Egzotiniame sode mezgasi neįtikėtinos istorijos

Ne viskas iš pirmo karto

„Nuo savęs nepabėgsi, – pasakojimą apie sodą pradeda sodybos Laumėnuose šeimininkė. – Gyvenimas didmiestyje dažnam – lyg bėgimas rate. Įprantame skubėti ir pamirštame ilsėtis, tada pajuntame fizinį ir emocinį išsekimą. Man pati geriausia terapija – gamta. Santykis su ja teikia energijos ir gydo.“

Keturiolika metų sodybą jaukiame gamtos kampelyje šalia Kauno marių puoselėjanti Džesika visada norėjo sodo, kuriame augtų ir išskirtiniai vaismedžiai. Taip, pasak jos, prasidėjo pažintis su egzotiniais kaulavaisiais, kurių Lietuvoje dar mažai kur buvo auginama. „Selekcininkams išvedus naujų veislių, pietiniuose kraštuose augantys kaulavaisiai tapo prieinami ir mūsų klimato zonai. Ilgainiui jie aklimatizavosi, tad vis lengviau juos auginti“, – tvirtina pašnekovė, pripažindama, kad ne iš karto viskas klostėsi sklandžiai ir ne visi vaismedžiai sėkmingai augo, dalis nušalo ar neatlaikė užpuolusių ligų.

„Pirmieji sode apsigyvenę egzotiniai kaulavaisiai buvo nektarinas ‘Red Gold‘, abrikosas ‘Šiaurės triumfas‘, persikai ‘Maira‘, ‘Donecko baltasis‘, ‘Sočnyj‘, ‘Ankstyvasis‘ ir ‘Saturn‘. Nors jie lyg ir panašūs, tačiau kiekvienas turi savo charakterį, – šypsosi Džesika ir priduria – Tiems, kas taip pat ryžtųsi pasodinti egzotinių kaulavaisių, galima tai daryti ir rudenį, bet geriau pavasarį. Vis tik jeigu nusipirksite sodinukų dabar, pirmą žiemą rekomenduoju dengti eglišakiais, nes jauni medeliai bijo šalnų ir, nespėję gerai įsišaknyti, gali nušalti. Pasodinus pavasarį, jeigu šis sausas ir šiltas, reikia dažniau palaistyti, kad gerai įsišaknytų, bet neperlieti, leisti išdžiūti, kad neužsistovėtų drėgmė.“

Sugundė aprašymas

Nektariną ‘Red Gold‘ sodininkė įsigijo, nes, pasako jos, sužavėjo vaismedžio aprašymas: atsparus šalčiams, savidulkis, vaisiai stambūs (100–150 g), ryškiu geltonu minkštimu, lengvai atsiskiriančiu nuo kauliuko, išraiškingo skonio. Tačiau vien tai, kad veislė vėlyva, vaisius sunokinanti rugsėjo antroje pusėje, pasako viską. Sodininkus, ketinančius pasodinti nektarinų ir jau besidairančius veislių, Dž. Dargužienė perspėja, kad nors ši tinkama 5–6 klimato zonai, lietuviškas rugpjūtis ne visada būna toks šiltas kaip šiemet ir tai atsiliepia vaisių kokybei.

„Pas mane nektarinas ‘Red Gold‘ gyvavo neilgai. Medelis akivaizdžiai vargo, puolė ligos, žiedų sukraudavo mažai, daug jų nubyrėdavo, vaisius mezgė sunkiai. Nors labai stengiausi jį išsaugoti, vieną pavasarį tiesiog nepabudo po žiemos“, – nesėkmę prisimena pašnekovė.

Jei vis tik kas nors ryžtųsi auginti šios veislės nektariną, ji pataria labai atsakingai parinkti jam nuo tiesioginių vėjų ir skersvėjo apsaugotą vietą, geriausiai tiktų saulėta užuovėja, o dirva jokiu būdu negali užmirkti.

