Ashburn +19,7 °C Dangus giedras
Šeštadienis, 15 Bir 2024
Ashburn +19,7 °C Dangus giedras
Šeštadienis, 15 Bir 2024

Rūta VAITKEVIČIŪTĖ
„Rasų“ redaktorė
 

Domeikaviškė Stasė: „Kaip nėra negražių vaikų, taip nėra negražių gėlių“

2023/10/26


Gyvenimas daugiabutyje stipriai apriboja veiklas, bet persikėlus į sodybą tarsi atrišamos rankos: prasideda eksperimentai darže, retesnių augalų paieškos gėlynams, daugiau galimybių architektūriniams sprendimams. Žodžiu, daugiau laisvės svajonių išpildymui. Taip jau tris dešimtmečius Domeikavoje (Kauno r.) gyvena Stasė Daunytė, sutikusi „Rasų“ skaitytojams plačiau praverti sodybos vartus.

Ji su vyru Leonidu į šią Kauno rajono gyvenvietę atsikraustė iš Kauno. Kaip sako pati pašnekovė, didžiausias Lietuvos kaimas tada sužavėjo ramybe ir prieš akis atsiveriančiais plačiais laukais. Gyventojų anuomet nebuvo gausu, sodybą supo vadinamųjų kolektyvinių sodų sklypai. Dabar vaizdas gerokai pasikeitęs, daug statybų, daug naujakurių, bet šeima nesiskundžia, kad miesto šurmulys atsivijo juos ir čia, nes nuosavame name jaukiau nei daugiabutyje, o sodybos kiemas išeina į kitą pusę, tad gatvės judėjimo nesijaučia.

sodyba
Stasė Daunytė

Koks buvo pirmas įspūdis persikėlus į sodybą?

Esu kilusi iš Rokiškio, augau nuosavoje sodyboje, todėl gyvenimas daugiabutyje ilgainiui tapo nemielas, ėmė varginti. Teko įdėti pastangų ieškant sodybos, kol galiausiai pavyko rasti gerą variantą Domeikavoje: ir patogus susisiekimas su miestu, ir atokiau nuo jo šurmulio. Lapkritį sukaks 30 metų, kaip persikraustėme.

Tai labai šviesus kaimas, netoli miesto, mūsų gatvė buvo pagrindinė, o aplinkui buvusiųjų kolektyvinių sodų sklypai ir laukai. Eidavome ten pasivaikščioti. Dabar Domeikavos veidas pasikeitęs, visa aplinka apstatyta, vieta tapo gerokai judresnė, bet man netrukdo. Mūsų gyvenimas daugiausia verda savame kieme.

Kai atsikraustėme į sodybą, jau buvo pastatytas namas, tvartas, kuriame žmonės laikė gyvulių, garažas, likę apgadinti šiltnamiai. Anuomet daugelis domeikaviečių prisidurdavo pragyvenimui iš šiltnamiuose auginamų daržovių ir gėlių. Matėsi, kad ir ankstesni mūsų sodybos savininkai augino daug tulpių. Šie žmonės gyveno ūkiškai, tad ir aplinka buvo pritaikyta jų veikloms, nebuvo nei tvoros, nei želdynų. Teko daug pavargti, kol aplinką keitėme iš pagrindų. Ir dabar būtų galimą tai vienur, tai kitur ką pakeisti, bet jau nesinori.

smilginiai augalai
Sodybos šeimininkė šypsodamasi pasakoja, kad prieš kelerius metus užsikrėtė smilgų virusu.

Ūkinius pastatus palikome, tik sutvarkėme, pritaikėme savo poreikiams. Garaže, suprantama, stovi mašina, o tvartas tapo pagalbine patalpa, kurioje laikome nuskintus žieminius obuolius, atskirai sudedame sodo ir daržo įrankius, pastatome žoliapjovę.

Pertvarkėme ir gyvenamąjį namą, bet daug sumanymų teko atsisakyti, nes pagrindinės pastato sijos diktavo savo reikalavimus. Vis tik įrengėme balkoną, pastogėje miegamuosius kambarius, sutvarkėme po namu buvusį rūsį. Prisimindama, ką norėjome padaryti ir ką leido aplinkybės, kiek darbo įdėjome, nesu tikra, ar buvo verta namą rekonstruoti, tikriausiai būtų buvę geriau jį nugriauti ir pastatyti iš naujo.

Kaip metai po metų mainėsi Jūsų sodybos veidas?

