Ekologiško maisto garantija – dokumentas ar ūkininko žodis?

Ekologinių  ūkių savininkai, turintys tai  patvirtinantį sertifikatą, sako kad jis  yra tarsi vizitinė kortelė, garantuojanti, jog jų užauginta ir pagaminta produkcija palanki sveikatai. Smulkieji ūkininkai tikina apsieinantys ir be šio liudijimo, nes vartotojai  produkcijos kokybę vertina ne pagal popierius, o pagal augintojo ar gamintojo sąžinę. Ar iš tiesų taip?

Kas išsklaido abejones

Aukščiausios kokybės produktais vadinami tie, kurie užauginti natūraliai arba kuo natūraliau – ekologiniuose arba biodinaminiuose ūkiuose, arba pagal nacionalinės žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą. Pastarieji produktai  vadinami nacionalinės kokybės produktais (NKP).

Ekologiniuose ir biodinaminiuose ūkiuose draudžiama naudoti chemines priemones. Biodinaminiai ūkiai laikomi aukštesnio lygio už ekologinius, mat gyvuoja uždaro rato principu – harmoningai susiję augalai, dirvožemis, gyvuliai ir žmonės. Ūkiuose, kuriuose auginami ir gaminami NKP ženklu žymimi produktai, galima naudoti ribotą tam tikrų cheminių priemonių kiekį.

Turguose ir ūkininkų turgeliuose ant prekystalių šalia parduodamų produktų neretai yra padėti sertifikatai. Šie dokumentai išsklaido pirkėjų abejones dėl produkcijos kokybės ir padeda apsispręsti, ką ir iš ko pirkti.

Svarbiausia – sąžinė

Vis dėlto turgeliuose ar turguose netrūksta ūkininkų, kurie prekiauja kaimiška, natūraliai užauginta, kaip patys teigia, produkcija ir, nors neturi tai patvirtinančių sertifikatų, nesiskundžia klientų stoka. Raseinių r. Girkalnio ūkininkas Vytautas Okockis tikina, kad jis su žmona Alma 20 metų tik ekologiškai augina serbentus, avietes, šermukšnius, gervuoges, šilauoges, braškes, svarainius, obuolius, vyšnias. Esą tikrai ekologiški yra ir 10 metų iš šių gėrybių namų ceche gaminami maisto produktai: sultys, uogienės, džemai, traškučiai, trapučiai.

„Nesame ūkio įregistravę kaip ekologinio ir neketiname jo registruoti. Produkciją puikiausiai parduodame ir be sertifikato. Tai – geriausias jos įvertinimas“, – tvirtina V. Okockis. – Auginant ir gaminant maisto produktus, svarbiausia yra sąžine grįsta savikontrolė. Jei apgausi pirkėją, parduodamas nekokybišką produktą, kitą kartą jis nepirks.

Nenori biurokratinių rūpesčių

Ūkininkas sako nesertifikuoja savo ūkio kaip ekologinio, nes nenori biurokratinio vargo ir nesutinka su dabartine sistema, kai išmokos mokamos už deklaruotus ekologinius plotus, o ne už ekologišką produkciją. Esą kai kurie ūkininkai net užaria sertifikuotuose ekologiniuose plotuose užaugintus miežius ar kitą derlių – net nesivargina dėl jo realizacijos, tenkinasi išmokomis.

„Nesu nusiteikęs prieš ekologinius ūkius. Tačiau, norint juos įteisinti, reikėtų tirti ne žemę, o joje užaugintą produkciją. Tada bus aišku, ar ji ekologiška“, – įsitikinęs ūkininkas. Jis su žmona ūkio produkciją, pagamintą iš 2 ha užaugintų uogų ir vaisių, šeštadieniais pardavinėja Kaune, taip pat pristato į Kauno ir Vilniaus natūralaus maisto parduotuves. Anksčiau – iki pandemijos – tiekė ir restoranams.

„Vilniuje mūsų ūkio produkcijos nuperkama daugiausia. Galbūt todėl, kad vilniečių perkamoji galia didesnė“, – svarsto ūkininkas V. Okockis, pridurdamas, kad Raseiniuose nieko negalįs parduoti.

Stengiasi auginti natūraliai

Rimantas ir Palma Rimkai iš Anykščių r. Pravydžių kaimo nuo 1996 m. augina braškes. „Sertifikatų neturime, tačiau stengiamės braškes auginti natūraliai. Ravime rankomis – cheminėmis priemonėmis piktžolių nenaikiname. Kad nereikėtų naudoti chemijos, auginame ligoms atsparias braškių veisles. Jei vis dėlto ligos ar kenkėjai jas puola, telkiamės natūralius preparatus. Pavyzdžiui, kai sausais metais braškes atakuoja erkės, padarome karvių pieno ir vandens mišinį, santykis turi būti 10:400. Juo nupurškiame uogas. Tada susidaro plonytė, nuo erkių sauganti plėvelė. Braškyną pirktinėmis suomiškomis trąšomis tręšiame tik rudenį“, – pasakoja R. Rimkus. Jis tvirtina, kad nesertifikuoto ūkio braškės realizuojamos be problemų. Mat per daugelį metų atsirado nuolatinių pirkėjų.

