Darbai darbus veja, žiedai žiedus keičia

Kūryba be taisyklių

Jeigu būtume iki galo atviri ir nuoširdūs, tektų prisipažinti, kad kitų nuomonė apie mus taip pat svarbi, kaip ir mūsų ryžtas paisyti savo norų. Į tai atkreipia dėmesį ir E. Juozupaitienė, pasakodama apie jau daugiau nei tris dešimtmečius kuriamą ir puoselėjamą sodybą, savo patirtį ir besikeičiantį skonį.

„Kurdami aplinkos vaizdą, pirmiausia pagalvokime, dėl ko tai darome – dėl savęs ar aplinkinių? Jei tai darome galvodami, ką pasakys kiti, tuomet galbūt reikėtų pasinaudoti aplinkos apželdintojų paslaugomis, bet jei svarbiau, kaip jausimės patys – tai kūryba be taisyklių! – įsitikinusi dekoratyvinių augalų kolekcininkė ir selekcininkė. – Augalus sodinu taip, kaip man patinka. Svarbu, kad derėtų tarpusavyje. Naujam atvykėliui ieškodama gėlyne vietos ir tinkamų kaimynų, būtinai pasidomiu augalo „pasu“ – koks aukštis, plotis, mėgstama vieta ir dirva. Jei vėliau pastebiu, kad augalai netinka vienas prie kito, kitais metais bandau perkelti kitur.“

E. Juozupaitienė pritaria tiems, kurie augina tik visžalius, sodybą puošiančius žiemą–vasarą ir reikalaujančius minimalios priežiūros. „Bet, jei esame gamtos vaikas ir metų laikus skaičiuojame pagal augalų vegetaciją, sodyboje būtini dekoratyviniai lapuočiai, gėlės, sodo augalai ir savo rankomis užaugintos daržovės“, – tvirtina pašnekovė.

Ji prisipažįsta, kad seniau želdynuose patiko tik tvarkingai į grupeles susodinti augalai, jokių dekoratyvinių žolių ir „miksų“. O dabar... Kuo didesnė augalų ir spalvų įvairovė (svarbu, kad tik nenustelbtų vieni kitų)! Juk daugelis svajoja, kad sodyba būtų nenuobodi nuo pavasario iki rudens.

Sodo linksmybės ir nusivylimai

Šioje sodyboje auga įvairiu laiku derančios obelys: ‘Alyvinis’, ‘Auksis’, ‘Paprastasis antaninis’, ‘Freedom’, o ‘Melrose’ – žieminė veislė, mėgstama žiemą dėl raudonskruočių, desertinio skonio obuolių, kurie išsilaiko ilgiausiai. Greta obelų rasime ir lietuviškų kriaušių – ‘Vasarinė sviestinė’, ‘Jūratė’. Čia pat ir angliškoji žieminė kriaušė ‘Concorde’, jos saldūs ir sultingi vaisiai skaniausi žiemą.

„Esu iš mažų šakelių išauginusi juodųjų serbentų ‘Lentej’– stambiomis ir saldžiomis uogomis. Prieš keletą metų, nugenėjus krūmelį, jų ūglių įsmeigiau viendienių lysvėje – prigijo ir dabar augalai puikiai draugauja“, – nuotykiu dalijasi veliuoniškė. Bet yra nutikę ir liūdnų istorijų. Praėjusią vasarą po svetimų kačių „atakos“ teko atsisakyti margalapių aktinidijų. Mat jų kvapas šiuos keturkojus vilioja kaip valerijonas, apsvaigę gyvūnai drasko augalų lapus, kol lianos sunyksta.

Aktinidijos sodyboje nuostabiai gražiai augo ir žydėjo kvapiais žiedais. „Deja, uogų neužmegzdavo, nes dėl nesąžiningų pardavėjų, kažkada nusipirkau du vyriškos giminės augalus, – apie augalus lydėjusią nesėkmę pasakoja pašnekovė. – Bet jei yra galimybė, juos išties verta auginti.“

Bet moteris nesikremta, nes uogauti sode galima visą vasarą. Čia dera vyšnios, juodasis šilkmedis, medlieva, šilauogės, serbentai, avietės. Vasaros pabaigoje uždera senovinė karališka angliška slyva ‘Viktorija’, po jos – ‘Vengrinė’.

Rugpjūčio pradžioje šeima gardžiuojasi pačios ankstyviausios lietuviškos vynmedžio veislės ‘Juodupė’ tamsiai mėlynomis, sultingomis, švelnaus mėlynių skonio uogomis. Vėliau prisirpsta saldžios žaliauogės vynuogės. Prie pietinės namo sienos pasodinti vynmedžiai puikiai sutaria su juozapinėmis lelijomis, eremūrais, karpažolėmis, bijūnais, akantais, veronikūnais.

Gausią derliaus kraitę papildo lazdynas ir graikinis riešutmedis ‘Ideal’.