Apsigyvenę sodyboje, pirmiausia pastatėme tvoras, nes per kiemą vaikščiojo, kas norėjo ir kada norėjo – taip tuo metu Domeikavoje buvo įprasta. Pasodinome tujų gyvatvorę, tada ėmėmės tvarkyti žemę. Daržo vietoje dirva buvo labai gera, bet kitur – 10–15 cm skalda ir statybinės atliekos. Suprantama tokioje dirvoje neverta nė bandyti sodinti želdinius. Nusprendėme atsivežti akmenų ir padaryti alpinariumus. Tose vietose pylėme geros žemės ir sodinome augalus.

Šiltnamiui vietą parinkau sklypo gale. Jame auginu pomidorų ir agurkų. Turėjome bėdų su senųjų šiltnamių pamatais, bandėme juos iškasti, bet nepavyko, tad tiesiog užpylėme žemėmis.

Pomidorus ir agurkus auginu ekologiškai, jokių cheminių trąšų nenaudoju, tik komposto uždedu. Juo patręšiu ir darže augančias daržoves. Dar naudoju dilgėlių raugo, jų pas mus užauga pakankamai, tad prisiskinu, parauginu ir užpilu ant daržovių.

smidrai
Pavasarį smidrų daigai keliauja į šeimos virtuvę, o vėliau puošia daržą.

Darže vyras sukonstravo labai patogų rėmą agurkams auginti. Ant jo pritvirtinu agurkų stiebus ir jie lipa aukštyn, leisdami sutaupyti daug vietos, o man belieka prieiti ir pasiskinti agurkų. Labai geras būdas!

Šiaip nesu didelė daržininkė, bet norisi sveikų, savame darže užaugintų daržovių, todėl šiek tiek daržininkauju. Ir sėklų susidaiginu pati: pomidorus ir agurkus sėju kovo 15 d., gegužės 15 d. daigus išnešu į šiltnamį, o po dviejų savaičių sodinu į žemę. Jau trejus metus neperku šių daržovių.

Užsiauginame ir savų, iš kaimo atsivežtų smidrų. Pasodinau gilioje vagoje, kasmet gerai apkaupiu ir pavasarį pasilaužome sultingų stiebų. Auginame nedaug, bet sezono pradžioje mūsų šeimai pasimėgauti šviežiais žalėsiais visai pakanka.

Šiuo metu šiltnamis greičiausiai jau tuščias. Kaip jį paruošite žiemai?

Mūsų šiltnamis stiklinis. Kai visas derlius jau nuimtas, vandenyje ištirpinu ūkinio muilu ir kruopščiai nuplaunu visas jo sienas.

Iš vaikystės prisimenu, mokindavo stambiai sukasti žemę, kad per žiemą ji iššaltų – taip ir dabar padarau. Daugiau nieko. Sideratinių augalų pasodinti nespėju. Juos reikia sėti rugpjūtį, o tuo metu šiltnamyje dar noksta pomidorai ir agurkai.

Mėgstate ir paeksperimentuoti – papasakokite, kaip šiemet pavyko padauginti pomidorų.

Augant pomidorams, visada iš pažastėlių išskabau ūgliukus. Šiemet juos įmerkiau į vandenį, maždaug po trijų dienų išleido šaknelės ir daigelius pasodinau šiltnamyje. Į vandenį nepyliau jokių šaknų augimą skatinančių priemonių, jos pačios intensyviai lindo. Be to, pastebėjau, kad šie pomidorai užaugino žymiai geresnių vaisių, o kadangi derlius prasidėjo kiek vėliau, tai paskutinius vaisius nuskyniau vos prieš kokias dvi savaites.

Pamaniau, kad šis daiginimo būdas man leis pavasarį sutaupyti daug vietos namuose ant palangės! Pomidorai apskritai mėgsta šaknytis, girdėjau, kad galima tuos iš pažastėlių išskintus ūglius iškart sodinti į žemę, tik ji turi būti nuolat pakankamai drėgna, kad dygtų šaknelės.

Tiesa, yra liko keli nesunokę pomidorai. Juos supjaustysiu riekelėmis, išdžiovinsiu ir sumalsiu – bus kuo pagardinti sriubas ar salotas. Anksčiau nesu taip dariusi, tad nekantrauju paragauti.

Šį pavasarį sulaukiau prasto burokėlių ir krapų derliaus, todėl pamaniau, kodėl gi nepabandžius jų užsiauginti vasaros pabaigoje. Rugpjūčio 1 d. sėjau burokėlių, po 10 dienų pasėjau krapų – iki spalio vidurio užaugo ir vieni, ir kiti.

krapai
Rugpjūtį sėti krapai užaugo kur kas sveikesni ir gražesni nei pavasariniai.

