Dovana biržiečiams – nemokami sveikatingumo mokymai

Kaip gi­mė min­tis suor­ga­ni­zuo­ti mo­ky­mus gim­tuo­siuo­se Bir­žuo­se?

Tre­ni­ruo­ju įvai­rius žmo­nes, kas­dien pa­ti­rian­čius pa­čius įvai­riau­sius skaus­mus, tu­rin­čius pro­ble­mų su są­na­riais, stu­bu­ru ir no­rin­čius pa­ge­rin­ti sa­vo sa­vi­jau­tą bei fi­zi­nę for­mą. Tad pa­ma­niau, kad bū­tų vi­sai sma­gu pa­do­va­no­ti do­va­ną Bir­žams – ren­gi­nį, ku­ria­me pa­si­da­lin­siu pa­ta­ri­mais, kaip tu­rė­ti svei­ką lai­ky­se­ną, val­dy­ti stre­są, svei­kai mai­tin­tis ir ge­rai jaus­tis. Ka­dan­gi esu su­kau­pęs ne­men­ką pa­tir­tį, pa­dė­jęs de­šim­tims tūks­tan­čių žmo­nių ir mo­kę­sis iš ge­riau­sių pa­sau­ly­je, no­riu nors da­le­lę ži­nių at­vež­ti į Bir­žus. La­bai sma­gu su­grįž­ti į sa­vo gim­tą­jį mies­tą.

Šiais lai­kais žmo­nės pa­ti­ria daug stre­so, pra­stai mie­ga, o min­tys – chao­se. To­dėl ren­gi­nio me­tu da­lin­siuo­si su bir­žie­čiais pa­čio­mis įvai­riau­sio­mis te­mo­mis, kad su­ža­din­čiau mo­ty­va­ci­ją siek­ti tiks­lų, ini­cia­ty­vą ir va­lią sa­vi­mi pa­si­rū­pin­ti. Ak­cen­tuo­siu ho­lis­ti­nį po­žiū­rį į svei­ka­tin­gu­mą ir są­mo­nin­gu­mą, as­me­ni­nį to­bu­lė­ji­mą. Mo­ky­mų me­tu ap­tar­si­me es­mi­nes te­mas apie žmo­gaus svei­ka­tą, mąs­ty­mą ir emo­ci­nę bū­se­ną.

Stre­sas – tur­būt mū­sų vi­sų daž­nas pa­ly­do­vas. Ar tie­sa, kad vi­sos li­gos pra­si­de­da bū­tent nuo jo?

Stre­sas yra pa­grin­di­nis da­ly­kas, ga­di­nan­tis mū­sų gy­ve­ni­mą. Iš­veng­ti jo be­veik neį­ma­no­ma. Bet ga­li­ma iš­mok­ti, kaip at­kur­ti kū­ną po pa­ti­ria­mo stre­so. Gy­ve­nant nuo­la­ti­nia­me stre­se, mū­sų ner­vų sis­te­ma ne­be­ga­li nuo jo pail­sė­ti – „iš­si­jun­gia“ me­džia­gų apy­kai­ta, iš­si­ba­lan­suo­ja mie­gas, „iš­si­jun­gia“ virš­ki­ni­mas, imu­ni­te­tas, žmo­gus pro­tiš­kai iš­sen­ka, ne­be­lie­ka ener­gi­jos…

Gau­na­si taip, kad mes bū­na­me nuo­lat pa­si­ruo­šę „ko­vo­ti ar­ba bėg­ti“, įsi­jun­gia ins­tink­ty­vio­ji da­lis. Dėl stre­so pra­ran­da­me tai, kas mus da­ro žmo­nė­mis. Ne­be­ga­li­me val­dy­ti sa­vo min­čių, sa­vo emo­ci­jų, pa­ti­ria­me per daug ne­ri­mo, bai­mės, įtam­pos. Ne­be­lie­ka nei va­lios, nei dis­cip­li­nos. Stre­są ga­li­ma su­val­dy­ti. Ir kiek­vie­no iš mū­sų at­sa­ko­my­bė tuo pa­si­rū­pin­ti. Tik su­ma­ži­nę stre­są ga­li­me vi­sa­ver­tiš­kai mė­gau­tis gy­ve­ni­mu.

Iš ko­kių sun­kiau­sių būk­lių Jums te­ko va­duo­ti žmo­nes?

