Dirvą atgaivins lubinai

Vertinga žalioji trąša

Laikas nuo laiko kiekvienas daržininkas susiduria su tuo, kad jo sklype mažėja auginamų kultūrų derlingumas. Tai susiję su dirvožemyje esančių maisto medžiagų mažėjimu. Išlaikyti ir padidinti natūralų dirvožemio derlingumą yra du būdai: aktyviai tręšti dirvą mineralinėmis trąšomis arba naudoti organines trąšas.

Ar bandėte kada nors savo darže naudoti sideratus – žaliąsias trąšas? O juk jos prilygsta mėšlui, poveikis jaučiamas 3–4 metus. Žalioji trąša – natūralus dirvos sanitaras, kuris praturtina dirvožemį biologiniais elementais, supurena jį, gerina struktūrą, užkerta kelią dirvožemio erozijai ir saugo nuo piktžolių plitimo. Daržovės ir vaisiai auga sveikesni, didesni ir gausiau dera.

Žaliajai trąšai dažniausiai sėjami biologinį azotą kaupiantys pupiniai augalai – siauralapiai pašariniai, siauralapiai sideraciniai lubinai, pašarinės pupos, seradėlės arba vikiai.

Daugiausia antžeminės žaliosios masės išaugina būtent sideraciniai lubinai. Antžeminėje ir požeminėje lubinų masėje biologinio azoto sukaupiama du kartus daugiau nei kituose pupiniuose augaluose. Lubinai iš kitų pupinių augalų išsiskiria dar ir tuo, kad esant palankioms augalams vystytis sąlygoms, užaugina stiprią šaknų sistemą, kuri prasiskverbia maždaug į 2 m gylį. Jie naudoja maisto medžiagas iš gilesnių dirvos sluoksnių, šitaip viršutinį dirvos sluoksnį praturtindami maisto medžiagomis.

Kada sėti?

Lubinai gerai dera visose dirvose. Ypač veiksmingi sideraciniai lubinai lengvoje smėlio ar priesmėlio dirvoje. Gerai pakenčia pavasarines šalnas ir drėgmės trūkumą vegetacijos metu.

Sėklų norma

Lubinų, skirtų žaliajai trąšai, išsėjimo norma – apie 0,5 kg į arą, arba 50 g į kvadratinį metrą.

Lubinai gali būti sėjami nuo ankstyvo pavasario (antra ar trečia balandžio dekada) iki rugsėjo į išpurentą, pakankamai drėgną dirvą. Kad subrinktų lubinų sėklos, reikia du kartus daugiau drėgmės nei jos pačios sveria, o sudygsta maždaug per 7–10 dienų.

Priklausomai nuo augimo sąlygų, lubinai auga greitai ir sugeba nustelbti piktžoles, o praėjus 40–45 dienų nuo sėjos, lubinams suformavus ankštis, juos reikia apkasti. Šiuo vystymosi tarpsniu augalai žaliojoje masėje ir šaknyse sukaupia maksimalų biologinio azoto kiekį, daugiau sausųjų medžiagų ir dėl palankaus anglies bei azoto santykio lėčiau ardomos organinės medžiagos. Tad žaliosios masės įterpimas į dirvą padeda pamaitinti dirvožemį, pagerina dirvos truktūrą, ji tampa naudingesnė.

Pasėjus sideracinius lubinus antroje vasaros pusėje, užauga ne tik nemažai žaliosios masės, bet ir gerai nustelbiamos piktžolės. Vėliau pasėti lubinai, priklausomai nuo meteorologinių sąlygų, gali nespėti užmegzti ankštelių, tuomet žalioji masė ir šaknys įterpiamos, kiek įmanoma, vėliau.

Jeigu norime pasidauginti sėklų, palikime lubinus iki brandos: sėklos subręs anksti – liepos mėnesio trečią arba rugpjūčio pirmą dešimtadienį. Nuskynę sausas ankštis, jas išlukštename ir turime sėklų kitiems metams. O dirvožemis jau savaime lieka praturtintas organine medžiaga, kuri bus puikiausias priešsėlis daržo augalams.

Lubinai – nepaprastas augalas, kuris ne tik teikia daug naudos mūsų dirvožemiui, bet ir džiugina akį savo gražiais įvairiaspalviais žiedais.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro mokslo darbuotoja dr. Zita MAKNICKIENĖ

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.