Columbus +14,3 °C Dangus giedras
Šeštadienis, 27 Lie 2024
Columbus +14,3 °C Dangus giedras
Šeštadienis, 27 Lie 2024

Dryžuotųjų pomidorų era prasidėjo nuo Tomo Wagnerio

2022/12/27


Ypatingas „Rasų“ žurnalo pašnekovas – garsus pasaulio pomidorų ir bulvių selekcininkas Tomas Wagneris iš Vašingtono valstijos Evereto miesto (JAV). Šių dienų įvairiausių spalvų, formų, dydžių dryžuotųjų pomidorų veislių genuose galima rasti T. Wagner’io 1973 m. sukurtojo garsiojo ‘Green Zebra’ palikimą. Jis pradėjo ir iki šiol tęsia dryžuotųjų pomidorų erą.  

Įdomioji selekcija

Visada stengiausi išmėginti kuo įdomesnes pomidorų veisles, kurios patrauktų ir grožiu, ir neįprastomis skonio savybėmis. Tiesiog toks sutapimas, kad mano kelionė į šiuolaikinių pomidorų veislių pasaulį prasidėjo nuo ‘Zebra Rita’ pomidoro. Tai buvo kažkas neįprasto ir dieviško mano gomuriui. Užderėjo pilnos kekės žalių, auksu dryžuotų, meliono ir ananaso skonio pomidorų. Tikrai nežinojau, kad ši veislė atsirado kažkur Amerikoje, prisilietus garsaus selekcininko T. Wagnerio rankoms.

Šią veislę, dar nebaigęs jos kurti, Tomas 2009 m. padovanojo vienai savo gerbėjų – Ritai, viešėdamas Belgijoje. To aš dar nežinojau, tik džiaugiausi, kad pagaliau atsirado žalios spalvos pomidorų, kuriuos taip lengva atpažinti, kai jie sunoksta, nes išryškėja aukso spalvos dryžiai.

Teko auginti ir kitas ypatingas T. Wagnerio veisles. Turbūt labiausiai sužavėjo nepakeičiamomis ananasinio skonio savybėmis pasižymintis gaivusis ‘Muddy Waters’, meliono gaidelėmis patrauklus ‘Blue Green’, aromatingas, egzotinių vaisių skonio ‘Blue Green Zebra’, ypač saldus, primenantis liepų arbatą su medumi ‘Flanders Contrast’, nepamainomas vaisių salotose, valgomas pasigardžiuojant ‘Pineapple Zebra’. Gražuoliai – ‘Gargamel’, ‘Blue Streak’. O jeigu dar paminėtume lyg vilna apaugusį pomidorą – gauruotąjį ‘Wooly Blue Jay’ bei ypač rauginti tinkantį, labai derlingą net nepalankiausiomis auginimo sąlygomis, perdirbti skirtą ‘Green Sausage’…

Visa tai auginau nežinodama, kieno sukurti šie pomidorai, ir net nesitikėdama, kad vieną dieną šių pomidorų kūrėjas T. Wagner’is taps nepaprastu draugu – Mokytoju, atveriančiu įdomiosios pomidorų selekcijos, genetikos ir, svarbiausia, istorijos duris. Tomas pradėjo šiuolaikinių pomidorų erą. Jo pomidorų skoniai, spalvos, formos ir netgi įdomūs pavadinimai tiesiog užburia. Ir kas svarbiausia – jo sukurti pomidorai ne tik gražūs, bet nelinkę skilinėti.

T. Wagneris – tūkstančių pomidorų veislių kūrėjas, savo kelionę po platųjį pomidorų pasaulį pradėjęs dar būdamas 8-erių.

Eksperimentuoti esate linkęs dar nuo vaikystės?

Mano vaikystės žaislai, galima sakyti, buvo visa, kas augo tėvų ūkyje Kanzase (JAV). Stebėdamas tėvus ir senelius, pradėjau kryžminti kukurūzus, bulves, paukščius ir netgi gyvūnus. Bet vis labiau traukė mintis įlįsti į mamos pomidorų lysves ir ten „paišdykauti“.

Mama augino nemažai įvairių veislių pomidorų, kiek pamenu, turėjome ‘Early 2’, ‘Yellow Pear’, ‘German’. Jie ir tapo mano naujojo eksperimento medžiaga. Dar nė nesupratau, ką iš tiesų darau, ko galėčiau tikėtis. Tai labiau priminė žaidimą, mėginimą stebėti augalų kaitą, kurią pats ir sukėliau.

