Columbus +8,7 °C Mažai debesuota
Antradienis, 11 Kov 2025
Columbus +8,7 °C Mažai debesuota
Antradienis, 11 Kov 2025

Dvigubo genocido ir neiššauto šūvio teorijos

2018/06/14


Šiandien – Gedulo ir vilties, rytoj – Okupacijos ir genocido diena.

Vakarų ir net kai kurie mūsų istorikai linkę švelninti Maskvos nusikaltimus Baltijos šalyse per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo – lietuvių tremtys į Rusijos Rytus negali prilygti holokaustui, nes iš Sibiro galima buvo grįžti, o iš Aušvico – ne. Kiek lietuvių iš tiesų norėjo sunaikinti sovietai ir kas jiems sutrukdė – didesnis Stalino humanizmas negu Hitlerio antisemitizmas? Šią savaitę bus kartojama ir dar viena istorinė klišė – 1940 m. sovietai okupavo Lietuvą, nes nė karto neiššovėme. O gal nepergudravome priešų kaip 1991 m.?

Sąmonės randai „Vis dar jaučiame Rusijos propagandos 50 metų įdirbį Vakaruose ir mūsų žmonių protuose. Anapus geležinės uždangos pasaulio istorikai Baltijos šalių sovietinei okupacijai skirdavo vos kelias eilutes. O Lietuvoje net šiais laikais, 2016 m., tik prieš porą metų privatizuota buvusi valstybinė „Minties“ leidykla išspausdino istoriko Henriko Šadžiaus monografiją „Tautos drama (1939–1953)“. Autorius tvirtina, kad sovietai 1940–1941 m. įsigalėjo Lietuvoje „pagal įstatymus, nepralieję nė vieno kraujo lašo“, – Vakarų trumparegystę ir sovietinius randus mūsų visuomenės kolektyvinėje sąmonėje „Ūkininko patarėjui“ priminė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis.

Velniška sąjunga H. Šadžiaus knygų niekas nesiūlė vežti į atliekų sandėlius kaip partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą apšmeižusios Rūtos Vanagaitės istorinių dokumentinių pasakų. Pasak publicisto V. Valiušaičio, tik pastaraisiais metais Vakaruose po truputį keičiasi požiūris į Rusijos nusikaltimus Baltijos šalyse. 2014 m. pasirodė britų istoriko Rogerio Moorhouse‘o knyga „Velniška sąjunga. Hitlerio sutartis su Stalinu 1939–1941 m.“ Bet netgi R. Moorhouse‘o kolegos, kiti britų istorikai, tarsi teisindamiesi Kremliui, aiškino, kad „Velniškos sąjungos“ autorius „nesubalansuotai“ aprašė rusų enkavėdistų žvėriškumus Lietuvos miestuose ir kaimuose, pamiršdamas ten pat vokiečių nacionalsocia­listų sunaikintus žydų getus.

Mažaraščių nelietė „Stalinas gudriai elgėsi – nužudė, ištrėmė, privertė į Vakarus bėgti lietuvių tautos žiedą – profesorius, gydytojus, karininkus, mokytojus, pažangius ūkininkus (1948 m. Jungtinių Tautų konvencija sistemingo socialinių ir politinių sluoksnių naikinimo nelaiko genocidu – red. past. ). Mažaraščių, liumpenų beveik nelietė. Kremliui jie nebuvo pavojingi – iš tokių lengva buvo nulipdyti paklusnų homo sovieticus (sovietinį žmogų). O Hitlerį šiandien lengviausia kaltinti – jis šlavė nuo žemės paviršiaus „žemesniąsias rases“, – teigė V. Valiušaitis. Bet ne iš karto. Pirmiausia Hitleris ir jo štabas Rytų Europos žydus norėjo ištremti į Madagaskarą, kaip Stalinas lietuvius, latvius ir estus – į Magadaną. Paskui Trečiasis reichas bandė įsiūlyti žydus Sovietų Sąjungai, tačiau tuometis Hitlerio bičiulis Stalinas griežtai atsisakė juos apgyvendinti Sibire. Tik tada Vokietijos SS reichsfiureris Heinrichas Himleris įsakė pastatyti nugalėtoje Lenkijoje mirties fabrikus ir dujų kameras. Buvusį Lietuvos prezidentą Kazį Grinių, 1942 m. viešai sukritikavusį Vokietijos nacionalsocialistus, hitlerininkai iš Kauno ištrėmė į Suvalkiją. Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius 1946 m. sausio 3 d. parašė atvirą laišką „Piliečiui sovietų NKGB generolui Vilniuje“. 1946 m. lapkričio 18 d. vos gyvą nuo kankinimų vyskupą Vilniaus NKGB-MGB vidaus kalėjime šūviu į galvą nužudė sovietų saugumo sadistai.

