Eišiškių ūkininkų kantrybės taurė jau perpildyta

Išpardavė karves

Jau 30 metų netoli Eišiškių (Šalčininkų r.) ūkininkaujantis Tadeušas Rus neslepia ašarų – kažkada turėjęs 112 melžiamų karvių, jis atsisakė pieno ūkio, į kurį buvo investuota tiek daug jėgų, lėšų ir širdies. „Nesuprantu, kaip šitaip galima tyčiotis iš žmonių – iš pradžių duoda paramą, skiria milžiniškus pinigus, o paskui atima tą darbą iš tavęs. Ar taip galima? – su „Ūkininko patarėju“ emocijomis dalijosi žemdirbys. – Šitiek projektų įgyvendinau, tiek investuota į ūkį, supirkti visi padargai, technika, pieno linijos, karvės, tačiau kai gauni 14 ct už 1 kg pieno, ar įmanoma išgyventi? Nesuprantu aš tos politikos... Ar iš viso žemės ūkis Lietuvoje dar reikalingas?“

Pieno ūkį laikiusiam T. Rus, karves teko parduoti. Su širdgėla prisimena, kaip išgyveno sutuoktinė, negalėdama žiūrėti, kaip iš ūkio išvežami gyvuliai. Ir šiandien ji į tvartą nežengia nė žingsnio. T. Rus dar pasiliko mėsinių galvijų, taip pat ir tuos gyvulius, kurie netiko lenkų supirkėjams, nusipirko šarolė bulių, todėl tvarte atsirado ir mišrūnų. „Esame žemės savininkai, nuomojame ir iš valstybės, iš privačių asmenų, tačiau negalime savarankiškai patys tvarkytis, – nesupranta ūkininkas. – Sėdi valdžios žmonės kabinetuose ir mums įsakinėja, kaip viską daryti. Ar tai normalu? Mes nesame žemės alintojai ar pašalpų prašytojai, mes prašome sudaryti mums tokias sąlygas, kad galėtume dirbti ir uždirbti.“

Jis prisiminė laikus, kai protėviai paskutinį kiaušinį nešdavo parduoti, kad sumokėtų mokesčius už žemę, ir neatmetė, kad jau ateina panašūs laikai. „Šiandien 700 kg buliaus mėsa superkama po 1,8 Eur/kg. Tiek pat mokėjo ir prieš keletą metų. Nejau man dabar reikės ir mėsinių galvijų atsisakyti?“ – retoriškai klausė jis.

Viltis dar rusena

T. Rus ūkininkauja kartu su sūnumi, kuris jau atvirai pripažino, kad ūkininkauti tiesiog neverta. „Suprantu, kad neverta, bet ką daryti su pievomis? Štai Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) atsiuntė pranešimą, kad man reikia atkurti beveik 2 ha pievos, kurią kažkada suarėme, o sūnui – 4,37 ha. Gerai, mes turime gyvulių, o štai kaimynai visai neturi jų, išpardavė. Tai kur dėti žolę, kam reikalingi tie plotai, kuriuos reikia pjauti? Ir pajamų iš to sklypo jokių negausi. Tiesa, apie 25 l žaliojo dyzelino žada, kažkiek dar pamokės tiesioginių išmokų, kad kompensuotų už priežiūrą“, – ŪP dėstė T. Rus. 