Vėliau supratau, kad kryžminant augalus galima juos konstruoti, išgauti keliems mėgstamiems vaisiams būdingas savybes viename vaisiuje. O kodėl gi nepamėginus sukurti kitų spalvų pomidorų? Aplink visi augino tik raudonus.

Kokias savybes, kurdamas naujas pomidorų veisles, stengiatės išgauti?

Nemėgstu trūkinėjančių pomidorų, nes negaliu pakęsti to keisto skonio, kurį jie įgyja, kai į įtrūkimus įsimeta puvinys ar pelėsis. Taip pat visą laiką nepaprastai įdomu žaisti su įvairiomis pomidorų savybėmis ir sukurti kažką nauja, bet tik ne įprastus raudonus pomidorus.

Pirma pomidorų veislė, apie kurią pagalvojame išgirdę T. Wagnerio vardą, yra ‘Green Zebra’. Kokia jos istorija?

Pasaulį nustebinę ‘Evergreen’ žalieji pomidorai sudomino ir mane. Jie buvo labai skanūs, bet gerokai vėlyvi, be to, labai trūkinėdavo, net parsinešti namo jų nesutrūkusių būdavo neįmanoma. Žinoma, mane jie sužavėjo vien todėl, kad buvo ne raudoni! Labai užsimaniau bet kokia kaina jų gauti ir netrukus nusipirkau sėklų iš „Glecklers“ sėklų kompanijos Ohajuje. Įsivaizduojate, tai buvo jau beveik prieš 60 metų!

Ilgai nedelsęs sukryžminau ‘Evergreen’ su tuo metu šiltnamiuose auginama paprastų, netrūkinėjančių raudonų pomidorų veisle ‘Glamour’. Buvau nepaprastai nusivylęs, kai kitąmet išaugo paprastas raudonas ir trūkinėjantis pomidoras. Susirinkau jo sėklas ir pasėjau jas kitą sezoną. Rudenį rezultatas pasirodė gana įdomus: vieni pomidorai buvo netrūkinėjantys raudoni, kiti, nors jų buvo mažuma, vis dėlto nusispalvino žaliai. Iš 16 augalų ant vieno derėjo žali ir netrūkinėjantys pomidorai.

Gavęs kažką neįprasta ir nauja, mėginau dar eksperimentuoti. Kryžmindamas raudonus pomidorus buvau pastebėjęs, kad dėl nežinomos mutacijos tarp jų atsirado vienas raudonas dryžuotas pomidoras. Iki tol pomidorų pasaulyje tik ‘Tigerella’ buvo dryžuota. Man tai buvo labai įdomu ir visiškai nauja. Nors tie raudoni dryžuoti pomidorai buvo linkę trūkinėti, savo dryželiais buvo ypač patrauklūs ir gražūs.

Ėmiau ir sukryžminau žalią netrūkinėjantį pomidorą su raudonu, dryžuotu, trūkinėjančiu. Tačiau manęs laukė dar vienas nusivylimas – kitais metais užaugo raudoni trūkinėjantys vaisiai.

Nebuvau linkęs pasiduoti – ir vėlesnėse kartose sulaukiau žalių, dryžuotų ir netrūkinėjančių pomidorų. Gražiausiai atrodė tie, kurių dryžiai sudarė apie 60 proc. Štai tie 1973 m. ir tapo ‘Green Zebra’. Ši veislė iki šių dienų mano ir kitų selekcininkų naudojama kuriant šiuolaikinius dryžuotus įvairiaspalvius pomidorus. Iš esmės galima teigti, kad šių dienų įvairiausių spalvų, formų, dydžių dryžuotų pomidorų veislių genuose galima rasti ‘Green Zebra’ palikimą.

Kodėl šiuolaikiniai pomidorai tokie spalvoti? Kaip atpažinti geriausią veislę?

Žmogus, kuriantis pomidorus, yra lyg menininkas. Jis ieško gražiausios spalvos, jų junginių. Raudonos spalvos pomidorai taip atsibodę, kad jų tiesiog nebesinori. Visada smagu išgauti kitas spalvas – geltoną, oranžinę, tokius požymius, kaip skaidri ir geltona odelė. Tai iš karto pakeičia vaisiaus spalvą, netgi blizgesį ar matiškumą, o jeigu kurdamas dar įterpi dryžių, kryžmindamas sukuri daugybę kombinacijų ir tokių spalvų, kaip rausva, balta. Žmonėms patinka tokia įvairovė, todėl smagu kurti dar ir dar.