Planuota sunaikinti 750 tūkstančių Anot publicisto V. Valiušaičio, 1939 m. spalio 10 d. Kremlius privertė nelaimingus dar nepriklausomos Lietuvos delegacijos narius kelti šampano taures ir klausytis tostų apie „amžiną SSRS ir Lietuvos draugystę“ pasirašius „savitarpio pagalbos“ sutartį. O jau kitą dieną, spalio 11-ąją, pasirodė NKVD instrukcijos likviduoti antisovietinius elementus Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Oficialiai skelbiama, kad per pirmąją sovietų okupaciją nuo 1940 m. birželio iki vokiečių na­cio­nalsocialistų karo su rusų bolševikais pradžios, 1941 m. birželio 22 d., įkalinta, nužudyta ir ištremta 23 tūkst. Lietuvos gyventojų. Bet 1941 m. birželio 14-oji buvo tik įžanga. 1941-ųjų gegužę Piotras Gladkovas, buvęs NKVD Balstogės srities valdybos viršininkas, sovietinėje Lietuvoje tapęs vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotoju, įteikė savo viršininkui, SSRS valstybės saugumo liaudies komisarui Vsevolodui Merkulovui 230 tūkst. „liaudies priešų“ iš Lietuvos sąrašą. Visi jie turėjo būti suimti. „Ir tai vien šeimų galvos. Su kitais jų artimaisiais tas skaičius turėjo siekti apie 750 tūkst. Tiek žmonių planuota sunaikinti. 1941 m. birželis buvo tik pradžia“, – tvirtino Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas V. Valiušaitis. Tolesnį Lietuvos gyventojų genocidą nutraukė vokiečių „Barbarossos“ planas ir lietuvių Birželio sukilimas.

Didelis politinis uždavinys Sovietinės Rusijos saugumo liaudies komisaro pavaduotojo Ivano Serovo 1941 m. slaptoje instrukcijoje budeliams nurodoma, kad antisovietinių elementų tremtys iš Pabaltijo yra „didelės politinės svarbos uždavinys“. Ši operacija turinti būti atlikta be triukšmo ir panikos. Sovietų enkavėdistų vadas I. Serovas, po keliolikos metų asmeniškai vadovavęs A. Ramanausko-Vanago gaudynėms, griežtai reikalavo iš pavaldinių iškart nuslopinti bet kokias išvežamųjų ir kol kas dar laisvų sovietų valdžios priešų demonstracijas ar kitokį nepaklusnumą. „NKVD apgalvojo kiekvieną milžiniškos operacijos smulkmeną. Net ir tremiamųjų sargybiniai, gyvulinių vagonų palydovai buvo instruktuojami slapta“, – priminė V. Valiušaitis. Kambariai, kabinetai, kuriuose budeliai gaudavo savo vadų nurodymus, turėjo būti rūpestingai saugomi, kad į juos neįsmuktų pašaliniai asmenys.

Gėdingiausias istorijos puslapis? Kiekvieno visuomeninės televizijos laidos „Istorijos detektyvai“ svečio, žinomo visuomenės veikėjo ar politiko, vedėjas būtinai paklausia: „Koks gėdingiausias Lietuvos istorijos įvykis?“ Beveik visi pašnekovai standartiškai atsidūsta: „1940 m. birželio 15 d. nebuvo paleista nė vieno, net simboliško šūvio į Raudonąją armiją.“ „Kariuomenės laikomos ne simboliškiems saliutams laidyti. Ką jau ten bepasipriešinsi, kaip kariausi, kai tavo teritorijoje – didelės karinės priešo bazės, o prie Lietuvos sienų sutelktos šimtatūkstantinės raudonarmiečių pajėgos. Tarpukario Lietuvos politikai ankstesniais metais neatliko savo pareigos“, – „Ūkininko patarėjui“ aiškino Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros asistentas dr. Norbertas Černiauskas.