Kaunietės favoritas – abrikosas ‘Kaunas‘

Abrikosų ‘Šiaurės triumfas‘ Džesika turėjo net tris. „Buvau tikra, kad būtent ši veislė tinka mano sodui. Atitiko viskas: pakenčia šalčius, net iki –30 °C (išvesta Voroneže), atspari ligoms, auga priemolyje (netinka juodžemio zonai), gausiai dera liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje, vaisiai saldūs, skanūs, apie 50–60 g svorio, kauliukas neprikibęs prie minkštimo, vaisiai tinka džiovinti, konservuoti, šaldyti, – gerąsias veislės savybes vardija pašnekovė. – Apie ją parašyta daug mokslinių straipsnių. Tiesiog svajonių medis! Tačiau man niekaip nepavyko su ja susidraugauti.“

Pirmasis medelis gyvavo vos trejus metus. Jam nunykus, pasodino kitą. Iš pradžių sodininkė manė, kad lėmė neteisingai parinkta vieta, todėl antrąjį pasodino užuovėjoje. Abrikosmedžio priežiūra minimali, teigia ji, svarbu teisingai pasodinti, pirmus metus nepamiršti palieti, bet tuo pačiu saugoti nuo per didelės drėgmės, nes jam, kaip ir kitiems egzotiniams vaismedžiams, netinka užmirkusi žemė ir aukšti gruntiniai vandenys.

Po kelerių metų antrasis ‘Šiaurės triumfas‘ pradėjo žydėti, užmezgė vaisių: „Jie buvo tobuli. Įsigijau dar vieną sodinuką ir jis taip pat augo puikiai. Džiaugiausi šiais tobulais kaulavaisiais. Tačiau septintais metais po pasodinimo medis pradėjo keistis: lapai rudavo, žiedai nukrito, o vasaros pabaigoje jau beveik visos šakos buvo abejotinos būklės, įtartinai sausos. Nepadėjo nei liaudiškos priemonės, nei chemija.“

Pašnekovė prisimena, kad pavasarį medis nesukrovė pumpurų, o po metų tas pat nutiko trečiajam ‘Šiaurės triumfui‘. „Nežinau, kas lėmė tokią baigtį, kodėl pasikartojo nesėkmės istorija, bet tikrai žinau, kad vėl bandysiu auginti šią veislę, nes ji verta dėmesio“, – tvirtina atkakli sodininkė.

Džesika atvirauja, kad labai norėjo abrikoso, todėl ieškojo ir kitų veislių. O viena jų buvo tarsi stebuklas – tai veislė ‘Kaunas‘. „Mano, kaunietės, sode šis medis tiesiog būtinas, – šypsosi ji. – Tačiau šešerius metus ne taip lengva buvo jį įsigyti, pavyko tik po kelerių. Dabar prekiauja daugelis medelynų.“

Ši veislė tinka 5 klimato zonai, atspari šalčiui, ligoms, yra savidulkė. Vaisiai 50–60 g svorio, skanūs, minkštimas tvirtas, kauliukas lengvai atsiskiria, o jo branduolys valgomas ir primena migdolo riešuto skonį. Dirvai augalas neišrankus, tinka net priesmėlis. Šio vaismedžio vaisiai tobuli, o lapija graži.

„Abrikosas ‘Kaunas‘ sode išsilaikė šešerius metus. Augo ir derėjo puikiai. Nuo pirmos pasodinimo dienos jį pamilo mano augintinė Tala. Dieną visada miegodavo šalia medelio, – prisimena Džesika. – Tačiau šį pavasarį netekau augintinės, o medelis, atšilus orams, išsprogdino pumpurus ir gausiai žydėjo ir staiga pradėjo džiūti. Numetė pumpurus, lapus ir sparčiai nyko. Taip ir neradau priežasties, kodėl taip staiga nudžiūvo. Tačiau mano sode šios veislės vaismedžiui visada bus vietos, jau auga mažas dvimetis sodinukas, tad planuojantiesiems įsigyti abrikosą, rekomenduoju būtent ‘Kauną‘.“

Sodininkę sužavėjo įstabaus skonio, aksomo švelnumo vaisiai, pasidabinę aukso atspalviais: nuo platininės balkšvos iki raudonos. „Apie šį vaisių galiu eiles rašyti“, – juokiasi pašnekovė.