Ūkininkas nesupranta, kaip galima imituoti veiklą tik dėl veiklos, kai negalima uždirbti duonos kąsniui. Jis patikino, kad jaunų ūkininkų gretos retėja, nes jaunimas bėga iš kaimo. „Kaip jaunimui pradėti kažką nuo nulio – neįsivaizduoju, – svarstė T. Rus. – Apmaudu. O juk vienu metu buvo neblogai, tačiau dabar, kai 1 l vandens kainuoja brangiau nei 1 l pieno, tai iš tiesų – nenormalu.“ Jis pripažino užjaučiantis tuos, kurie dar laiko pieninių galvijų: „Gal dar nepraradau vilties, kad viskas susitvarkys. Dar turiu pasilikęs visą techniką, tvartą, nepardaviau nei melžimo aikštelių, nei šaldytuvų. Į šaldytuvą investuota 40 tūkst. litų (11,58 tūkst. Eur), už melžimo aikštelę mokėjau 92 tūkst. litų (26,64 tūkst. Eur). Kas juos dabar pirks.“ T. Rus nuomone, panašu, kad sugrįžta buvę kolchozų laikai. „Niekada negalėjau pagalvoti, kad mus Europa mokys gyventi rusiškai – viena karvė arba ožka visam kaimui, taip buvo Rusijos glūdumoje. Turime dabar kovoti iki galo, nes kitos išeities jau nebėra“, – pripažino ŪP pašnekovas.

Apie paramą gali    tik svajoti

Garsiai kalbama, kad vis mažiau jaunų žmonių linkę užsiimti ūkininkavimu. Šalčininkų r. gyventojo Jareko Levono teigimu, ši tiesa akivaizdi. Vyras pripažino, kad jauniesiems ūkininkams, ypač smulkiems, gauti paramą labai sunku. „Net smulkiesiems ūkiams nustatyti tokie aukšti reikalavimai, kad surinkti reikiamą kiekį balų yra beveik neįmanoma“, – aiškino jaunasis ūkininkas. Jis domėjosi parama ūkiams, planavo ją gauti, bet suprato, kad mažiems ūkiams atitikti reikalavimus tiesiog pernelyg sunku. „Jei būtų šeimos ūkis, galbūt galima būtų išskaidyti į kelis ūkius, tada tuos reikalavimus būtų lengviau atitikti ir įgyvendinti“, – svarstė ŪP pašnekovas.

Kelerius metus ūkininkaujantis vyras nėra gavęs net jaunojo ūkininko paramos, kuri, jo teigimu, pasižymi vos ne „kosminiais“ reikalavimais. „Mano ūkis mažas – 17 ha, iš jų 8 ha yra nuosavos žemės, kita – nuomojama, – pasakojo J. Levonas. – Ūkis mišrus, užsiimu augalininkyste ir laikau 25 vištas. Iš tiek hektarų, be jokios abejonės, neišgyvensi. Kiti žmonės turi po šimtą hektarų ir net tuomet yra priversti uždarbiauti kitur. Taigi ir aš prisiduriu remontuodamas automobilių elektroniką.“

Jaunasis žemdirbys pripažino, kad pernelyg aukšti reikalavimai išmuša iš vėžių: „Labai sunku įgyvendinti reikalaujamas naujoves. Be to, dabar reikalaujama atkurti pievas. Aš pats gyvulių nelaikau, tik kažkada senelis laikė gyvulių ir turėjo pievų, bet dabar iš manęs reikalauja atkurti 2 ha pievų, nors ta žemė jau užsėta žiemkenčiais. Tai kaip čia yra – pirkome grūdus, sėjome, ruošėme žemę, o pavasarį reikės panaikinti visą triūsą ir vėl sėti žolę?“ – retoriškai klausė žemdirbys.

Pasigenda supratimo

Šalčininkų r., Dainavos k., kartu su vyru ūkininkaujanti Ana Dudinskė turi ekologinį ūkį, yra viena iš šio rajono ūkininkių, aktyviai kovojančių už žemdirbių teises. Paminėjusi laužų akciją, ji pasidžiaugė, kad Šalčininkų r. ūkininkai buvo kaip niekada vieningi – gausiai susirinko ir aktyviai dalyvavo. „Mūsų rajono žmonės pakankamai ramūs, racionaliai reaguoja į pokyčius, tačiau to dialogo trūkumas visiems tiek įgriso, kad prie laužų atėjo labai daug žmonių“, – pripažino ji.

