Drevinė bitininkystė

Kam ir kaip kilo mintis užsiimi drevine bitininkyste?

Tokia idėja buvo gyva nuo pat Dzūkijos nacionalinio parko įkūrimo pradžios. Čia išlikę daug senų drevių, kuriose galėtų gyventi bitės. Daugelis vietos etnografų, girininkų nuo pat pradžių siūlė vystyti šią bitininkystės atmainą, kad senasis amatas neliktų užmirštas. 2005–2006 m., vykdant projektą „Tradicinės bitininkystės puoselė­jimas ir natūralių pievų Musteikos kaime išsaugojimas“, buvo įkurtas pažintinis pro bičių dreves vedantis takas, pastatytas muziejus – bitininko namas, įrengtas 25 kelminių avilių bitynas. Šiame kaime teko ir gyventi, ir mokytis iš senųjų drevininkų.

Išeitų, kad XXI a. dar buvo žmonių, kurie užsiėmė senąja drevine bitininkyste ir galėjo jos pamokyti? Ar dideli skirtumai tarp senosios tradicijos ir šiuolaikinės bitininkystės?

Paskutinis tikrasis Europos drevininkas – tai Juozas Miškinis iš Marcinkonių. Jis įgūdžius perėmė iš tėvo ir senelių. O mes, puoselėdami šį amatą, mokėmės iš jo.

Tikroji drevinė bitininkystė kultivuota iki XV–XVI a. Vėliau atsirado kelminiai aviliai. Jie patogesni, nereikia niekur eiti, aukštai kopti, juos galima atidaryti. O jau XIX a. įsigalėjo rėminiai aviliai, kurie buvo tokie patogūs, kad lengvai nukonkuravo visus kitus!

Dabartinė bitininkystė visai kitokia. Šiandienos bitininkai gali nuo ryto iki vakaro rūpintis bitėmis, žiūrėti, kaip jos dirba, stebėti korius, motinėlę ir kiaušinė­lius. Dėl avilio konstrukcijos jie tai mato, o ir produktų įvairiausių pagamina – gali gauti net bičių pienelio, žiedadulkių. Dre­vinėje bitininkystėje to nėra. Paprastai prie drevės einama tik du kartus – pavasarį ir rudenį. Pavasarį tikrinama, kaip bitės peržiemojo, ar gyvos, jei reikia, drevė kiek pravaloma. Antrą kartą drevė lan­koma rudenį – rugsėjį, spalio pradžioje – kopinėjamas medus, suneštas iš miške žydinčių augalų, kurių gana daug. Toks yra pagrindinis ir labai didelis skirtumas tarp šiandienos ir anų laikų bitininkų.

Tai senieji bitininkai vasarą medaus nekopinėdavo?

Senovėje vasarą prie bičių visai nei­davo. Dabar mes, be abejo, praeiname su ekskursijos dalyviais, tačiau senieji bitininkai to nedarydavo ir medaus va­sarą neimdavo, nebent išimties tvarka svečiui pavaišinti. O spalio pradžioje jau kopinėdavo, tačiau palikdavo ir bitėms.

Iki dabar žinoma – bičių dalis yra sprindis nuo viršaus, ji nejudinama, juk drevėje bičių papildomai niekas nemaiti­na. O apatinė dalis – drevininko. Iš tiesų ji gali būti labai maža. Dažnai jos net nebūna – nelygu, kokia šeima ir kokie metai. Drevinė bitininkystė daug darbo nereikalauja, bet nelepina ir medaus kiekiu. Šiuo metu turiu 20 drevių, tai vidurkis – apie 2 l medaus. Bet viena šeima gali duoti kibirą, o kelios kitos šeimos visai nieko neduoda.

Iš kur gaunate bičių? Kokios jos rasės?

Natūraliai atskrenda spiečiai. Kokios atskrenda, tokios drevėje ir gyvena. Nėra galimybių drevėje keisti motinėlės ir rūpin­tis rase. O ir senovėje to nedarydavo. Tik tada nebuvo atvežtinių bičių – visos buvo vietinės, pratusios prie sąlygų, gerai žie­modavo. Dabar daug bičių susimaišiusios.

