Dvariškiai prie Lėvens lyg Italija, kur veši vynuogynai

Paviliojo romantika

Į tą vietą, pasukę ties degaline iš pagrindinio plento į kaimo keliuką, važiavome tarsi žaliu tuneliu – iš abiejų pusių supo gražus miškelis.

Tas keliukas ir baigėsi ties sodyba. Jau iš toli jos valdose buvo matyti keli didžiuliai šiltnamiai ir besiganančių avių būrelis.

Kieme susitikome su šio vynuogyno savininke Ineta Svilo. Moteris aprodė savo ūkį ir papasakojo, kaip prasidėjo ta veikla.

„Pradžia buvo prieš penkerius metus. Vynuogyno iniciatorius buvo mano vyras Jevgenijus. Važinėdavome slidinėti į Italiją. Matėme toje šalyje daug vynuogynų. Jie atrodė tokie gražūs, net romantika dvelkiantys.

Kai pradėjome patys vynuogyną veisti, tai paaiškėjo, kad tos romantikos be atkaklaus darbo ir nebus“, – pasakojo Ineta.

Pasak jos, vynuogynas kuriamas mamos Jūros Šinkūnienės valdose. Žemės užtenka visiems. Jauki vieta. Netoli teka Lėvuo.

Mama čia taip pat ūkininkauja. Augina mėsinius jautukus ir avis. Turi ir vištų pulkelį. Kai prireikia, vieni kitiems padeda ūkio darbuose. Mama prižiūri šiltnamius, kai jų nebūna.

Inetos šeima gyvena Dembavoje, prie Panevėžio. Kasdien būti vynuogyne nei jai, nei vyrui neišeina, nes abu turi kitus darbus. Ineta užsiima savo kitu verslu, o Jevgenijus dirba vienoje infrastruktūros statybos kompanijoje.

Darbo terapija

Darbus vynuogyne visi yra pasidalinę. Pasak Inetos, vyras rūpinasi vynuogių sodinukais, parenka veisles. Sodinukai pas juos yra atkeliavę iš Ukrainos.

Vynuogių genėjimas irgi vyro veiklos sritis, kurią jis vadina darbo terapija. Jai tenka vynuoges ravėti, purkšti nuo kenkėjų ir pardavinėti derlių, o jos mama irgi turi atsakingas pareigas.

Jaučia lyg koks termostatas, kada šiltnamius atidaryti, kada uždaryti, kada šildymą įjungti. To prireikia pavasarį ir rudenį, kai jau prasideda naktinės šalnos.

Ineta pirmiausia parodė mažesnį šiltnamį, kuriame prieš penkerius metus buvo pasodintos pirmos vynuogės – 18 skirtingų rūšių jų sodinukų. Šios vynuogės jau duoda neblogą derlių.

Kitame didžiuliame šiltnamyje jau treji metai auga 120 vynuogių, iš kurių 110 yra skirtingų rūšių. Čia pagal vieną šiltnamio sieną buvo pasodinta ir braškių. Pasak Inetos, šios uogos su vynuogėmis nekonkuruoja. Vynuogių šaknų sistema drėgmę ima iš giliau, o braškių šaknys yra paviršinės. Be to, yra girdėjusi, kad braškės pagerina vynuogių savybes.

Šalia tokio pat didžio kitas šiltnamis dar tuščias. Čia ruošiamasi pasodinti tiek pat įvairių rūšių vynuogių, kai praeis šalnų pavojus.

Vandens laistymui tempti nereikia. Prie visų šiltnamių yra įrengta laistymo sistema.

„Vynuogynas mūsų ekologiškas, tik nesertifikuotas. Nenaudojame cheminių trąšų. Nuo kenkėjų ginamės irgi ekologiškomis sertifikuotomis priemonėmis. Nugenėtus vynuogių lapus labai mėgsta avys. Nekokybiškas vynuoges duodame sulesti vištoms. Vyras juokauja, kad jų kiaušiniai ir mėsa bus prakvipę vynuogėmis“, – su šypsena kalbėjo moteris.

Per patirtį ir išbandymus

Paklausta, kaip mokėsi vynuogininkystės, pašnekovė sakė, kad visos žinios ateina per praktiką. Kiekvienas vynuogių augintojas turi surasti tai, kas tinka jo vynuogynui.

Atrodo, Lietuva nedidelis kraštas, bet vynuogės čia sunoksta dviem savaitėmis vėliau nei Kauno regione.
Taigi aklai vadovautis vadovėliais neišeina.

Ineta sakė, kad sezono metu tenka labai šiltnamius saugoti nuo vapsvų spiečiaus antpuolio. Užtenka nors mažiausios skylutės, kad jos pralįstų ir siurbtų pačias saldžiausias ir labiausiai prinokusias vynuoges.

Apsaugai naudoja tankų tinklą šiltnamio šonuose, kuriuos per karščius atveria.

Greta šiltnamių buvo matyti plotelis ir lauke pasodintų vynuogių. Pasak Inetos, čia auga vynuogės, skirtos vynui ir sultims spausti. Šiltnamiuose auginamos tik desertinės vynuogės.

Vynuogyno šeimininkė papasakojo, kad vynuogių derlių parduoda tiesiai iš namų arba nuveža pirkėjams. Kol kas jų derliaus pakako tik artimiesiems, giminaičiams ir draugams.

Šiemet tikisi, kad vynuogių užderės dar gausiau.

Pardavimui nieko daugiau iš vynuogių negamina. Savam vartojimui išsispaudžia sulčių. Bandė ir džemą virti. Jis aštroko skonio. Tinka ir prie mėsos patiekalų.

Arbatai prisidžiovina vynuogių lapų. Yra gaminę ir patiekalų su mėsa, įvyniota į vynuogių lapus.

Vynuogininkystė dar vystykluose

„Esame nedidelis šeimos vynuogynas. Sezono metu darome edukacijas. Jos vyksta maždaug nuo rugpjūčio vidurio. Interesantai paragauja visų rūšių vynuogių.

Jei nori, gali išsirinkti labiausiai patikusio skonio vynuogės veislę. Jei pageidaus tos veislės sodinuko, jis bus pradaigintas ir jį žmogus galės įsigyti bei pasisodinti savo sklype.

Kai vynuoges perki turguje, negali žinoti, iš kur jos. Vynuogyne pats savo akimis matai, kur jos auga, kokia jų skonių įvairovė.

Vaikams pas mus irgi būna kas veikti. Jei nusibosta vynuogyne, tai gali pažaisti su avytėmis, susipažinti su jautukais“, – pasakojo Ineta.

Paklausta, kodėl tokį savo vynuogynui davė pavadinimą, pašnekovė atsakė, kad ilgai galvoti nereikėjo. Savaime kaimo pavadinimas ir čia auginamos uogos atėjo į galvą ir išėjo toks gana paslaptingas pavadinimas „Dvaruogė“. Dvaro čia nėra, bet gal kažkada buvo dvaro žemės.

Ineta apgailestavo, kad vynuogininkystė Lietuvoje dar yra neįprastas dalykas. Kai jie sumanė veisti vynuogyną, daugelis jų pažįstamų tą sumanymą vertino gana skeptiškai. Sunkumų išties yra. Vynuoges dar sunku realizuoti. Jos neturi tokios paklausos, pavyzdžiui, kaip braškės.

Lietuvoje vynuogininkystės kultūra dar tik kuriama. Prie to gali prisidėti kiekvienas.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ / KUPIŠKĖNŲ MINTYS

Nuotraukos iš asmeninio Inetos Svilo albumo. Viršelyje autorės nuotr.