Itin geros kokybės, be jokių amarų užaugo krapai, atskirai nukarpiau ir užšaldžiau jų žiedynus. O burokėlių lapai irgi spėjo užaugti, spalio pradžioje jau viriau iš jų sriubos. Labai mėgstu lapelius. Rudeninis derlius buvo kur kas geresnis nei pavasarinis: pavasarį burokėlių lapai dėl drėgmės stokos netruko nugelsti, o dabar užaugo labai vešlūs. Dabar žinau, kad jeigu jau pavasarį nepavyko, tai galima rudeniop užsiauginti geros kokybės daržovių.

Turiu šiokių tokių sumanymų ir prieskoninių augalų darželyje. Juos mėgstu ne tik dėl skonio savybių, bet ir dėl dekoratyvumo. Todėl kai kuriuos esu pasodinusi ir tarp gėlių. Jų ir lapai, ir žiedynai gražūs – tikrai vaizdo negadina. Pavyzdžiui, sidabriniai lapeliai ir violetiniai šalavijo žiedynai gėlyne atrodo pasakiškai! Prieskoniniai augalai želdynams suteikia natūralumo, ir tai man patinka. Kitais metais planuoju daugiau jų komponuoti su gėlėmis, nors atskirą prieskonių darželį taip pat paliksiu.

Jei tik lietuvis turi laisvą žemės sklypelį, būtinai pasodins obelaitę. Įsigytoje sodyboje tikriausiai taip pat buvo sodas?

Taip, radome nemažai vaismedžių, buvo net 15 vyšnių, o obelys „išmėtytos“ po visą sklypą. Nemažai sodo augalų atsisakėme, bet palikome kelis senuosius, dar pasodinome medlievų, slyvų, aviečių, šilauogių, raudonųjų ir juodųjų serbentų. Pastarųjų veislė ‘Jadrionaja‘ yra viena iš geriausių, labai stambiomis uogomis, gražiomis kekėmis. Jau gegužę ragaujame valgomojo sausmedžio uogas, sako, kad jos regėjimą stiprina geriau nei šilauogės. Pernai įsigijome agrastų krūmą. Sodo augalus stengiausi susodinti kompaktiškiau, kad niekas niekam netrukdytų.

obelys
Pirmasis žieminės obels ‘Bohemia Gold‘ derlius.

Tarp paliktųjų vaismedžių sena, apie 40 metų obelis. Jos vaisių net esu vežusi į parodą: gražiai geltoni, dideli, skanūs. Specialistai sodininkai įsitikinę, kad tai lietuviška veislė, bet tiksliai kokia, sunku pasakyti. Labai ją saugome ir kviečiame tuos, kas nori ir moka skiepyti vaismedžius, atvykti šakelių skiepui. Tikiuosi, taip prisidėsime išsaugant šią vertingą lietuvišką obelį.

Iš kolektyvinio sodo dar atsivežiau senoviškos veislės gervuogių. Jos jau augo, kai jį pirkome. Sodo savininkė prašė jas išsaugoti – taip ir padariau. Esu pastebėjusi, kad dabartinių veislių gervuogės dažnai būna rūgštokos, o maniškės labai saldžios.

Vos prieš dvejus metus pasodinome žieminę obelaitę ‘Bohemia Gold‘, šiemet pirmąkart ragavome jos obuolių. Žydėjo gausiai, bet kas antrą žiedą nuskyniau, kad nevargtų jaunas medelis, tad sunokino 9 obuolius. Bet užaugo tokie didžiuliai, kad svėrė kone puskilogramį, liaunas medelio šakeles net teko parišti, kad nenulūžtų. Vaisiai labai gaivaus skonio, nei saldūs, nei rūgštūs.

rojaus obelis
Rojaus obelaitė ‘Sulit’

Visada svajojau auginti rojaus obelaitę. Kai apsigyvenome Domeikavoje, atsirado galimybė išpildyti šią svajonę, nors sodinuko teko ilgokai paieškoti. Maniškės veislė ‘Sulit’. Iš vaikystės atsimenu, kad pas mus iš obuoliukų virdavo sirupą. Jam reikia 400 g cukraus, 200 l vandens, 0,5 kg obuoliukų (nepjaustytų ir būtinai su koteliais). Obuoliukai subadomi adata, visi ingredientai supilami į vieną indą, išmaišomi ir palaikomi dvi paras. Tada reikia pavirti, po to šiek tiek palaikyti ir dar kartą pavirti bei palaikyti. Nesunku, bet šiek tiek užtrunka.

