Egzotika namuose – pasisekusios improvizacijos

Iš pirktinės imbiero šaknies užauga naminės

„Ką tik randu įdomaus, keliauja į vazonėlį, – prisipažįsta K. Lukauskienė. – Esu didelė egzotinių vaisių mėgėja, o suvalgiusi juos, jei tik skonis įdomus, išrenku sėklytes ir kišu į žemę. Imbiero šaknis sudomino tada, kai sužaliavo tiesiog šaldytuve. Tada įsodinau į vazonėlį – ir sudygo. Nuo to ir prasidėjo imbierų auginimas: kiekvieną vasarį jų šakneles perku iš prekybos centro ir daiginu, auginu, o spalio pabaigoje nukasu.“

Tada, prieš trejus metus, su vazone sudygusiu daigeliu teko nemažai pavaikštinėti, kol rado tinkamą vietą: namuose pasidarė per šilta, po šalnų išneštas į šiltnamį irgi pradėjo gelsti, kol galų gale, jau atšilus orui, rado vietą kiemo kamputyje, užuovėjoje.

Tiesa, pasodinta vasarį šaknelė dygsta ilgai: tenka laukti tris savaites ar net mėnesį. O atšilus orui, lauke daigas atsigauna, pradeda auginti šaknis. Prireikus imbiero šaknelę kitą ji iškasa dar vidurvasarį, kitas palikusi toliau augti. Vieno vazono derliaus šeimai visiškai užtenka. Pačiai auginti kvapnias ir sultingas šaknis daug įdomiau ir geriau, juk šaldytuve imbiero ilgai neišlaikysi.

Pašnekovė pastebėjusi, kad imbierai mėgsta drėgmę, o paklausta dėl trąšų, netgi nustebo: „Kam tręšti vaistinį, dietinį augalą?“

Kaip Kristina naudoja imbierą? Mėgstamiausias jos būdas imunitetui stiprinti – šaknį sutrinti smulkintuvu ir užpilti obuolių sultimis. Tokiomis sutirštintomis sultis gaivinasi ir stiprinasi visa šeima.

Skanios, maistingos ir arbatos iš imbiero lapų. Tiesa, pašnekovė perspėja, kad imbierai skystina kraują, tad vartoti reikėtų saikingai. Žalioji masė, kurią ji lygina su nendrėmis, užauga vešli, kartais pasiekia metrą.

Gaivios sultys iš raguotųjų melionų

Vien jau dėl dekoratyvumo raguotųjų melionų (vadinamųjų kivanų) K. Lukauskienė pasėjo pavasarį, išrinkusi sėklytes iš pirktinio vaisiaus: geras daigumas net nustebino. Užauginusi šiltnamyje, žalius vaisius nuskynė rugsėjį, bet jie dar gerokai pastovėję pageltonuos, o tada jau bus tinkamiausi valgyti.

„Skonis – savotiškas vidurkis tarp agurko ir kivio“, – apibūdino pašnekovė. Šiuos melionus ji spaudžia sultims – nors rūgštokos, bet gaivios.

Pupelės nuo kavamedžio

Apie dešimtmetį K. Lukauskienė savo namuose Danijoje augino kavamedį. Daigus pirko prekybos centre, įdomiai susodintus kavos puodelyje. Vienas daigas gražiai prigijo ir augo, džiugino tamsiai žaliais, blizgiais lapeliais. Kvapniausi būdavo ilgai nevystantys žiedeliai, nors tas kvapas nepriminė kavos. Tik tada, kai medelis atsirėmė į lubas, teko kirpti viršūnę. Galų gale augalas ėmė skursti, tad persikraustant į kitą vietą jo nutarta atsisakyti.

Įdomiausia tai, kad šis medelis kasmet subrandindavo po dvi – tris kavos pupeles. „Jas išlupdavau, pasidėdavau į indelį lentynėlėje, ir visiems, kas į namus ateidavo, rodydavau kaip įdomybę, – džiaugėsi Kristina. – Juk iš trijų pupelių kavos neišvirsi...“

Lauke, prie namo sienos, užuovėjoje, glaudžiasi figos medelis, išaugintas jau iš pirktinio veislės ‘Bornholm’ daigo. „Pirmais metais skaičiavome figas ir vis tikrindavome, ar prinoko, bet po ketverių metų „nebepagavome“ skaičiaus, – pasakojo K. Lukauskienė. – Jos labai saldžios ir sultingos, noksta viena po kitos, paeiliui, tad vaisiais galima mėgautis visą vasarą.“

Dar anksčiau iš parduotuvėje pirkto vaisiaus sėklos pašnekovė yra išauginusi ananasą su vieninteliu nediduku vaisiumi. Dygo labai sunkiai ir ilgai, laukti teko apie du mėnesius: iš dvylikos ananaso sėklyčių daigelius išleido tik dvi. Kadaise Kristina buvo užauginusi ir sulaukusi nuosavų kivių.

Kristinos LUKAUSKIENĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.