Partizanai po daugiau nei 70 metų sugrįžo amžinam poilsiui

Paskutinį vasaros penktadienį, rugpjūčio 25 dieną, gražus būrys žmonių atsisveikino su partizanų palaikais. Kapčiamiesčio Dievo Apvaizdos bažnyčioje už Lietuvos laisvės gynėjus buvo aukotos šv. Mišios. Šv.Mišias laikęs Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas keletą kartų pabrėžė, kad kiekvienam žmogui yra jo gyvybė labai svarbi, bet tie, kurie sąmoningai ją aukoja kilniam tikslui, tampa didžiavyriais. Tampa mūsų tautos sąžine – ar mes gyvename ir dirbame taip, kaip tikėtųsi tie, kurie aukojo gyvybes už Lietuvos laisvę?

Po šv. Mišių Lietuvos trispavėmis uždengti karstai iškilmingai palydėti į Kapčiamiesčio kapines. Ten, lydint LR krašto apsaugos karių salvėms buvo palaidoti šeimų kapavietėse.

Palydėjus amžinybėn Dzūkijos partizanus, jų artimieji padėkojo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Paieškų ir identifikavimo skyriaus vedėjui Rimantui Zagreckui už kruopštų darbą ieškant partizanų palaikų ir ypatingai nuoširdų bendravimą su artimaisiais, siekiant bendro tikslo.

Renginyje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo nariai, partizanų giminės ir artimieji, Lazdijų rajono savivaldybės vadovai ir tarybos nariai, LGGRTC darbuotojai ir visi geros valios žmonės, kuriems rūpi Lietuvos istorijos praeitis, dabartis ir jos ateitis.

Lazdijų kraštas buvo svarbus partizanų kovų taškas Lietuvos kovoje prieš sovietų okupaciją. Čia veikė savo veiklumu garsėjusi Šarūno rinktinė, o prieš 78-erius metus vykęs Kalniškės mūšis laikomas vienu didžiausių pasipriešinimų sovietams Lietuvoje.

Lazdijuose įkurtas ir Laisvės kovų muziejus, kuriame išsaugojama ir puoselėjama istorinė atmintis, perduodama ateities kartoms.

Petras Bankieta-Kanapynas

2022 m. spalį rasti ir vėliau nustatyti DNR tyrimu būrio vado Petro Bankietos-Kanapyno palaikai. Vidury duobės buvo įmesta užtaisyta granata – spėjama, kad čekistai taip bandė apsidrausti, jog partizanai neišsivežtų žuvusių bendražygių.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras specialistų surinktais duomenimis, Petras Bankieta gimė ūkininkų Andriaus ir Paulinos Bankietų šeimoje. Petras buvo vyriausias iš šešių vaikų. 1945 m. vasarį vienas iš Bankietų sūnų – Juozas Bankieta – prisijungė prie ginkluoto pasipriešinimo okupantams, pasirinkdamas Ąžuolo slapyvardį. Deja, partizanu išbuvo tik tris mėnesius... Po dviejų dienų vietoj žuvusio jaunesnio brolio į partizanų gretas stojo 27-erių Petras Bankieta, pasirinkęs Medinio slapyvardį. Iš pradžių buvo A (Dainavos) apygardos Šarūno rinktinės Vytenio grupės Liepos būrio partizanu, vėliau – skyriaus vadu. Tada jis ir pakeitęs slapyvardį į Kanapyno (kartais vadinamo ir Kanapinsku). Vėliau partizanas tapo trečiojo būrio vadu. 1946 m. A apygardos vadas pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus-Kazimieraitis skyrininką Kanapinską apdovanojo juostele – partizanų žymeniu „Už narsumą“.

Kaip Šarūno rinktinės įsakyme rašoma, Petras Bankieta-Kanapynas 1947 m. lapkričio 5 d. žuvo mūšyje su NKVD Krivonių kaime, būdamas 29-erių. Po mirties – įmestas ir užkastas į duobę, kur buvo ir surastas.

Manoma, kad aplink šį buvusį NKVD KGB pastatą palaidota apie 130 partizanų ar Lietuvos laisvei pritarusių asmenų.

Juozas Barkauskas-Vėjūnas

Kapčiamiesčio kapinėse amžinam poilsiui į gimtinę sugrįžusio Juozo Barkausko-Vėjūno palaikai surasti 1991 metais. Tuomet aktyvūs Leipalingio žmonės iš apylinkių surinko 34 žuvusių partizanų ir meilės gimtinei neslėpusių asmenų palaikus ir palaidojo Leipalingio kapinėse. 2019 m. jie buvo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro specialistų reekshumuoti ir vieni palaikai 2021 metais pagal surinktus DNR duomenis identifikuoti kaip Juozo Barkausko.

Tragiškas likimas lėmė, kad gimęs ir augęs Kapčiamiesčio pasienio policininko šeimoje, Juozas partizanu pabuvojo neilgai. Tėvas už darbą ir priklausymą tautininkų partijai buvo nuteistas 15 metų katorgai su viso turto konfiskavimu. Juozui teko prisiglausti pas gimines. Jis su kitais gimnazistais įsitraukė į pogrindinę veiklą.

Gresiant suėmimui, 1948 m. rudenį įstojo į Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Vytenio tėvūnijos partizanų būrį ir pasirinko Vėjūno slapyvardį. Deja, Juozui priešintis okupantams teko tik pusmetį. 1949 m. kovo 9 d. Norkūnų kaime (Leipalingio valsčius), bunkeryje, priešindamiesi sovietų kariuomenei, žuvo 21-erių Juozas Barkauskas-Vėjūnas.

LGGRTC ir Lazdijų rajono savivaldybės fotoinformacija