Išbandė ne vieną persikų veislę

Egzotinių kaulavaisių sąraše ir penkios persikų veislės: ‘Maira‘, ‘Donecko baltasis‘, ‘Ankstyvasis‘, ‘Sočnyj‘ ir ‘Saturnas‘. Šiuo metu puikiai auga ir dera ‘Donecko baltasis‘ ir ‘Maira‘, jų vaisiais Dž. Dargužienės šeima ir bičiuliai mėgaujasi jau aštuntus metus.

‘Maira‘ – tai desertinė Latvijoje išvesta veislė. Vaisiai labai skanūs, itin sultingi, stambūs, 100–150 g svorio, sunoksta antroje liepos pusėje, apvalūs, gelsvi, rausvais šonais, kauliukas lengvai atsiskiria. Tinka kompotams, uogienėms, konservuoti, lengva transportuoti.

Medis vidutinio augumo, savidulkis, tad nereikia sodinti antro – puikiai dera augdamas ir vienas. „Ši veislė labai derlinga, sunokę vaisiai gerai laikosi, mažai byra. Medis atsparus miltligei, – gerąsias veislės savybes vardija pašnekovė. – Tikrai visiems norintiesiems auginti persikus rekomenduoju ‘Mairą‘.“

‘Donecko baltasis‘ išvesta Ukrainoje. Vaisiai gaivaus skonio, saldžiarūgščiai, sultingi, labai dideli, 150–200 g svorio, gražios formos, mažai pūkuoti, spalva neįprasta – balkšvai gelsva su nedideliu raudoniu saulės pusėje. Minkštimas beveik skaidrus, bet gali nepatikti vienas trūkumas – prie jo tvirtai laikosi kailiukas.

Tai labai derlinga veislė, vaisius nokinanti rugpjūčio viduryje. Sunokę tvirtai laikosi ant šakų, mažai byra, o nuskinti anksčiau puikiai noksta. Atsparumas miltligei vidutinis. Medis augus, gražios rutuliškos lajos.

Latvijoje išvesta veislė ‘Ankstyvasis‘ iš tiesų ankstyva – sunoksta liepos viduryje. Ji atspari ligoms ir šalnoms. Vaisiai vidutinio dydžio, apie 100–120 g svorio, taisyklingos rutuliškos formos, padengti švelniu pūkeliu, saldūs, sultingi, odelė gelsva su saulės pusėje išsiliejančiu raudoniu, minkštimas baltas. Tinka konservuoti, uogienėms virti, bet nepatvarūs transportuojant.

„Sunokę vaisiai linkę byrėti, todėl geriau nuskinti šiek tiek anksčiau – greitai sunoks ir nuskinti, – rekomenduoja pašnekovė. – Medis vidutinio augumo, išauga 2,5–3 m aukščio ir itin linkęs tankėti, todėl kasmet tenka gerai pasidarbuoti genint.“

‘Sočnyj‘ – iš Ukrainos atkeliavusi veislė. Vaisiai gražios rutuliškos formos, apie 120–150 g svorio, beveik visas vaisius rausvos link raudonumo spalvos, su švelniu pūkeliu, minkštimas geltonas, noksta rugpjūčio pradžioje. Vaisiai sultingi, saldūs, gaivaus aromato, kauliukas lengvai išsiima, odelė tvirta, nebijo transportavimo.

Ši veislė savidulkė, atspari šalnoms ir ligoms, medelis užauga apie 3 m, formuoja gražią vidutinio tankumo lają.