Molinį milžiną galima įveikti 1991 m. sausį sovietams nepavyko tyliai nuversti Lietuvos parlamento prisidengus Persijos įlankos karu kaip 1940 m. birželį užgrobti Baltijos šalių, kai pasaulio dėmesį buvo prikaustęs Vokietijos vermachto pergalingas žygis į Prancūzijos sostinę Paryžių. Prieš 27 metus Atkuriamojo Seimo vadovai ir gynėjai gerai įsidėmėjo su Amerikos žvalgyba bendradarbiavusio JAV Alberto Einšteino instituto specialistų patarimus, kad ginklais (taip pat ir branduoliniais) apsikarsčiusius milžinus molinėmis kojomis galima įveikti „minkštąja galia“ (soft power). Diplomatinėmis gudrybėmis, civilių piliečių nepaklusnumo akcijomis, neginkluoto pasipriešinimo būdais arba įtikinus Vakarų TV operatorius nufilmuoti okupantų siautėjimą ir parodyti baisius vaizdus per žinomiausius pasaulinius TV kanalus. 1940 m. nebuvo CNN televizijos, tik dar netobuli radijo imtuvai. „Bet vis viena Lietuvos politikams prieš 80 metų nereikėjo kišti galvų į smėlį kaip stručiams. Laimi kovojantys, pasaulis labiausiai vertina ryžtą“, – neabejojo V. Valiušaitis. Pasak publicisto, nuo 1938 m. kovo 17 d., kai Lietuvos valdžia nuolankiai sutiko užmegzti su Varšuva diplomatinius santykius ir pripažinti Vilniaus krašto „lenkiškumą“, mūsų politikai nieko kito nedarė, tik tenkino įvairių agresorių teritorines pretenzijas Lietuvai. Vokietijos nacionalsocialistai 1939 m. kovą atplėšė Klaipėdą, o rusai, pasinaudoję Vilniumi kaip masalu, užgrobė visą Lietuvą.

Perkeltieji į Sibirą Šiandien daugelis lietuvių intelektualų su pagarba žiūri į suomius, kurie 1939–1940 m. narsiai apsigynė nuo Sovietų Sąjungos. Ant Suomijos miestų rusų bombos 1944 m. krito net iš amerikietiškų „B-25 Mitchell“ ir „Douglas A-20“ bombonešių, kuriuos Vašingtonas padovanojo Maskvai, bet galų gale Helsinkis liko viena iš vos trijų į Antrąjį pasaulinį karą įtrauktų Europos šalių sostinių, kurių neužėmė priešai. Rusų istorikai atkerta, kad Raudonoji armija sušalo Suomijoje. Todėl Baltijos šalis 1940 m. sovietai puolė per pačius karščius, vasaros pradžioje. 1945–1953 m., kai visas pasaulis gydėsi karo žaizdas, į beveik negyvenamas Rusijos vietoves iš Lietuvos etapais išvežta dar apie 200 tūkst. „buržuazinių nacionalistų“ giminaičių ir rėmėjų, į kolūkius nenorėjusių stoti valstiečių. Vartojant Vakarų kairiųjų politikų terminologiją, pagal socialinius ir turtinius požymius atrinktų žmonių grupės iš Rusijos vakarinių pakraščių perkeltos į Rytus. Vakarai ragina Lietuvą atsisakyti dvigubo genocido teorijos, privertė pakeisti Vilniaus genocido aukų muziejaus pavadinimą, pataria daugiau pasakoti jaunajai kartai apie holokaustą, o ne apie Maskvos planus Lietuvą palikti be lietuvių.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS ŪP korespondentas

Dalintis