Dainuoja tik išvargęs medis

„Kastytis Petryla – Lietuvos žemės perlas, grynuolis. Gaila, kad apie tokį puikų gitarų meistrą, gyvenantį atokiai nuo didžiųjų miestų, per mažai žino mūsų šalies žmonės, ypač muzikantai“, – apgailestauja žinomas bardas Virgis Stakėnas. Kad K. Petrylos darbo gitaros yra puikios, pripažino ir pasaulinio garso muzikantai, į kurių rankas jos pakliuvo atsitiktinai. Vienas jų – legendinės Rusijos grupės „Mašina vremeni“ lyderis Andrejus Makarevičius.

„Pinigai – dar ne viskas“ A.Makarevičius dalyvavo šių­me­čiame dainuojamosios poezijos festivalyje „Akacijų alėja“, kuris kasmet vasarą vyksta Kulautuvoje, Kauno r. Į renginį atvyko ir K. Petryla su dviem savo darbo gitaromis, kad vieną paskolintų Lietuvos ambasadoriui Rusijoje Renatui Norkui groti. To buvo prašęs festivalio rengėjas V. Stakėnas. Kai kita Kastyčio gitara pateko į A. Makarevičiaus rankas, šis neslėpė susižavėjimo ja. „Imk – dovanoju“, – tarė K. Petryla. Ar nebuvo gaila gitaros dovanoti? Galbūt vertėjo žinomam muzikantui gitarą parduoti, jei jam labai patiko? „Tokiam žmogui negaila dovanoti. Pinigai – dar ne viskas…“ – jau gimtuosiuose Lyduvėnuose, Raseinių rajone, atsakė „Ūkininko patarėjui“ K. Petryla.

Gyvena vos ne po tiltu Gitarų meistras K. Petryla gyvena beveik po aukščiausiu ir ilgiausiu Lietuvos tiltu – prie jo prigludusiame mediniame namelyje, kur užaugo. Visai šalia – jau neveikiančios mokyklos pastatai. Viename jų, buvusiose dirbtuvėse, kur darbų pamokas vesdavo Kastyčio tėvelis Juozas Petryla, dabar gimsta gitaros. Ar dardantys traukiniai neišderina Kastyčio klausos, juk ji tiksliai kaip laikrodukas turi tiksėti ieškant būsimos gitaros tonų, intervalų, derinant stygas? „Netrukdo“, – šypsosi meistras. Gitaras jis daro atlikęs nuo tiesioginio darbo Raseiniuose – yra automobilių kompiuterinės diagnostikos specialistas.

Apsirikti nevalia Pasak Kastyčio, pagaminti gitarą trunka pusantro mėnesio, du. Tai daug kruopštumo, tikslumo, kantrybės reikalaujantis darbas. Šias savybes Kastytis ugdėsi mokykloje lankydamas aviamodelistų būrelį, vadovaujamą fizikos mokytojo Jono Pocevičiaus. „Darant gitarą reikia suklijuoti apie 300 detalių, į priekį numatyti 30 operacijų, kad visko nesugadintum. Suklysti negalima! Juk naujų medžiagų nepaimsi – labai brangios. Tad viską būtina daryti labai tiksliai, atidžiai“, – aiškina K. Petryla. Pasak jo, lietuviška mediena daryti gitarai netinka – „per daug lepiose sąlygose augusi“. Gitara, pagaminta iš lepios medienos, prastai skambės.

Kančios daina gražesnė „Gitarai tinka medis, augęs varganose sąlygose, – tik tada ji dainuoja. Net eglė turi būti augusi Alpių ar Kaukazo kalnuose – išvargusi“ – teigia Kastytis. – Aš parsisiunčiu egzotinę, labai brangią medieną – afrikietišką arba brazilišką, indišką palisandrą, raudonmedį.“ Kas labiausiai lemia, ar gitara bus gera – puikiai skambės? „50 proc. lemia techninių dalykų išmanymas, 50 proc. – meilė. Reikia dirbti su meile, mat medis – labai energetiškai jautrus. Net sausas yra gyvas – sugeria ir meilę, ir neigiamas emocijas. Nei supykęs, nei sirgdamas neinu prie instrumento“, – sako K. Petryla. Neslepia, jog Lietuvoje visko tekę girdėti – „šalyje nėra gitarų gamybos tradicijų, tad nieko vertos jo gitaros“. „Gaila tokių pavyduolių. Nekreipiu į juos dėmesio. Pyktis užvaldęs žmones. Kas daugiau supranta apie muziką, instrumentus, vertina mano gitaras“, – mintija meistras. Jo darbo gitara kainuoja apie tūkstantį eurų.

Pravertė muzikos mokykla K. Petryla baigė Raseinių muzikos mokyklą. „Iš pradžių tėvai vertė ją lankyti, o nuo penktos klasės pats norėjau. Du tris kartus per savaitę važiuodavau 10 kilometrų į Raseinius – grojau trimitu. Kad baigiau muzikos mokyklą, labai pravertė ir gaminant gitaras, ir dėl bendro išsilavinimo“, – tvirtina Kastytis. Gitara groti jis išmoko 1977 m. stovyklaudamas „Arteke“. Garbę atsidurti šioje pionierių stovykloje pelnydavo tik labai geri mokiniai. Pirmąsias gitaras Kastytis padarė prieš keturiolika metų, prieš tai pusę metų gilinęsis į jų gamybos teoriją internete, knygose.

Konsultavo ukrainiečius „Nesu turtingas – nenorėdamas sugadinti medienos, pirmąją gitarą dariau iš lietuviško beržo, antrąją – iš lietuviškos eglutės. Bandžiau gamybos paslapčių sužinoti iš Rusijos, Kanados gitarų meistrų, bet jie su manimi nekalbėjo. Nekalbėčiau ir aš… Kiekvienam meistrui – savas kelias iki meistrystės. Nėra bendro mokslo, kaip gaminti gitaras, – tik bendri principai. Kaip perprasti gitarų gamybos paslaptis – vien tavo reikalas“, – teigia K. Petryla. Jis – ir bardas: skambindamas gitara atlieka dainas. Bet tik tas, kurių žodžius pats parašė. Raseiniuose įkūrė bardų klubą. Šiuo metu išplaukęs į jūrą – dirba laive. Kodėl? „Noriu atitrūkti nuo kasdienybės“, – praneša auksinių rankų meistras, penkių vaikų tėvas. Kol Ukrainoje nebuvo karo, tenykštėje gitarų gamykloje K. Petryla dirbo konsultantu.

Buitiniai rūpesčiai neturėtų kamuoti Pasak V. Stakėno, tokio žmogaus, kaip K. Petryla, neturėtų kamuoti buitiniai rūpesčiai. „Kastytis techniškai prižiūri mano gitaras. Jis visą save turėtų skirti kūrybai, gitarų gamybai. Maža Lietuvoje tiek daug pasiekusių, bet kuklių žmonių. Kiti mažiau verti, o garsiai apie savo tariamus nuopelnus rėkia. K. Petryla – nuoširdume užsikonservavęs perlas, gyvenantis provincijoje po tiltu, o ne didmiestyje. Šiais laikais, kai medžiagos tokios brangios, nėra lengva daryti gitaras “, – teigia „ŪP“ bardas V. Stakėnas.

Autorės nuotrauka

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ „ŪP“ korespondentė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.