Dar vis pagalvoju, kad norisi pasodinti šermukšnį, tik kol kas nerandu vietos, svarstau, būtų gera vieta prie įvažiavimo į kiemą – kad saugotų sodybą...

Kai atsikraustėte į sodybą, gėlynų joje neradote. Dabar joje daugiau vietos tenka dekoratyviniams augalams nei daržovėms. Kaip kūrėte estetinę kiemo aplinką?

Man labai imponavo japonų kultūra, jų sodai, architektūra. Kai prieš maždaug nei 20 metų planavome statyti lauko pavėsinę, norėjau padaryti nors kiek panašią į japonišką. Pastebėjau prie tvoros, besiribojusios su kaimynų sklypu, padėtas dvi kreivas pušeles, pasirodo, jas ketino išmesti, tad paprašius man atidavė. Pasodinau ir pradėjau formuoti bonsus. Lanksčiau kelerius metus.

Greta pastačiau japonišką žibintą, padėjau akmenų, tada pastatėme tiltelį raudonais turėklais, o už jo link pavėsinės vingiuoja takelis. Šiame sodelyje netoli bonsų pasodinau kadagį ir pūkenį.

Bandėme daryti japonišką stilių primenantį pavėsinės stogą, pusiau lenktą. Nesame specialistai, gal ir ne visai sumanymas pavyko, bet stogo galai vis tik gavosi šiek tiek lenkti.

Mūsų šeimyna didelė, suvažiuoja dukra ir sūnus su šeimomis, turime net šešis anūkus, kad visi tilptume pavėsinėje pastatėme ūkišką stalą. Labai mėgstame ten susėsti, dažnai pietaujame ir vakarais susiburiame.

želdynai
Šiapus ir anapus „Teletabių tiltelio“.

Sodyboje pastatėme du tiltelius. Vienas, raudonais turėklais buvo taikytas prie japoniško sodelio, įkurto atskiroje sklypo zonoje. Tuo metu, kai jį meistravome, pirmasis anūkėlis dar buvo mažas ir labai mėgo žiūrėti anuomet populiarų serialą vaikams apie teletabius, todėl šį tiltelį pavadinome „Teletabių tilteliu“. Anūkui jau 26-eri, bet kai atvažiuoja paviešėti, visada nueina ant jo pabūti, prisiminti vaikystės. Sako: „Čia – mano tiltelis.“

Na o kitoje sodybos vietoje esantis tiltelis, deja, liko be vardo. Bet atlieka ne mažiau reikšmingą funkciją. Formuodami gėlynus supratome, kad sunku po juos vaikščioti, todėl sugalvojome, kad problemą išspręsti padėtų tiltelis: juo pereiname iš vieno gėlyno į kitą, o po tilteliu – dar vienas želdynėlis.

Iš buvusiųjų savininkų paveldėjome vidury kiemo iškastą šulinį. Iš pradžių jis atrodė nekaip, bet naujai aptinkavome, padėjome akmenų, o derindami prie tiltelio, sukalėme raudoną stogą – ir vaizdas pasikeitė. Vasarą jo vandenį naudojame daržams bei gėlynams laistyti. Šulinys labai gilus, apie 20 bonių sudėta, vanduo nepaprastai šaltas, tad jį supilame į specialią vonią, per dieną apšyla ir vakare jau galime laistyti.

„Rasų“ skaitytojams jau esate pasakojusi apie sodyboje augančią draiką. Gal dar kokių nors mažiau matytų augalų auginate?

Vienu metu sodyboje augo apie 500 augalų, dabar jau mažiau, bet įdomesnių pasilikau.

Esu pasodinusi pelkinių ir sirijinių kinrožių. Pastarosios žydi gausiai, pasakiškai gražiais rožiniais žiedais, auga dideliais krūmais. Esu pastebėjusi, kad saulėje pasodintoji užauga apie 1,5 aukščio, kitą šiek tiek pridengia šalia augantis putinas, tai ji ir žydi gausiau, ir išauga iki 2 m. Jas auginu jau kokius septynerius metus.

Anksčiau kasmet mulčiuodavau prieš žiemą. Po žiemos apšalusias šakeles apkarpau, bet negaliu sakyti, kad žiemoja sunkiai. Praėjusią žiemą nė šaknų nedengiau ir peržiemojo puikiai.

