Ekologinis ūkininkavimas ūkio kaimynams lemia didesnį pesticidų poreikį

Kalifornijos Santa Barbaros universiteto (JAV), Britų Kolumbijos universiteto (Kanada) ir Kolorado Boulderio universiteto (JAV) mokslininkai septynerius metus (2013–2019 m.) rinko duomenis apie pasėlius ir jiuose naudojamus augalų apsaugos produktus (AAP) iš Kerno grafystėje (Kalifornija) esančių 14 000 laukų ir gretino su duomenimis apie JAV ekologinį žemės ūkį bei AAP sąnaudas. Pastebėjimais ir tyrimo išvadomis šių metų kovą jie pasidalijo žurnale „Science“. Tyrėjus domino tiesioginis ir šalutinis aplinkinių organinių pasėlių poveikis pesticidų sąnaudoms tiek ekologiniuose, tiek tradiciniuose pasėlių laukuose.

Įprasta manyti, kad ekologinis ūkininkavimas yra geriausia priemonė pagerinti žemės ūkio tvarumą, taikant natūralesnius AAP, ypač kenkėjų kontrolės srityje. Visuomenei tyrimą pristatantys mokslininkai pastebi, kad ekologinės gamybos laukuose AAP sunaudojama mažiau, bet kaimyniniuose tradicinės žemdirbystės laukuose vyksta priešingi procesai: plečiantis ekologinės gamybos plotams, čia AAP poreikis auga.

Ekologinės gamybos ūkiuose sintetinius pesticidus kovai su žaladariais pakeičia natūralūs kenkėjų priešai, kaip antai paukščiai ir naudingieji vabzdžiai. Bet kenkėjai veržiasi į tradiciškai dirbamus plotus ieškodami prieglobsčio ir maisto. Tai ir lemia didesnį AAP poreikį.

Ekologinė žemdirbystė, kaip aplinkai palanki veikla, skatinama daugelyje šalių, ne tik Europos Sąjungoje. Pamašūs regioniniai JAV tikslai, tokie kaip Kalifornijos oro išteklių valdymo planas, skirtas anglies dvideginio neutralumui pasiekti. Nors ekologinė gamyba pagerina aplinkos sąlygas, pavyzdžiui, dirvožemio ir vandens kokybę, taip ūkininkaujant tenka susitaikyti su mintimi, kad derlius bus gerokai mažesnis.

Tad bendras ekologinės gamybos poveikis aplinkai yra dviprasmiškas ar bent jau priklausomas nuo konteksto, pastebima apie amerikiečių ir kanadiečių mokslininkų padarytas išvadas rašančiame portale „Future Farming“. Mokslininkai laikosi pozicijos, kad ekologinio ūkininkavimo poveikis aplinkai kol kas suprantamas tik iš dalies ir lieka nežinoma, ar tokia gamybos praktika turi teigiamą poveikį aplinkiniams gamintojams, ar ne.

Naudos galėtų duoti ekologiškų laukų grupavimas

Nors po atlikto tyrimo iškilo papildomų klausimų, mokslininkai siūlo ir keletą išeičių, galinčių duoti naudos tiek ekologinių, tiek tradicinių ūkių žemdirbiams. Pastebėta, kad poveikis priklauso nuo ekologinių ir įprastos žemdribystės laukų tankumo bei atstumo, o ekologinių laukų grupavimas gali suteikti didžiausią naudą visiems ūkininkams.

Pavyzdžiui, jei ekologiniai laukai yra išsklaidyti, jų pasėlių plotams padidėjus iki 5 proc., insekticidų naudojimas tradiciniuose laukuose padidėja 109 proc. Jei ekologiški pasėliai išsiplečia 20 proc., insekticidų naudojimas padidėja mažiau, iki 83 proc. Tačiau ekologinius laukus grupuojant, insekticidų naudojimo poreikis auga mažiau: pirmu atveju 90 proc., antru – 64 proc.

Sutelkdami dėmesį į ekologinius laukus, mokslininkai nustatė, kad didžiausią įtaką patiria už 0,5 km nuo židinio lauko esantys plotai arba kiti pasėliai daugiakultūriuose laukuose.

Pastebėtas ir kitos krypties poveikis. 1–2,5 km atstumu esančiuose laukuose naudojamos cheminės kontrolės priemonės duoda naudos ir ekologiškai prižiūrimiems laukams, nes mažina kenkėjų populiaciją, padeda veiksmingiau juos kontroliuoti. Erdvinis ekologinių laukų grupavimas ir ekologinių bei tradicinių laukų erdvinis atskyrimas galėtų sumažinti tiek ekologinių, tiek tradicinių pasėlių pėdsaką aplinkai.

