Dirvožemio degradacijos „vaistas“ – atkuriamoji žemdirbystė

Savo įspūdžiais iš forumo dalijasi Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS) atstovė Agnė Buivydienė.

Šią konferenciją organizavo entuziastingi jaunieji Estijos ūkininkai, pasišventę įgyvendinti atkuriamosios žemdirbystės principus. Tačiau kas tiksliai yra atkuriamoji žemdirbystė? Kokiais principais vadovautis turėtų žemdirbiai dirbdami žemę šiuo būdu? Ar tai kiek nors siejasi su gamtine žemdirbyste?

Šiuolaikinė žemdirbystė, įskaitant sunkiosios technikos bei nesubalansuotą trąšų ir pesticidų naudojimą norint gauti maksimalų derlių, yra vienas pagrindinių veiksnių, prisidedančių prie dirvožemio degradacijos ir nykimo. Kai kurių mokslininkų teigimu, per ateinančius 50 metų, dirvožemio degradacija gali apimti tokius mastus, jog nebebus įmanoma išauginti pakankamai maisto, siekiant išmaitinti žmoniją. Intensyvus ūkininkavimas taip pat sutrikdo anglies ciklą, dėl to natūraliai dirvožemyje susikaupęs anglies dvideginis patenka į atmosferą. Visa tai prisideda prie visuotinio atšilimo, kuris skatina klimato kaitą. Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, žemės ūkis „išmeta“ daugiau nei trečdalį šiltnamio efektą sukeliančių dujų visame pasaulyje. Šie iššūkiai paskatino mokslininkus ir ūkininkus ieškoti tvaresnių ūkininkavimo būdų.

Vienas iš populiarėjančių tvarių ūkininkavimo būdų – tai atkuriamoji žemdirbystė, kuria siekiama atkurti dirvožemio sveikatą, padidinti biologinę įvairovę bei išlaikyti ekologinę pusiausvyrą. Atkuriamasis žemės ūkis populiarėja, kaip tvarus tradicinio žemės ūkio neigiamo poveikio, pavyzdžiui, dirvožemio erozijos, vandens taršos ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo, sprendimas. Atkuriamoji žemdirbystė – tai šiuolaikiškas, modernus pavadinimas, tačiau toks ūkininkavimo būdas buvo praktikuojamas šimtmečius, iki pramoninio žemės ūkio atsiradimo XX a. pradžioje. Šis ūkininkavimo būdas remiasi pagrindiniais agroekologijos principais – ūkininkavimas yra ne tik maisto gamyba, bet ir ekosistemų, teikiančių įvairias ekologines paslaugas, tokias kaip, vandens filtravimas, anglies saugojimas ir maistinių medžiagų ciklų komponentas, valdymas. Atkuriamasis žemės ūkis dažniausiai apsprendžiamas kaip tam tikrų ūkininkavimo principų rinkinys, kurį galima pritaikyti prie vietos sąlygų ir kultūros praktikos. Šis ūkininkavimo būdas apima tokias praktikas kaip:

• sėjomainų įvairinimas (pasėlių kaita) – sėjomainoje būtina įtraukti pupinius, bastutinius ar žolinius augalus, kurie gali būti auginami kaip įsėlis, o pavasarį įterpiami į dirvožemį, tokiu būdu sugrąžinant maistines medžiagas atgal į dirvožemį. Trumpai tariant, sėjomaina ūkininkaujant taikoma pagrindiniam ekologiniam principui, kad kuo daugiau biologinės įvairovės, tuo sveikesnė ekosistema;
• antsėlių ir tarpinių pasėlių auginimas;
• supaprastintas žemės dirbimas – padeda sumažinti CO2 emisijas, pagerinti vandens sulaikymo gebą, sukaupti daugiau anglies bei palaikyti optimalią dirvožemio drėgmę;
• natūralių organinių trąšų bei pesticidų naudojimas;
• gyvulių ganymas. Gyvūnams judant ir trypiant dirvožemį, augalinės liekanos įterpdamos į dirvožemį, tokiu būdu pagreitinama organinių medžiagų sintezė. Pernešamos augalinės liekanos ir susmulkinti lapai sukuria natūralų mulčių. Ganomų gyvulių ekskrementai „veikia“ kaip organinė trąša, kuri papildo dirvožemį maistinėmis medžiagomis, be to, pagerina vandens sulaikymą. Gyvulius stengiamasi ganyti skirtingose ganyklose, nes nuolat tame pačiame žemės sklype ganomi gyvuliai gali pabloginti dirvožemio kokybę ir paskatinti degradacijos procesus;
• agrarinė miškininkystė – integruojant medžius ar krūmus į augalininkystę ir gyvulininkystę išvengiama miškų naikinimo, sukuriama holistinė ekosistema, kuri natūraliai grąžina maistines medžiagas į dirvožemį bei gali padidinti derlių. Medžiai suteikia užuovėją, mažinančią dirvožemio eroziją, o jų suteikiamas šešėlis mažina garavimą;
• vandens tausojimas ir atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas. Atkuriamoji žemdirbystė ypač pabrėžia natūralius procesus ir biologinę įvairovę, tam kad būtų išlaikytas sveikas dirvožemis. Pirmenybė teikiama dirvožemio sveikatai, siekiui sukurti atsparesnes ir tvaresnes maisto sistemas, o ne gauti trumpalaikį didesnį derlių.