Moteris svarstė, kad dar nebuvo tokio žemės ūkio ministro, su kuriuo taip trūktų dialogo. „Beldiesi į Žemės ūkio ministeriją (ŽŪM) su savo problemomis, tačiau atsakymo niekada negauni, – neslėpė ūkininkė. – O problemų susikaupė – Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano įgyvendinimas, kai žadėjo vienokias išmokas, o gauname visai kitokias. Tarkim, teko prisiimti įsipareigojimus augalų kaitai ketveriems metams, skaičiavome, kad gausime vienokias išmokas, o gavome daug mažiau. Ta pati situacija su tarpiniais pasėliais, neariamąja technologija. Aš nesuprantu, kas ŽŪM sėdi? Ar jie bent supranta matematiką, ar dvejetus iš jos gaudavo, nes argi gali taip sumažėti išmokos? Pagaliau, tiesioginė išmoka – ir ta sumažėjo. Buvo žadėta viena išmoka, patys matėme skaidres, o rezultatas – visai kitas.“

Ji pripažino, kad ankstesnės žalinimo išmokos buvo didesnės nei dabar jos ūkis gaus įgyvendinęs visus įsipareigojimus, tokius kaip tarpiniai pasėliai, neariamoji technologija. „Darbo įdedame labai daug, sąnaudos didesnės, o išmokų gaunama daug mažiau, – ŪP teigė A. Dudinskė. – Išmokos mažėja, o reikalavimai – didėja. O kur tie pažadai, kodėl ministerija nekelia to klausimo? Pakovoti dėl mūsų interesų ŽŪM neskuba, o jei nebūtų ūkininkų organizacijų, tektų su ištiesta ranka stovėti ar sėdėtume gilioje duobėje. Svarbi ir pievų problema – už jų neatkūrimą numatytos didelės sankcijos, Prancūzijoje ir kitur Europoje jos – daug mažesnės. Ūkininkas daug dirba, nuolat užsiėmęs, jis ne visuomet supranta ir įsigilina į įstatymus, nelabai supranta, kaip rengti projektus.“

Mokesčiai – varginantys

Ir dėl žymėtojo dyzelino A. Dudinskė gūžčiojo pečiais. Pripažino girdėjusi, kad žada atstatyti buvusią tvarką. Bet kol kas degalų naudojimo apribojimas yra pakankamai absurdiškas – reikia vežti grūdus į elevatorius krovininėmis mašinomis, tačiau negalima naudoti žaliojo dyzelino. Ji gavusi patarimą vežti grūdus traktoriais į Vievį. „Suprasčiau, kad tų degalų duotų per akis, tačiau juk gauname kiekį, paskaičiuotą vienam hektarui, o jei neturi gyvulių, už turimas pievas neskiria, – pasakojo ūkininkė. – Gal reikėtų pačiam ūkininkui palikti spręsti – grūdus vežti sunkvežimiu labiau apsimoka, nes mažiau sunaudoji degalų, mažesnės laiko sąnaudos. Juk kol nupupsėsi traktoriumi, tai ir vakaras ateis, o degindamas daugiau degalų atmosferą terši. Toks jausmas, kad ŽŪM dirba visai praktikos neuostę specialistai, kuriems popieriuje viskas atrodo gražiai, tačiau realybė – visai kitokia.“

A. Dudinskės teigimu, ūkininkauti nepalankiose vietovėse, kokios yra Šalčininkų r., nėra paprasta – žemės nekokios, derliai – taip pat. „Kitose šalyse ūkininkaujantiems tokiomis sąlygomis taikomi mažesni mokesčiai, bet pas mus... Kodėl mūsų valdžia mus gena pirmauti, prisiimti daugiau, nei galime? Čia noras užsidėti pliusiuką?“ – retoriškai klausė ūkininkė.

Autorės ir pašnekovų nuotraukos

Titulinė nuotr. – Eišiškių ūkininkai nebegyvens kaip anksčiau – kovos iki galo už savo teises.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.