbas, o ne augintojų.

Deja, į šią agentūrą nuėję ūkininkai yra siuntinėjami iš vieno kabineto į kitą. Matyt, yra naudinga darbo suteikti privačioms įmonėms. Kiek teiravomės, niekur kitur ES nėra problemos gauti leidimą laistymui, tik turi laikytis tau nustatytų sąlygų.

Pavydžiai žiūrime į šalis, kuriose yra sukurta visa infrastruktūra. Pvz., Prancūzijoje, Nanto krašte, ar Izraelyje vanduo atkeliauja iki pat ūkio, tereikia čiaupą atsukti. Mums patiko, kaip tvarkosi Čekijoje. Jie išlaikė visas buvusias vandenvietes, laistymo sistemas, įkūrė vandens ūkio kooperatyvus. Daržininkas, jei jis nėra kooperatyvo narys, iš tokių kooperatyvų perka vandenį – jis atvedamas iki pat laukų. Tiesa, dabar čekai susiduria su tomis pačiomis problemomis, kaip ir mes: trūksta sezoninių darbininkų, daržininkystė darosi nepatraukli, darbininkus pervilioja sparčiai besikuriančios užsienio kapitalo gamyklos. Dėl to mažėja laistymo naudotojų, o į jų modernizavimą investuotos didelės sumos.

Išlaistytas vanduo grąžinamas gamtai, yra švarus, jo nereikia valyti. Kodėl už jį mokėti? Visą infrastruktūrą augintojas įsirengė savo lėšomis. AM mojuoja Europos audito išvadomis, kad paviršinio vandens naudojimas laistymui yra blogis, negalima finansuoti laistymo sistemų, esą ūkis daugiau vandens sunaudos. Iš tikrųjų, tas auditas atliktas pietinėse šalyse narėse, kur daržininkystė yra stambi ir svarbi šalies žemės ūkio šaka, ir yra didelis vandens trūkumas. Nepalyginsi su Lietuvos situacija: iš 2 mln. ha deklaruojamų plotų prekinės daržininkystės ūkiams tenka tik 5 tūkst. ha. Ir juos norima sunaikinti. Ir tai – žalinimo politika? Daržoves vežtis iš tolimiausių kraštų?

Daržininkystė įvardijama prioritetine šaka, siūloma investuoti, plėtoti. Bet kaip ūkininkai ištemps? Jie šiandien stabtelėjo ir mąsto, ar verta prie tokios politikos toliau investuoti. Prioritetai investicijoms į daržininkystę dar nėra plėtra, kai visa aplinka yra sektoriui nepalanki.

2021-12-04

ŪP korespondentė Irma DUBOVIČIENĖ

Redakcijos nuotraukos