Daž­niau­siai pas ma­ne at­vyks­ta vil­tį pra­ra­dę žmo­nės, ku­riems gy­dy­to­jai nie­ko ge­ro ne­ža­dė­jo. Pa­vyz­džiui, žmo­gus jau ke­le­tą me­tų nuo­lat jau­čia gal­vos skaus­mą – ty­rė­si pas šim­tus spe­cia­lis­tų, bet jo­kio at­sa­ky­mo ne­ga­vo. Pa­si­ro­do, pro­ble­ma sly­pė­jo blo­go­je lai­ky­se­no­je. Su­dė­lio­jus veiks­mų pla­ną, šią bė­dą iš­spręs­ti pa­vy­ko.

Dar vie­nas iš pa­vyz­džių – žmo­gus ken­tė­jo nuo klu­bo art­ro­zės, tris kar­tus bu­vo keis­tas są­na­rys, o vaikš­čio­ji­mas dėl skaus­mo ta­po be­veik neį­ma­no­mas. Žmo­gus atė­jo tu­rė­da­mas sva­jo­nę – vėl ka­da nors žais­ti gol­fą. Šian­dien jis jau ga­li vaikš­čio­ti be ra­men­tų ir žai­džia gol­fą be jo­kių skaus­mų.

Ir čia nė­ra jo­kios ma­gi­jos. Tie­siog ge­ras žmo­gaus ana­to­mi­jos iš­ma­ny­mas. Skaus­mas sig­na­li­zuo­ja apie pro­ble­mą žmo­gaus kū­ne. Bet daž­niau­siai tos pro­ble­mos ži­di­nio neieš­ko­ma, o iš­ge­ria­ma vais­tų nuo skaus­mo. Spren­džiant pro­ble­mą nuo ant­ro ga­lo, nie­kuo­met jos taip ir neišsp­rę­si.

Ar su­lau­kia­te klien­tų ir iš už­sie­nio?

Tik­rai taip. Pas ma­ne at­vyks­ta žmo­nės iš pa­čių įvai­riau­sių pa­sau­lio ša­lių. Dau­giau­sia dir­bu sa­vo stu­di­jo­je Vil­niu­je, ta­čiau vi­sus no­rin­čius kvie­čiu jung­tis prie ma­no sve­tai­nės pri­klau­so­mi.lt. Tai ma­no plat­for­ma, su­kur­ta žmo­nėms, ku­rie no­ri pa­ge­rin­ti sa­vo sa­vi­jau­tą sa­va­ran­kiš­kai ir už sim­bo­li­nį mė­ne­si­nį mo­kes­tį. Ši plat­for­ma su­kur­ta bir­žie­čių ko­man­dos.

Nep­la­nuo­ja­te grįž­ti gy­ven­ti į Bir­žus?

Iš pat pra­džių, gal prieš ko­kius de­šimt me­tų, ban­džiau sa­vo pa­slau­gas siū­ly­ti Bir­žuo­se, ta­čiau… Ma­no en­tu­ziaz­mas pa­dė­ti žmo­nėms ne­bu­vo įver­tin­tas. Šiuo me­tu di­džio­ji ma­no klien­tų da­lis – vil­nie­čiai, o ir ki­tiems no­rin­tie­siems pa­to­gu at­vyk­ti į Vil­nių, tad min­čių grįž­ti gy­ven­ti ir dirb­ti Bir­žuo­se kol kas tik­rai ne­tu­riu.

Ką Jums reiš­kia bū­ti bir­žie­čiu?

As­me­niš­kai di­džiuo­juo­si, kad esu iš Bir­žų. Čia ma­no tė­vai, ma­no se­ne­liai, čia ma­no šak­nys…

Man Bir­žai – ma­žas ku­ror­tas, kur lai­kas ei­na ge­ro­kai lė­čiau ir lie­ka dau­giau lai­ko mė­gau­tis gy­ve­ni­mu. Di­džiuo­juo­si, kad esu iš ma­žo mies­to, ir to nė kiek ne­si­gė­di­ju. Ne­su­tin­ku, kai Bir­žus kas nors pa­va­di­na „kai­mu“. Tai kraš­tas, iš ku­rio ki­lę daug gar­sių žmo­nių.

Ačiū už po­kal­bį.

Vilė LEŠČINSKIENĖ / „Biržiečių žodis“