E. Stonkutė. Lietuvos mokesčių sistema: daugiau perskirstymo ar daugiau efektyvumo?

„Tax Foundation“ kasmet sudaro tarptautinį mokesčių sistemų konkurencingumo indeksą (angl. International Tax Competitiveness Index), kuriuo siekiama palyginti skirtingų pasaulio šalių mokesčių sistemas. Gera, efektyvi mokesčių sistema skatina šalies ekonomikos augimą ir kartu užtikrina pakankamas biudžeto pajamas, reikalingas valstybės prioritetams įgyvendinti. Priešingai, prasta mokesčių sistema yra brangi administruoti, skatina mokesčių vengimą ir neigiamai veikia ekonominį augimą.

Be to, svarbu suprasti, kad skirtingi mokesčiai daro skirtinga poveikį ekonomikai. Tyrimai rodo, kad pelno ir gyventojų pajamų mokesčiai labiausiai stabdo ekonomikos augimą. Jie yra gera posakio „pjauti šaką, ant kurios sėdima“ iliustracija. Gyventojų pajamų ir vartojimo mokesčiai (pavyzdžiui, PVM) augimui kenkia kiek mažiau, o mažiausią neigiamą poveikį daro nekilnojamojo turto mokesčiai. Todėl sprendžiant, kokius mokesčius didinti ar gerinti jų surinkimą, logiška pirmiausia didžiausią dėmesį skirti tiems, kurie mažiausiai stabdo augimą – nekilnojamojo turto mokesčiams. Tik po to nuosekliai svarstyti vartojimo, gyventojų pajamų ir, galiausiai, pelno mokesčių didinimą.

Remiantis „Tax Foundation“ mokesčių konkurencingumo reitingu, jau ne vienerius metus Estijos mokesčių sistema pripažįstama efektyviausia pasaulyje. Ši sistema labiausiai atitinka anksčiau aptartus efektyvios mokesčių sistemos kriterijus – ji iš esmės yra proporcinė: nepriklausomai nuo pajamų dydžio visi moka vienodo tarifo mokesčius, tiek pelno, tiek gyventojų pajamų. Toks modelis leidžia užtikrinti, kad 2023 metais (duomenys imami už 2023 m., nes dar nėra 2024 m. rodiklių) valstybės biudžetu Estija perskirstė 34 proc. BVP dydžio mokestines pajamas.

Palyginimui, Lietuva tais pačiais metais perskirstė tik 32 proc. BVP. Žinome, kad Lietuvoje kasmet neapskaitoma apie 0,7 mlrd. eurų PVM pajamų – tai yra mažiausi mūsų mokestinės sistemos neefektyvumo kaštai. O kur dar kiti mokesčiai? Jei panašaus masto „šešėlis“ egzistuoja ir kitų mokesčių surinkime (atlyginimai vokeliuose ir pan.), tuomet, vertinant vien pagrindinius mokesčius, bendra neapskaityta suma teoriškai gali siekti apie 1,6 mlrd. eurų kasmet – tai būtų maždaug 2 proc. BVP.

Palyginkime: planuojama mokesčių reforma turėtų papildomai atnešti apie 0,5 mlrd. eurų pajamų. Tad klausimas: galbūt ši „neapskaita“ iš tiesų yra užkoduota mūsų mokestinės sistemos progresyvume? Iš šių įžvalgų kol kas nereikėtų daryti skubotų išvadų – tam reikia platesnės analizės. Tačiau tai klausimai, į kuriuos būtina atsakyti, jei norime rimtos diskusijos apie Lietuvos mokesčių sistemos efektyvumą.

Dažnai, kalbant apie mokesčių progresyvumo poreikį, kaip pagrindinis argumentas minimas pajamų nelygybės mažinimas ir su tuo susijęs didesnis mokestinių pajamų perskirstymas per biudžetą. Tai iš tiesų diskutuotina tema. Pastebima, kad Europos Sąjungos šalyse, kurios daugiau perskirsto per biudžetą (BVP dalimi), paprastai fiksuojama mažesnė pajamų nelygybė. Tačiau kartu matoma ir kita tendencija: didesnį perskirstymą vykdančios šalys dažniausiai turi ir gerokai didesnę valstybės skolą. Vidutiniškai Europos Sąjungoje mokestinių pajamų perskirstymas sudaro apie 40 proc. BVP, o bendras valstybių skolos lygis siekia apie 80 proc. BVP.

Grįžkime prie Estijos pavyzdžio. Turėdama proporcinę mokesčių sistemą ir perskirstydama 34 proc. BVP mokestinių pajamų, Estija išlaiko mažiausią valstybės skolą (apie 20 proc. BVP) ir kartu turi gerokai mažesnę pajamų nelygybę nei Lietuva. Ar tik man vienai kyla klausimų – kodėl? Žinoma, negalime ignoruoti ir kritikos Estijos mokesčių sistemai, tačiau bendra ilgalaikė patirtis rodo, kad proporcinė sistema iki šiol leido šaliai užtikrinti didesnį nei Lietuvoje mokestinių pajamų perskirstymą ir mažesnę pajamų nelygybę.

Panašų pavyzdį pateikia Airija. Šalis per biudžetą perskirsto apie 23 proc. BVP, valstybės skola sudaro apie 43 proc. BVP, o pajamų nelygybės rodikliai – geresni nei vidutiniškai Europos Sąjungoje. Arba Vokietija: ji perskirsto apie 40 proc. BVP, valstybės skola siekia apie 63 proc. BVP, o nelygybės rodikliai artimi Estijos lygiui.

Pabaigai norisi priminti ir apie vadinamąją gausių gamtinių išteklių teoriją. Ji teigia, kad šalys, turinčios daug tam tikrų išteklių (šiuo atveju tinka analogija su didelėmis mokestinėmis pajamomis BVP dalimi), dažnai linkusios juos naudoti neefektyviai.

Tad koks yra mūsų mokesčių sistemos tikslas? Ar tai tik kuo didesnis perskirstymas, ar vis dėlto konkrečių problemų sprendimas? Jei taip – kokios tos problemos, ir ar tikrai progresyvumas bei didesnis perskirstymas yra geriausi sprendimo būdai?

Manau, kad daug rimtesnės problemos slypi ne biudžeto pajamų eilutėse, o išlaidose ir, dar plačiau – pačios šalies ekonominės struktūros pokyčiuose. Vieni itin aukštos pridėtinės vertės sektoriai sparčiai auga natūraliai, o per mažai dėmesio skiriama tam, kaip transformuoti ar net valdyti mažos pridėtinės vertės sektorių nykimą, užtikrinant darbuotojų perkvalifikavimą.

Kitaip tariant, pajamų nelygybės šaknų pirmiausia ieškokime šalies ekonomikos struktūroje ir kompetencijose, o tik paskui – mokestinių pajamų perskirstymo rodikliuose.