Įsitikino atvykę į ūkį

„Per braškių sezoną aš ir žmona kasdien vežame jas parduoti į Vilniaus turgų. Kai kurie vilniečiai perka tik mūsų braškes. Jas jau 15 metų perka ir keli privatūs sostinės vaikų darželiai-lopšeliai. Tačiau pirmiausia jų atstovai įsitikino, ar iš tiesų mūsų braškės kokybiškos: buvo atvykę į ūkį ir paėmė žemės mėginių ištirti laboratorijoje“, – aiškina braškyno šeimininkas.

Pasak jo, turguje daugelis lenkiškų braškių virsta lietuviškomis. Vilniečiai net atvyksta į R. ir P. Rimkų ūkį įsitikinti, ar jame iš tiesų auginamos braškės. „Ypač jaunesni žmonės domisi sveika mityba ir perka kokybiškus maisto produktus. Dauguma didmiesčio gyventojų nori kuo pigesnių braškių, jie net parūgusias lenkiškas perka, jei pigios. Kaimiškosiose vietovėse blogų uogų neparduosi. Pavyzdžiui, anykštėnai turguje renkasi brangesnes, užtat gražesnes ir didesnes braškes. Tokių jie prašo ir atvykę į mūsų ūkį“, – pastebi R. Rimkus. Jis su žmona anksčiau braškes augino 6 ha plote, dabar – tik 1,5 ha. Mat, kaimams nykstant, sumažėjo pagalbininkų ūkyje.

Jaučia sezoniškumą

Edmundo Henriko Jastramsko iš Šventežerio (Lazdijų r.) sertifikuotame ekologiniame ūkyje pluša beveik visi šeimos nariai. Čia auginamos aliejinės kultūros, iš jų šaltai spaudžiamas linų, saulėgrąžų, rapsų, kanapių aliejus.

„Nenaudojame jokių cheminių trąšų, pesticidų. Produktus gaminame tik iš mūsų ūkyje užaugintų sėklų. Dauguma klientų – ilgamečiai. Didžioji dalis produkcijos iškeliauja į Vilnių ir Kauną. Pastaruoju metu dažnai sulaukiame užsakymų iš Šiaulių, nemažai – iš Klaipėdos, – aiškina ūkio šeimininko anūkė Justina Kreizaitė. – Didžiausia aliejaus paklausa būna šaltuoju metų laiku. Maždaug nuo rugsėjo pabaigos iki šv. Velykų.“

Tradicijas diktuoja sostinė

Kodėl Vilniuje parduodama daugiausia natūralaus kokybiško maisto? „Galbūt įtakos turi kultūra. Juk ir mados į regionus ateina iš sostinės. Populiarėja tvarus vartojimas, sveikatai palanki mityba, rūpinimasis savimi ir supančia aplinka. Žmonės pradeda domėtis ne tik maisto sudėtimi, gamintojais, ieško kuo natūralesnių ir ekologiškų produktų. Be to, ten daugiau gyventojų, didesnės jų pajamos, – mintija J. Kreizaitė. – Kaimų ir miestelių gyventojai natūralių produktų dažnai užsiaugina patys arba įsigyja vietoje iš kaimynų, giminaičių. Didmiesčių žmonės ne visada gali gauti natūralaus kaimiško maisto,  galbūt dažniau susiduria su alergijomis, todėl jį labiau vertina. Daug mūsų ūkio produkcijos pirkėjų – mažų vaikų tėvai. Mūsų ūkio aliejaus įsigyja ir ikimokyklinio ugdymo įstaigos..“

Patvirtina sertifikatas  

Pašnekovės nuomone, jei ūkininkų produkcija iš tiesų kokybiška, sertifikatas būtinas. „Pirkėjui labai svarbu atvirai bendrauti su produkto gamintoju ir pajusti atsakomybę, dėmesį klientui. Tai didina pasitikėjimą gamintoju. Tačiau žodžius privalo patvirtinti dokumentai. Mūsų klientai – intelektualūs, todėl greitai perprastų dokumentais nepagrįstus vadybinius triukus. Tai sugriautų pasitikėjimu kuriamą ryšį tarp gamintojo ir vartotojo, – sako J. Kreizaitė. – Mūsų produktai paženklinti ekoženklais. Nuorodas į sertifikatus galima rasti mūsų bei VšĮ „Ekoagros“ interneto puslapiuose. Sertifikatų paprašo ir mūsų aliejumi prekiaujančių krautuvėlių savininkai, nes privalo juos turėti.“

Pasak J. Kreizaitės, į jos senelio valdomą ūkį klientai atvyksta įsigyti aliejaus, pabendrauti su ūkininkais, o ne įsitinkinti, ar produkcija iš tiesų ekologiška. „Svečius į žydinčius rapsų ir saulėgrąžų laukus atgena noras fotografuotis tarp žiedų, ne kitos priežastys, – teigia ūkininkaitė. – Pernai aliejinėmis kultūromis apsėjome apie 40 ha, šiemet apsėsime dar daugiaužemės.“

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ

2021-05-15