Žydėjimas tęsiasi ilgai

Veliuoniškės sodyboje anksčiausiai atgimsta ankstyvieji pavasario šaukliai – eleborai, snieguolės, narcizai, tinkliniai vilkdalgiai. O kai saulėtą dieną žiedus išskleidžia adoniai ir sangvinarijos – abejingų grožiui nelieka. Vėliau žydėjimo estafetę tęsia tulpės, žiognagės, ankstyvieji siauralapiai bijūnai, dekoratyviniai česnakai.

Be vilkdalgių ir bijūnų, ramunių ir lelijų, veronikų ir veronikūnų, jukų ir rudbekijų, flioksų ir viduvių, bandrenių, saulainių ir saulakių kolekcininkė neįsivaizduoja savo sodybos – jų žiedai pakelia nuotaiką ir suskinti į puokštes. Gėlynuose tiesiog būtini ir varpiniai augalai, margutės, raganės, rožės, viendienės, pentiniai, ežiuolės. Kartais atrodo, kad jiems reikia nemažai priežiūros, bet pašnekovė siūlo rinktis veisles, pritaikytas mūsų klimatinei zonai, ir viskas bus gerai.

Iš dekoratyvinių sumedėjusių augalų anksčiausiai sode pražysta daūrinis rododendras, plataus varpelio formos, šviesiai rausvai violetiniais žiedais. Paskui draugiją palaiko ir kvapnių žiedų kupetą dovanoja grakšti sulanžo magnolija ‘Susan’. O kai sužydi lanksva ‘Grefheim’ – dėmesys skiriamas tik jai. Gegužę pražysta margalapė alyva ‘Aucubeafolia’, itin kvapniomis, žydrų pilnavidurių žiedų šluotelėmis (20–25 cm). Tuo metu žiedų fiestą įspūdingomis baltų žiedų kekėmis papildo dvidešimtmetis dekoratyvinis putinas ‘Roseum’, dar vadinamas „gulbinu“.

Artėjant rudeniui, džiugina šluotelinės ir šviesiosios hortenzijos, dovanojančios ilgą ir spalvingą žydėjimą. Žiedus augina ant pirmamečių stiebų, kai kurių žiedynai keičia spalvą. Norint auginti kaip akcentą vejoje – tinka aukštesnes veisles: ‘Limelight’, ‘Wim‘s Red’, ‘Annabelle’.

Koks gi ruduo be grunte žiemojančių chrizantemų, pradedančių žydėti rugsėjį ir džiuginančių dar lapkritį. „Man tai nuostabiausia gėlė ir vazoje, gal todėl, kad gimiau lapkritį ir šie rudens perlai be galo žavi mane“, – neslepia pašnekovė.

Mylimiausios viendienės

E. Juozupaitienė prisipažįsta, kad šiuo metu iš visų augalų didžiausios meilės nusipelnė viendienės – apie jas galėtų kalbėti ir kalbėti. Jei prieš penkiolika metų būtų kas pasakęs, kad jas pamėgs ir augins, būtų tik garsiai nusijuokusi, nes tada gėlyne karaliavo nuostabiosios lelijos, pilnavidurės raktažolės ir rožiažiedės pelargonijos.

„Ilgaamžės viendienės pasižymi didžiule spalvų ir formų įvairove. Jų žiedai vienspalviai, dvispalviai ar kelių persiliejančių spalvų, su ryškia žiedo akimi, žvaigždiški, voriški, pilnaviduriai, garbanoti, barzdoti, šerkšnoti, yra net chameleonų, per parą keičiančių spalvą, – apie unikalumą pasakoja šių gėlių kolekcininkė ir selekcininkė. – Tikriausiai nėra nei vienos augalų grupės, kuri turėtų tiek registruotų veislių – daugiau nei 100 000, ir jų žydėjimas tęsiasi nuo pavasario iki rudens.”

Pomidorais gardžiuojasi iki vasario

Darbščiam žmogui darbo ieškoti nereikia – kur bepasisukti, ten jo rasi. Taip ir Edita, apžiūrėjusi gėles ir sodą, nepamiršta pasilenkti ir prie daržovių. Jos valdose rasime braškių, morkų, svogūnų, burokėlių, kopūstų, žirnių, pupelių, pastarnokų, rabarbarų, agurkų, prieskoninių žolelių, šiltnamyje nokstančių pomidorų bei paprikų.