Tiesa, norėtume atkurti vietines bites. Gamtos tyrimų centre atliekami bičių genetiniai ir morfologiniai tyrimai, pagal juos atrenkame panašiausias į vietines – tai gana sudėtingas procesas. Elektrėnų bitininkų draugijos pirmininkas Arūnas Adžgauskas iš vietinių bičių kiaušinėlių veisia motinėles ir bando išgryninti rasę. Taip pat mėginame iškelti nevietines bites, o įkelti vietines – sunku pasakyti, kaip pavyks.

Senojoje bitininkystėje svarbu žinoti, kur yra drevė. Ką dar darydavo tų laikų bitininkas?

Pačias dreves. Miške arba pamiškėje. Anksčiau lipdavo į medį su specialiomis virvėmis – geiniu. Atsisėsdavo ant specia­lios lentelės ir specialiu įrankiu – peikena – iškapodavo drevę. Tai labai sunkus ir rimtas darbas, mes taip pat jas kapojome, tačiau šiuolaikiškesniais būdais.

Geriausia, kai bitėms skirta drevė pušyje. Žemiausia mūsų turima – 1,5 metro aukš­tyje, tačiau per žemai. Geriausia, kai ji yra 2–3 m aukštyje arba dar aukščiau. Senieji drevininkai mokėdavo užlipti. Skaptuojant būdavo laikomasi tam tikrų taisyklių, kad nenudžiūtų medis. Angą darydavo kuo siauresnę – jei telpa ranka medui išimti, tai ir užtenka. O vidus išskaptuojamas kuo giliau – kad tilptų kuo daugiau bičių ir medaus. Būna, kad medis ir nudžiūsta, tačiau, taisyklingai skaptuojant drevę, toks atvejis nedažnas.

O kaip žinote, kad drevėje tikrai ap­sigyvens bitės, o ne koks paukštis?

Visko pasitaiko. Būna, drevėje įsikuria ir voverių, ir pelių. Vienoje mano drevėje įsi­taisė retas paukštis – kukutis. Jis ten kasmet peri. Palikau jam tą avilį, lai sau gyvena!

Vis dėlto iš dešimties padarytų drevių devyniose apsigyveno bitės. Pačios at­skrido, mums tuo rūpintis nė nereikėjo.

Tai visą ekspoziciją sudaro devynios drevės su bitėmis?

Oi ne, buvo likusių senų, kelios pada­rytos anksčiau – iki projekto. Jų yra apie 60 – tik visų neprižiūrime, nespėjame. Ekspozicijoje ne vien drevės. Dar yra ir bitininko namelis – tiksliau, svirnas, vaizduojantis senovės bitininko buitį: lovą, baldus, padargus, seną bičių avilį. Eksponatai surinkti iš aplinkinių kaimų.

Greta įrengti medingų augalų sklypeliai, tarp jų – takelis, aviliai, tolėliau – drevinės bitininkystės takas su pažintiniais stendais. Greta tako esančios drevės gyvos, jose dūzgia bitės. Pavieniui lankantis privažiuoti galima arba nuo Marcinkonių (Čepkelių rezervato pakraščiu), arba paženklintu keliu nuo Musteikos kaimo (link Čepke­lių raisto). Keliai nėra labai geri, tačiau pravažiuojami. Kelio ilgis – apie 3 km. Jis žiedinis – apėję ratu, grįžtate atgal.

Taip pat galima užsisakyti ekskursiją. Jos metu rodome avilius, bites, demonstruojame, kaip buvo kopinėjama, kaip ske­liama ugnis. Per ekskursiją net atidarome kelminį avilį, stovintį ant žemės, tačiau su bitėmis elgiamės atsargiai, todėl pastaruoju metu jos niekam neįgėlė.

„Rasų“ korespondentas Rytas PAUKŠTYS

Romo Norkūno ir Virginijos Pugačiauskienės nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.