Reikia tiesiog ragauti ir atsirinkti tai, kas tau patinka. Paprastai skonis priklauso nuo auginimo sąlygų, yra skirtingas įvairiose pasaulio vietose.

Kokius pomidorus aš mėgstu? Man patinka tie, kurie su pikantiška rūgštele. Tokia yra mano veislė ‘Green Zebra’. Ji mano mėgstamiausia. Vertinu ją dėl universalumo, ankstyvumo. Taip pat man patinka ‘Green Grape Beyond’ – dėl ypatingo saldumo, ‘Blue Candle’ – dėl nepaprastos formos ir grožio.

Bulvės – dar viena Jūsų kūrybos sritis, kuriai skiriate daug laiko. Kuo patraukė šios daržovės?

Sėklos vaikystėje buvo patys geriausi žaislai. Rinkau visokias. Būdamas vaikas atradau, kad net ir bulves galima pasisėti ir užsiauginti puikų derlių. Vėliau sužinojau, kad iš sėklų užauginamos bulvės neperduoda jokių ligų užkratų, taigi yra sveikesnės. Tai mane įkvėpė toliau eksperimentuoti, kurti naujas veisles, nes pastebėjau, kad bulves galima kryžminti kaip ir pomidorus. Labai užsimaniau sukurti grynai savo autentišką bulvių veislę.

Ir vis dėlto kas Jus įkvėpdavo visiems šiems žygiams? Sunku patikėti, kad visa tai įmanoma be mokytojo.

Būdamas 12 metų atradau botaniką Luther’į Burbank’ą. Jis darė stebuklus žemės ūkyje. Sukūrė 800 įvairių augalų veislių. Iš tiesų jis savo darbais, filosofija mane labai sužavėjo, įkvėpė kurti ir ieškoti dar neatrastų spalvų, formų, skonių. L. Burbank’as buvo mano kelrodis selekcijoje.

Ir visai atsitiktinai pastebėjau, jog net ir mūsų gyvenimai buvo gana panašūs: Burbank’as gimė Lankasteryje 100 metų anksčiau nei aš. Aš gimiau visai netoli Lankasterio Kanzase. Esu taip pat pamišęs dėl bulvių, kaip ir jis. Jis netgi persikraustė į Kaliforniją, o tą patį padaryti privertė ir mano gyvenimo aplinkybės.

Jis eksperimentavo 55 metus, o aš tai darau jau 65 metus ir tikiuosi, kad tie eksperimentai truks ilgai. Noriu, kad kuo daugiau žmonių mokėtų daryti stebuklus, kuriuos jis pradėjo, noriu pasidalinti savo patirtimi, todėl esu kviečiamas įvairių šalių pomidorų ir bulvių entuziastų, mokslininkų į praktinius susitikimus.

Kuo skiriasi Jūsų kuriamos bulvės nuo visiems įprastų? Ar keičiant bulvių cheminę sudėtį nenukenčia jų skonis?

Dauguma įprastinių veislių nėra atsparios įvairioms ligoms, kenkėjams, todėl jas auginant būtina naudoti chemines medžiagas. Stengiuosi sukurti tokias veisles, kurios būtų daug kam atsparios, tinkamos auginti ten, kur sezonas gana trumpas, vietose, kur daug drėgmės ar dažnai lyja, taip pat, kad būtų patrauklios skonio savybėmis, įdomiais spalviniais deriniais.

Vis dėlto vien šių faktorių šiuolaikiniam žmogui irgi neužtenka. Esame susirūpinę savo sveikata ir mityba, stengiamės riboti angliavandenių kiekį maiste. Į tai selekcininkui irgi svarbu atsižvelgti, kuriant naujas bulvių veisles. Aš kuriu bulves, pasižyminčias žemu glikemijos indeksu: jos kaupia lėtai virškinamą krakmolą amiloidą, o ne greitai virškinamą amilopektiną, kaip įprastos bulvės. Taip pat stengiuosi padidinti baltymų kiekį bulvėse.