„Ne kasmet pasitaiko „pomidorinės“ vasaros, todėl pomidorus ir paprikas auginu nešildomame šiltnamyje. Renkuosi veisles, nes jų vaisiai skanesni, plonesne, minkštesne odele ir sodresnio aromato nei hibridų. Vieni mylimiausių ‘Gezahnte’– labai skanūs, kriaušės formos, „rifliuotais“ vaisiais ir gražiai atrodo pjaustyti lėkštėje, primena „gėlytę“. Mėgstu spalvas, todėl mano pomidorai geltoni, raudoni, rožiniai ir beveik juodi“, – tvirtina E. Juozupaitienė ir vardija auginamas veisles: ‘Black Cherry’, ‘Tsarsky Podarok’, ‘Carbon’, ‘Damskije Palciki’, ‘Bawole Serce’, ‘Majak’, ‘Faworyt’, ‘Medovaja Kaplia’.

Veislė ‘Novogodnyj’ žavi tuo, kad vaisius galima išlaikyti net iki vasario vidurio. „Rudenį jie nėra skanūs, kietoki, juos nuskinu ir sudedu į kiaušiniams skirtus padėklus, laikau kambario temperatūroje. Nors žiemą ir neįgauna desertinio skonio, tačiau tinka salotoms, sriuboms troškiniams, – patirtimi dalijasi pašnekovė. – Veislinių pomidorų sėklas rudenį renku pati ir pasiruošiu kitų metų sėjai”.

Šildomame šiltnamyje moteris augina paprikų ir pomidorų daigus. Aitriųjų paprikų sėklas į indelius su substratu sėja sausio pabaigoje, saldžiųjų paprikų – vasarį, pomidorų – kovo pradžioje, agurkų – antroje kovo pusėje, kai jau šviesiau ir ilgesnės dienos.

Išaugintus šilumamėgių daržovių daigus E. Juozupaitienė balandžio pradžioje–gegužės pradžioje sodina nešildomame šiltnamyje, prieš tai į duobeles įberdama smulkintų kiaušinių lukštų ir šaukštą žuvies miltų.

Vegetacijos metu augalus laisto praskiestu dilgėlių raugu. Jokių trąšų ar cheminių priemonių šiltnaminėms ir lauko daržovėms nenaudoja, į augalų tarpus sėja fitoncidinėmis savybėmis pasižyminčių serenčių, nes atbaido kenkėjus. Visas daržoves mulčiuoja pjauta vytinta žole, kuri sulaiko drėgmę, todėl mažiau reikia laistyti.

Neretai daug skirtingų daržovių veislių auginantiems daržininkams kyla bėdų, kai norisi atskirti veisles. Per sezoną popieriniai lapeliai išblunka ir suplyšta, todėl tokiam žymėjimui E. Juozupaitienė naudoja plastikinius žymeklius, kuriuos iš pradžių įsmeigia į vazonėlius su daigais, o vėliau sukabina ant augalų.

Aitriąsios paprikos – šeimos numylėtinės. Jas rudenį džiovina, dalį sumala prieskoniams, o pjaustytas šviežias deda į troškinius, sriubas.

Kisielius morkų sėkloms

Augindama daržovių, pašnekovė išbandė ir įvairių sėjos būdų. Pavyzdžiui, morkų sėklų ji niekada neberia į žemę tiesiai iš pakuotės. „Morkas sėju ir žiemą laikau šiek tiek kitaip nei daugelis. Sėjai išverdu skysto kisieliaus su bulvių krakmolu, šiek tiek atvėsinu, suberiu morkų sėklas ir laikau 3–4 valandas, vis pamaišydama, – pasakoja sodybos šeimininkė. – Tuomet supilu į plastikinį butelį (dažniausiai nuo indų ploviklio). Dirvoje darau vageles, palaistau vandeniu ir pilu „kisielių“ su sėklomis. Po to užberiu žeme. Sėju labai anksti, balandį. Morkos sudygsta žymiai greičiau, kai sėklos pamirkytos.”

Rudenį nuo nukastų šakniavaisių veliuoniškė nuvalo žemes, nupjauna lapus, ir laiko 2–3 dienas patalpoje, kol apdžiūsta. Paskui sudeda į plastikinius austinius maišus maždaug po 5 kg, šiek tiek įberia lapuočių pelenų ir tvirtai užriša. Dirvoje iškasa apie 80 cm gylio duobę, iškloja eglišakėmis nuo graužikų ir sudeda maišus vieną šalia kito. Viršų taip pat plonai apkloja eglišakėmis ir užkasa žeme, durpėmis. Kaupelio viršų uždengia plėvele.

Edita džiaugiasi, kad žiemą, prasidėjus atlydžiams, gali išsikasti po maišą traškių, sultingų ir neapvytusių morkų. „Tai vienintelis būdas, kuriuo galiu išlaikyti morkas iki pavasario, nes rūsyje išbūdavo tik apie du mėnesius. Duobėje išsilaiko iki gegužės, tik paskutiniame maiše jau būna įpuvusių, – teigia ji. – Iki pavasario dirvoje laikau neiškastus pastarnokus, jų žiemą pasikasu per atlydžius.“

„Rasų“ korespondentė Rūta ANTANAITIENĖ

Editos Juozupaitienės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.