Didžiųjų medžioklių sezonas prasidėdavo nuo hubertinių

Visus medžiotojus ir jų šeimas sveikinu su didžiųjų medžioklių sezono pradžia ir ką tik pažymėta šv. Huberto diena!

Lapkričio 3-ioji per šimtmečius buvo ta diena, kai Lietuvos dvaruose sugausdavo medžioklės ragai, o kai kur driokstelėdavo patranka ar nuaidėdavo šautuvų salvės, skelbdamos didžiųjų medžioklių sezono pradžią. Ši tradicija gyvavo ne tik tarp krikščionių, bet ir tarp kitų konfesijų dvarininkų. Raudonės pilyje, ją valdant grafui Dmitrijui Zubovui, o vėliau ir jo palikuonims, kurie išpažino pravoslavų tikėjimą, šalia pastatytoje cerkvėje (dabar ji nugriauta) vykdavo apeigos, po kurių gausus svečių būrys vykdavo medžioti į šalia plytinčius miškus.

Net karaimų, kurių tikėjimo dogmos yra grindžiamos Senuoju Testamentu, kenesose (maldos namuose) dar nuo XV a. lapkričio 3-ioji diena būdavo skelbiama kaip didžiosios medžioklės sezono pradžia. O Vytauto Didžiojo į Trakus atvežti ir apgyvendinti karaimai garsėjo kaip vieni geriausių to meto medžiotojų.

Lietuva buvo itin tolerantiška valstybė ir neegzistavo jokia priešprieša tarp skirtingų tikėjimų medžiotojų – ar tai būtų katalikas, pravoslavas ar karaimas, hubertinės tik dar daugiau juos suvienydavo. Kilmingų medžiotojų bendruomenėje gyvavo du gražūs posakiai: „Miške vietos užteks visiems“ ir „Medžioklėje, pirtyje ir kapuose – visi lygūs“.

Tad jei jau mes garsiai iš tribūnų skelbiame, kad laikomės medžioklių tradicijų, tai prisiminkime, kaip per amžius medžiojo mūsų seneliai ir gerbkime tai, ką iš jų paveldėjome. Kviečiu visus pradėti medžiokles su varovais laikantis senosios tradicijos – nuo šv. Huberto dienos.

Medžioklei valio!

Medžioklėtyrininkas Žilvinas Jonas GIEDRAITIS

Autoriaus archyvo nuotraukos