Sėkmės istoriją sugadino liga

„Labai mėgstu persikus, o kai paragavau plokščiavaisių ir jų skonis mane sužavėjo, nusprendžiau, kad ir tokiai veislei užteks vietos. Taip mano sode atsirado ‘Saturnas‘“, – dar vieną istoriją pasakoja sodininkauti mėgstanti pašnekovė.

Persikas ‘Saturn’ išvestas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vaisius plokščias, sultingas, rausvas, apie 40–60 g svorio, itin skanus, jaučiamas medaus poskonis. Kauliukas mažas ir šiek tiek prikibęs prie minkštimo. Vaisiai stipriai laikosi ant šakų, nebyra net gerai sunokę. Medis augus, derlingas, vaisiai noksta rugpjūčio pradžioje.

Dž. Dargužienė pastebėjo, kad nors ir skirtai 5 klimato zonai, šiai veislei tikriausiai dar reikia laiko, kad aklimatizuotųsi. „Pasodintas sunkiai prigijo, augo skursdamas, vaisių vedė mažai, tačiau šie buvo labai gardūs. Skonio savybėmis gerokai pralenkė mane taip sužavėjusius parduotuvinius“, – tvirtino ji.

Bet ‘Saturn‘ buvo pirmasis persiko medis, susirgęs Tafrinoze. „Tai labai klastinga ir pavojinga liga, ją sukelia grybas Taphrina deformans. Užsikrėtęs vaismedis anksti pavasarį išsprogdina lapus, bet po kelių savaičių jie ima šviesėti, suktis, garbanotis, deformuotis, vėliau patamsėja ir tampa tamsiai raudoni, sustorėja, džiūsta ir pradeda kristi, byra ir vaisių užuomazgos, – iki smulkiausių detalių užklupusią bėdą prisimena Džesika. – Toks medis nustoja augti, o ligą išnaikinti sunku. Ji ypač sparčiai plinta, nusistovėjus drėgnam orui.“

Sakoma, viena bėda nevaikšto. Nuo ‘Saturno‘ liga persimetė į šalia augusius persikus ‘Ankstyvasis‘ ir ‘Sočnyj‘. Per kelis metus sode neliko net trijų vaismedžių. Vienintelė galimybė išgelbėti sergančius persikus, pasak pašnekovės, yra negailestingas genėjimas ir purškimas fungicidais. Būtina išgenėti visas pažeistas šakas, surinkti lapus ir juos sunaikinti. Be to, medelius reikia saugoti nuo dirvos užmirkimo, netinka ir aukštas gruntinis vanduo, vėjuotos vietos.

„Norintiesiems auginti lepesnių egzotinių vaisių rekomenduoju mano pačios išbandytus abrikosus ‘Šiaurės triumfas‘ ir ‘Kaunas‘ – abu tikrai verti dėmesio. Jeigu dirva priemolis, ne juodžemis, išbandykite ‘Šiaurės triumfą‘, o ‘Kaunas‘ dirvai mažiau reiklus, tinka ir priesmėlio dirva, taigi augs net pajūrio zonoje, – patarimų negaili Dž. Dargužienė. – Persikai ‘Maira‘, ‘Sočnyj‘ ir ‘Donesko baltasis‘ – mano favoritai. Jų derėjimo laikas skiriasi: ‘Maira‘ vaisius nokina liepos viduryje, ‘Sočnyj‘ – rugpjūčio pradžioje, o vėliausiai, rugpjūčio pabaigoje, – ‘Donesko baltasis‘.“

Pašnekovė primena, kad sodinant abrikosus, nektarinus ir persikus būtina labai atsakingai parinkti vietą, nes, kaip ir visi egzotiniai vaismedžiai jie bijo vėjų ir skersvėjų, neišgyvena užmirkusiuose dirvožemiuose ir ten, kur yra aukšti gruntiniai vandenys.

Džesikos DARGUŽIENĖS nuotr.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.