Atkuriamosios žemdirbystės taikymas taip pat skatina vietinių ir regioninių maisto sistemų plėtrą, kurios gali sumažinti transporto sukeliamą poveikį aplinkai bei palaikyti vietos ekonomiką. Atkuriamoji žemdirbystė taip pat gali būti pritaikoma miestuose, taikant tokias praktikas kaip daržininkystė ant pastatų stogų, vertikalus ūkininkavimas ar bendruomeninis žemės ūkis, skatinantis vietinę maisto gamybą ir mažinantis maisto švaistymą.

Kokia konkrečia patirtimi pasidalijo ūkininkai pranešėjai, kurie patys tokiu būdu dirba žemę?

Rick Clark, ūkininkas iš JAV (Indianos), 18 metų ūkininkauja taikant neariamąjį žemės dirbimą. Iš jų net 14 metų į sėjomainas įtraukia dengiamuosius augalus. Ūkininkas ypač akcentavo sėjomainų svarbą „sveikam“, gyvybingam dirvožemiui. Jo ūkyje sėjomainose įvairuoja 11 skirtingų žemės ūkio augalų. Ūkis visiškai nenaudoja trąšų, herbicidų, insekticidų. Ūkininkaudamas daugiau nei 7 000 akrų (2 833 ha) dirbamos žemės ir toliau nuolat sistemingai tobulina atkuriamosios žemdirbystės principus. Dėl tvaraus požiūrio, Rick yra pelnęs daugybę apdovanojimų ir tapo įkvėpimu ūkininkams, mentoriumi apie atkuriamosios žemdirbystės praktikos taikymą, kaip dirvožemio ir visos žmonijos sveikatos pagrindą. Akcentuota, kad vykdoma atkuriamoji žemdirbystė turi būti pelninga ir perspektyvi ateities kartoms.

Sertifikuotas profesionalus dirvožemio tyrinėtojas Ray Archuleta iš Amerikos pristatė pagrindinius tvaraus dirvožemio naudojimo principus, kaip pagerinti dirvožemio „sveikatą“ ir derlių, tuo pačiu mažinant dirvožemio eroziją ir cheminių medžiagų naudojimą. Pasidalino įžvalgomis apie tai, kaip dirvožemio sveikata tiesiogiai veikia augalų augimą ir visą ekosistemą. Ray Archuleta akcentavo, kad reikia žengti link tvarių žemės ūkio praktikų, kurios prisideda prie gamtos išsaugojimo ir žemės ūkio ilgaamžiškumo. Dirvožemio ekspertas jau įkvėpė tūkstančius ūkininkų ir žemdirbių visame pasaulyje keisti savo žemės ūkio praktikas. Ray Archuleta filmavosi dokumentiniame filme „Kiss the Ground“, kuriame pasakoja apie žemės ūkio svarbą kovojant su klimato kaita.

Pranešėjai kalbėjo ir apie gyvulininkystę atkuriamosios žemdirbystės kontekste. Kokį vaidmenį čia atlieka galvijai ir kiti ūkiniai gyvuliai? Kokia jų funkcija?

Galvijų integravimas į augalininkystės sistemas duoda didelę naudą gerinant dirvožemio sveikatą, sumažina riziką, auginant monokultūras, sumažina trąšų ir gyvulių pašarų sąnaudas, sumažina darbo ir dirbamosios technikos sąnaudas bei padidina anglies sekvestraciją. Ganymas pasėliuose pagerina dirvožemio derlingumą, nes padidina dirvožemio mikroorganizmų gausumą ir organinės medžiagos kiekį dėl įterpiamo mėšlo. Toks ūkininkavimo modelis taip pat gali būti labai naudingas ūkininkams, kurie į sėjomainas įtraukia dengiamuosius augalus ir taiko neriamuosius žemės dirbimo būdus, nes galvijai gali nuganyti dengiamuosius augalus, o mėšlą trypdami kanopomis lengvai įterpti į dirvą. Taikant šiuos metodus gali būti išvengta ir per didelio dirvožemio sutankinimo.

Kas Jums labiausiai įsiminė iš šio forumo?

Galimybė susipažinti ir klausyti pranešimų bei diskusijų ekspertų, atkuriamąją žemdirbystę praktikuojančių ūkininkų. Augant susidomėjimui aplinkos išsaugojimu ir tvariu žemės ūkiu, gali didėti ir atkuriamosios žemdirbystės populiarumas. Tik svarbu skatinti šią žemdirbystės formą per švietimo programas, finansines paskatas ar taikant kitus metodus.

Partnerio turinys