Kuriant naujas veisles ypač svarbu gerinti ir skonio savybes! Norėdamas bulvėms suteikti ypatingą skonį eksperimentuoju su skonio etalonu laikomomis bulvėmis, kurios auga Peru ir Kolumbijoje: iš diploidų kuriu tetraploidus ir tikiuosi rasti ką nors labai skanaus ar net išgauti naujus skonius.

Jūs pats mėgstate šias daržoves?

Iš tiesų man tai pačios skaniausios daržovės. Lengva paruošti, greitai ir ilgam lieki sotus. Labai mėgstu išvirtas bulves susipjaustyti ir pakepti keptuvėje kartu su paprikos ir salierų sauté (troškiniu – red.).

Kokias išskirtines bulvių veisles esate sukūręs? Gal paminėtumėte vieną kitą?

Jų yra labai daug. Ypač – kurtų prieš 13 metų. 2004–2005 m. pasodinau šimtus tūkstančių iš sėklų užaugintų bulvių sodinukų, iš kurių vis dar vyksta tolesnė veislių atranka.

Kita vertus, mano pati geriausia, labiausiai pavykusi bulvių veislė yra ‘Skagit Valley Gold’. Tai daug beta karoteno turinčios bulvės, kurių istorija prasideda Peru ir Kolumbijos aukštikalnėse. Ten jos nuo seno buvo auginamos kalnuose, 3 km aukštyje, todėl pasižymėjo ištvermingumu ir turėjo greitai išvirti, nes kuras buvo didelis turtas taip aukštai kalnuose. Bulvės iš tų vietovių labai skanios. Šiomis savybėmis pasižymi ir mano kurta veislė.

Kita išskirtinė, jau prieš 30 metų kurta veislė yra mėlynoji ‘Blue Tom Cat’, kurių ne tik odelė, bet ir visas vidus – ryškiai mėlynos spalvos.

Lietuvoje ūkininkai ir mėgėjai dažnai susiduria su kolorado vabalais. Kaip Jūs kovojate su jais?

Šiuolaikinis žmogus stengiasi užsiauginti daržovių naudodamas kuo mažiau cheminių medžiagų. Stengiasi pasirinkti tuos augalus, kurie natūraliai yra sveikesni ir labiau atsparūs ligoms. Žinote, kodėl aš esu laimingas? O todėl, kad, žinodamas problemą, aš, kaip selekcininkas, galiu padėti su ja susidūrusiam žmogui.

Jeigu būtų užsakymas sukurti veislę, atsparią kolorado vabalams, aš tai ir padaryčiau. Kaip selekcininkas suprantu, jog šiuo atveju svarbu, kad bulvėse esančio nuodingo alkaloido būtų pakankamas kiekis ne tik šakniagumbiuose, bet ir virkščiose, lapuose. Bulvės galėtų pačios apsiginti. Vabalai ėda lapus, todėl jie apsinuodytų, nustotų augti ir išnyktų.

Ten, kur aš gyvenu, kolorado vabalų problemos nėra. Kita vertus, jau esu sukūręs bulvių veisles, kurios išskiria alkaloidą lapuose, ir ši savybė selekcijoje gali būti lengvai perduodama kitoms veislėms. Taigi visuomet esu atviras ūkininkams, mokslininkams, jų siūlymams, nes bendradarbiaujant galiu sukurti, duoti išmėginti tūkstančius selekcinių derinių, iš kurių auginti būtų atrinktos būtent tam regionui, klimatui geriausios veislės, kurios pasižymėtų ir atsparumu tipinėms ligoms, kenkėjams.

Kokią matote pomidorų ir bulvių ateitį?

Visiškai tiksliai atsakyti į šį klausimą negaliu. Tačiau visa selekcija stengiasi atrasti skanesnius, gražesnius, spalvingesnius, geresnės maistinės vertės, atsparesnius įvairioms ligoms, galinčius prisitaikyti prie bet kokio klimato augalus. Manau, tai visada išliks kertinėmis savybėmis. Taip pat labai svarbu išplėsti auginimo regionus, kad pomidorai ir bulvės galėtų būti auginami ne tik tradicinėse vietose, bet ten, kur anksčiau negalėjo augti.

 

Rimantė VARKALAITĖ-BAKIENĖ

Tomo Vagnerio, Rimantės Varkalaitės-Bakienės ir Dorotos Basiuros nuotraukos

 

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.

Dalintis