Ši abipusė sąveika, tyrėjų nuomone, gali būti svarbi kuriant gyvybingesnį ekologinį ir tradicinį žemės ūkį, mažiau pesticidais teršiant aplinką.

„Trečio kelio“ idėja

Apie dar vieną požiūrį į tvaresnį ūkininkavimą kalba žemės ūkio ekonomikos ir žemės ūkio politikos profesorius, Šveicarijos federalinio technologijos instituto (ETH) Pasaulio maisto sistemos centro pirmininkas Ciuriche Robertas Fingeris. „Trečio kelio“ idėja apima ūkininkavimo būdą, esantį tarp tradicinės gamybos ir ekologinio ūkininkavimo, atsisakant tik sintetinių pesticidų. Tai lengviau įgyvendinamas kelias nei staigus ir visiškas perėjimas prie ekologinės žemdirbystės.

AAP naudojimas dažnai siejamas su žala aplinkai, biologinei įvairovei ir žmonių sveikatai. Bet pereinant prie ekologinio ūkininkavimo, susiduriama su didelėmis kliūtimis, nes tenka pertvarkyti visą ūkį. Be to, atsisakoma ne tik pesticidų, bet ir mineralinių trąšų, o tai lemia derliaus nuostolius, rašo mokslininkas universiteto portale „ETH Zürich“.

Vis tik gamybos sistemos, kuriose nenaudojami sintetiniai pesticidai, suteikia ūkininkams daugiau lankstumo nei perėjimas prie ekologinio ūkininkavimo. Pasak jo, galima ūkyje atsisakyti pesticidų tik kai kurioms kultūroms, bet ir toliau juos naudoti kitoms.

„Pastaraisiais metais Europoje viešosiomis ir privačiomis iniciatyvomis vis dažniau diegiamos gamybos sistemos be pesticidų. Pavyzdžiui, nuo 2023 m. pagal Šveicarijos ir Vokietijos vyriausybės agrarinės aplinkosaugos programas ūkininkams kompensuojama už sintetinių pesticidų nenaudojimą, – straipsnyje rašo R. Fingeris. – Šveicarijos ūkininkai už rapsus dabar gaus nuo 650 iki 1400 frankų už hektarą kaip tiesioginę federalinės vyriausybės išmoką už gamybą be pesticidų.“

Be to, Europoje ant produktų atsiranda etiketės „užauginta be pesticidų“, tokių užrašų galima pamatyti, pavyzdžiui, Prancūzijoje. Tai gera žinia ir paskatinimas vartotojams rinktis nors ir ne ekologiškai, bet be sintetinių pesticidų užaugintus žemės ūkio produktus.

Rinkdamas duomenis, kaip ūkininkai derina skirtingus AAP pakeitimo metodus, R. Fingeris pastebėjo, kad dažniau pasirenkamos ligoms ir kenkėjams atsparios veislės, mechaniškai kontroliuojamos piktžolės ir taikoma sėjomaina. Tenka pastebėti, kad gamyba be pesticidų lemia mažesnį derlių nei tradiciniame ūkyje, nes pastarajame, pvz., ūkininkas gali naudoti mineralines trąšas.

Nors perėjimas prie gamybos be pesticidų nėra pelningas be paramos, šis ūkininkavimo būdas, mokslininko nuomone, gali tapti perspektyviu keliu tarp tradicinio ir ekologinio ūkininkavimo, sukurti pridėtinę vertę aplinkai ir ūkininkams.

Tačiau yra iššūkių dėl to, kad kol kas nėra visiškai aišku, kas laikoma gamyba be pesticidų, o kas ne, nėra tikslaus gaminių ženklinimo, o tai kelia logistinių nepatogumų, nes visi perdirbimo etapai turi būti atskirti. „Galiausiai, jei didelė gyventojų dalis pasirinks be pesticidų užaugintą produkciją, kyla klausimas, kokiu mastu kainų priedai ir išmokos už plotą gali būti išlaikytos ilguoju laikotarpiu, – ne vieną problemą įžvelgia R. Fingeris. – Be to, turi būti sumažinti derliaus nuostoliai, palyginti su tradicine gamyba. Šiuo tikslu, bendradarbiaujant su praktikais ir pramonės atstovais, moksliniuose tyrimuose turi būti padidintas AAP pakeitimo metodų veiksmingumas ir sumažintos jų išlaidos.“

ŪP redakcijos informacija

Asociatyvi 123rf nuotr.