Daugiškio svajonė, plukdanti džiaugsmą kitiems

Unikalaus laivo statyba pareikalavo kantrybės

Laivo statyba truko apie ketverius metus. A. Zavadzkas pats sukūrė projektą ir jį įgyvendino. Pasak vyriškio, toks laivas yra vienintelis – kito tokio nėra. Vis dėlto kelias iki svajonės išsipildymo nebuvo lengvas. Buvo akimirkų, kai norėjosi viską mesti, tačiau sustoti neleido įdėtas darbas. „Buvo momentas, kai nusibodo. Mečiau statybas, bet kai jau buvau įgyvendinęs apie 80 procentų projekto, savigarba neleido jo parduoti ar atsisakyti. Sukandau dantis ir pabaigiau. Žinojau, kad bus gerai, tik reikėjo užbaigti“, – prisimena Albinas Zavadzkas.

Iš pradžių daugiškis laivą statė savo šeimai – norėjo turėti galimybę kartu leisti laiką, grožėtis gamta ir mėgautis Didžiulio ežeru. Tačiau gyvenimas pakoregavo pirminius planus. Žinia apie unikalų laivą pasklido, vis daugiau žmonių panoro juo paplaukioti, todėl asmeninis sumanymas pamažu virto nedideliu verslu. Šiandien laivas ne tik prisideda prie šeimos pajamų, bet ir teikia didelį džiaugsmą – didžiausias atlygis A. Zavadzkui yra patenkinti keleiviai ir jų šypsenos.

Neatsitiktinis ir laivo pavadinimas. Vyras jį pavadino „Malencynu“ – taip pagerbdamas savo giminės istoriją. Šis vardas kilo iš jo protėvių pravardės: taip buvo vadinami tėvas ir jo broliai, augę Bukauciškių kaime, prie Didžiulio ežero, netoli Lietuvos signataro Vlado Mirono koplyčios.

„Tėvo mama buvo vardu Malenija, o jos trys sūnūs buvo vadinami pravarde Malencynais“, – pasakoja A. Zavadzkas.

A. Zavadzkas šypsosi, išgirdęs nuomonę, kad nuosavą laivą gali turėti tik milijonieriai. Anot jo, turint svajonę, labai svarbu atkaklumas. „Galvojame, dirbame, darome, stengiamės, kad Lietuvai, Daugams būtų gražiau“, – sako jis.

Keliaujant laivu galima ir pramogauti, ir grožėtis gamta

Pasak kapitono, į kelionę Daugų laivu išplaukę žmonės patiria netikėtų įspūdžių ir smagiai praleidžia laiką. Jame yra ką veikti ir jaunimui, ir vaikams, ir vyresnio amžiau keleiviams. Čia švenčiami gimtadieniai, jubiliejai, mergvakariai, bernvakariai ir kitos asmeninės šventės. A. Zavadzkas džiaugiasi, kad jo laivas žmonėms tampa vieta ne tik pramogoms, bet ir galimybe pasigrožėti vaizdingais Didžiulio ežero kraštovaizdžiais. Anot jo, per visą laiką dar neteko sulaukti nusivylusių keleivių – daugelis išsiveža gerus įspūdžius ir noriai sugrįžta dar kartą.

Laivas yra dviejų aukštų, 12 metrų ilgio ir 5 metrų pločio laive vienu metu gali plaukti iki 20 žmonių. Jame įrengta vieta šašlykams kepti, poilsio erdvė po havajietiško stiliaus skėčiu, o norintieji atsigaivinti gali saugiai maudytis ežere ar nuo lieptelio šokti į vandenį. Laive yra visos būtinos gelbėjimosi liemenės. Pasak A. Zavadzko, lietus kelionių nesustabdo, keleiviai nuo jo gali pasislėpti uždaroje pirmojo aukšto erdvėje.

Ne visos kelionės laivu yra mokamos, kartais A. Zavadzkas žmones plukdo tiesiog norėdamas padovanoti jiems gražių akimirkų.

Plaukiojimo sezonas prasideda kartu su maudymosi sezonu ir paprastai baigiasi apie rugsėjo 1-ąją, kai vaikai grįžta į mokyklas, o daugelis suaugusiųjų baigia vasaros atostogas. Kiek žmonių per sezoną išplaukia Daugų laivu ir kiek reisų įvyksta, A. Zavadzkas neskaičiuoja. Anot jo, didžiausias užimtumas būna savaitgaliais.

Dauguose yra ir daugiau žmonių, siūlančių pasiplaukiojimą vandens transporto priemonėmis, tačiau A. Zavadzkas konkurencijos nejaučia. „Mes dalijamės klientais. Užtenka vietos visiems“, – sako Daugų laivo kapitonas. Pasak A. Zavadzko, didžiausias atlygis – ne uždirbti pinigai, o žmonių emocijos. „Save padaryti laimingą nėra sunku, bet padaryti laimingą kitą ir jo veide pamatyti šypseną – kur kas sudėtingiau. Tai labai džiugina ir motyvuoja“, – sako jis.

Be laivo – dar dvi aistros

Kurti ir matyti savo darbo rezultatą A. Zavadzkui– didžiausias malonumas. Be laivo, jis turi dar du didelius pomėgius – motociklus ir klasikinius automobilius, apie kuriuos kalba su tokiu pat užsidegimu.

Vyras džiaugiasi, kad laivas ne tik leidžia įgyvendinti svajonę, bet ir papildo šeimos biudžetą. Tuo tarpu motociklu kartu su žmona jie jau apkeliavo ne vieną Europos šalį.

Dar vienas A. Zavadzko pasididžiavimas – restauruotas 1992 metų „Honda Prelude“. Pirmą kartą su juo sudalyvavęs automobilių parodoje jis iš karto pelnė pirmąją taurę – už retą modelį ir išskirtinę restauraciją.

„Šie hobiai suteikia daug džiaugsmo“, – šypsosi A. Zavadzkas.

Alytaus rajono savivaldybės informacija