O štai pelkines kinrožes rudenį tenka nukirpti ir kruopščiai apdengti. Iš pradžių to nežinojau, todėl tik šiemet pirmąkart sulaukiau žiedų. Įdomu tai, kad, jei sirijinės kinrožės auga krūmu, tai pelkinės paprastai išaugina 4–5 stiebus. Beje, pelkinių kinrožių yra ankstyvosios ir vėlyvosios veislės. Kaip paaiškėjo, maniškė vėlyvoji, matyt, ir dėl to nespėdavo pražysti. Bet šiemet ir vasarą, ir rudenį buvo labai šilta, todėl abi pelkinės kinrožės spėjo sukrauti ir išskleisti žiedus.

kinrožė
Pelkinė kinrožė šiemet iškleidė didelius ryškius žiedus.

Ir negaliu skųstis, kad tiek vienos, tiek kitos reikalautų daug drėgmės. Net šią vasarą, kai nelijo ištisas savaites, užpildavau po du kibiriukus per savaitę ir jos neskurdo. Sakoma, kad augalų nereikia per daug lepinti, tada jie leidžia šaknis gilyn, kur gali rasti trūkstamos drėgmės.

Dar auginu dviejų spalvų klemalius. Labai patinka jų žydėjimas, tik gaila, kad vėlai atželia, vos birželio pradžioje. Ir dar reikia labai saugotis, ravint neišrauti kartu su piktžolėmis. Mėgstu ir šiaudenį, jis auga gražiais kupsteliais, išleidžia ilgus siaurus lapus ir žydi smulkiais baltais žiedeliais.

Dar vienas mėgstamas, nors jau ir ne itin retas sodybose augalas – vijoklinė hortenzija. Pasodinta prieš keletą metų ne itin noriai augo, bet vėliau, matyt, gerai įsišaknijusi, ėmė sparčiai stiebtis. Dengia garažo sieną, lipa net iki stogo, kelis kartus esu ją gerokai apkarpiusi, nenoriu leisti per daug išsiplėsti. Jai patinka pavėsinga vieta, pastaraisiais metais itin gausiai žydi, o rudenį lapeliai gražiai nugelsta.

Retai aistringas gėlių mėgėjas sodyboje neaugina rožių. Jūs taip pat turite rožyną.

Kai gyvenome daugiabutyje, turėjome kolektyvinį sodą, jame auginau rožių, bet labai nesisekė, iš jų vis likdavo stagarai. Prieš kokius septynerius metus gavau dovanų rožę, pasodinau ją ir rimtai užsikrėčiau šiuo virusu – turiu jau 20 floribundinių rožių. Būtent jos man patinka, nes nuo birželio iki lapkričio žydi du kartus, sukrauna pumpurų ir trečiam žydėjimui, bet jau nelieka laiko, nukerpu.

Gavusi dovaną, viską išsiaiškinau apie jų auginimą: kada sodinti, kada purkšti, kada nepurkšti, kada tręšti – ir jos auga. Supratau, kad anksčiau nemokėjau jų auginti. Šiuo metu jos vis dar žydi, bet lapkričio pradžioje nukirpsiu ir paruošiu žiemai.

Paliksiu 40–50 cm aukščio kotelius, nupurkšiu juos ir žemę aplink vario sulfatu, užpilsiu durpėmis. Pavasarį vėl reikės stipriai išpurkšti vario sulfatu. Anksčiau žiemą dar dengdavau eglių šakomis, bet pastaruoju metu to nebedarau. Vasarą dukart profilaktiškai nupurškiu nuo miltligės. Beje, esu pastebėjusi, kad ši liga puola daugelį tamsialapių augalų.

rožės
Atidžiai prižiūrimos floribundinės rožės sodyboje žydi iki pat šalnų.

Rožes susodinau į atskirą gėlyną, nes joms reikia daugiau priežiūros, dažniau purkšti ir ne visiems augalams tinka joms naudojami cheminiai preparatai. Be to, ant rožių pilu durpių, bet greta augantys augalai šunta. Iš pradžių buvau tarp rožių įterpusi kitų gėlių, bet vėliau persodinau. Manau, kad joms atskirai geriau ir man lengviau jomis rūpintis. Tik iš krašto pasodinau sinavadų ir šalavijų, daugiau nieko.

Tiesa, kad su rožėmis reikia pavargti, užtat jos atsidėkoja nepaprasto grožio žiedais, be to, šis užsiėmimas man teikia malonumo. Kita vertus, visos gėlės mane iš tiesų žavi ir visada sakau, kad kaip nėra negražių vaikų, taip nėra negražių gėlių.

 

Stasės DAUNYTĖS nuotraukos

 

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.

Dalintis