Epifitų lajų sodas

Teresė JOKŠIENĖ

VU Botanikos sodo Uždaro grunto augalų kolekcijų vyresnioji kuratorė

Konkurencija gamtoje

Šiltuose ir drėgnuose rajonuose, kur visko apstu, norėtų augti labai daug augalų rūšių. Tačiau žemės plotas ribotas ir visi netelpa. Be to, medžiai užauga aukšti, jų šakos dengia saulės šviesą ir pomiškyje vyrauja prietema, ribojanti žolių augimą. Todėl kai kurie augalai sulipo į medžius ir įsikūrė ant jų kamienų, šakų. Kadangi tose vietose santykinis oro drėgnis siekia 90 ir daugiau proc., augalų šaknys vandenį ima tiesiog iš oro ir praranda ryšį su žeme.

Kai kurios rūšys šaknų nė neaugina arba jas naudoja tik prisitvirtinti prie atramos – vandenį ir mineralines medžiagas iš aplinkos paima ir saugo lapai. Todėl jie užsiaugina žvynelius, plaukelius, sustorėja arba suformuoja talpyklas.

Kas tie epifitai?

Epifitais vadinami tiesioginio sąlyčio su žemės paviršiumi neturintys, ant kitų augalų, dažniausiai sumedėjusių, tarpstantys neparazitiniai augalai, mintantys savarankiškai, o medžių ir krūmų šakas bei kamienus naudoja tik prisitvirtinti. Taip auga grybai, dumbliai, kerpės ir apie 10 proc. induočių augalų (Tracheophyta).

Daugiausiai epifitų yra tarp gegužraibinių (Orchidaceae), aroninių (Araceae), bromelijinių (Bromeliaceae) šeimų. Didžioji dauguma jų auga drėgnuosiuose atogrąžų miškuose Pietų ir Centrinėje Amerikoje, Meksikos žemumose, mažiau Azijoje ir Afrikoje. Kai kurie epifitai aptinkami sausose vietose Meksikos ir Peru miškuose. Jų paplitimą ir gausumą lemia oro drėgnis, medžių dydis ir jų žievės tekstūra. Epifitų buveinės yra medžių lajos.

Epifitinių augalų kolekcija

Išlikusiuose VU Botanikos sodo augalų sąrašuose pažymėta, kad epifitai buvo auginami nuo senų laikų: 1810 m. buvo įsigyta orchidėja Epidendrum secundum, 1840 m. – storalapė vaškuolė (Hoyacarnosa), nuo 1929 m. sąrašuose yra nuostabioji monstera (Monsterasdeliciosa), tikrasis plokštenis (Schlumbergera truncata), įvairios ripsalių rūšys (Rhipsalis spp.).

VU Botanikos sodo vizijoje epifitinių augalų kolekcija, atspindinti jų sistematinę, gyvenimo formų ir geografinę įvairovę. Tam skirta 25 kv. m ploto ir 6 m aukščio erdvė.

Puošia namų erdvę

Epifitines augalų rūšis, kaip kambarines gėles, galima auginti uždarose patalpose. Dauguma jų sodinamos į smulkintos žievės substratą. Labai reiklios drėgnai aplinkai statomos į florariumus – stiklinius indus arba dėžes, kur galima palaikyti 70–85 proc. santykinį oro drėgnį.

Kai kurie augalai – filodendrai, monsteros, anturiai ir net talpas vandeniui formuojantys bromelijiniai, – auga ir ant žeminiams augalams skirtuose substratuose. Tik visada prisiminkime, kad šių augalų šaknims reikia daug oro, todėl substratas turi būti labai purus.

Žinoma, natūraliausiai epifitiniai augalai atrodo pririšti prie atramų. Nebūtinai tai turi būti gyvas medis – galima panaudoti sudžiūvusias šakas, metalines, plastikines konstrukcijas.

Iš 108 meilenių rūšių kelios yra epifitinės. Hippeastrum papilio natūraliai auga Brazilijoje Atlanto vandenyno pakrančių drėgnuosiuose atogrąžų miškuose ant medžių šakų.

Medžių lajose Venesueloje augančios Lutheria splendens lapai suformuoja sandarią talpą vandeniui surinkti, kur atsigerti atskrenda paukščiai. Jų išmatos tampa trąšomis augalui.

Elninis plačragis (Platycerium bifurcatum) auga Australijos atogrąžų ir paatogrąžių miškuose. Šis papartis turi dvejopus lapus – vėduokliškai skiautėti yra panašūs į elnio ragus ir subrandina sporas, o apskriti lapai apsuka medžio kamieną ir pritvirtina augalą. Sterilūs lapai yra trumpaamžiai, gana greitai ima džiūti. Augdami nauji, uždengia senuosius ir iš jų pasiima likusias maistines medžiagas. Vandenį iš aplinkos oro ima ant lapų esantys pūkeliai ir jo atsargas saugo sudžiūvę seni lapai.

Kaktusai auga ne tik dykumose. Ne viena rūšis aptinkama ir drėgnuosiuose atogrąžų miškuose. Toks yra ripsalis (Rhipsalis pilocarpa). Ten drėgmės pakanka, vandens kaupti nereikia, todėl stiebai yra ploni.

Kedeninė tilandsija (Tillandsia usneoides) primena kerpes kedenes (Usnea) ir tai atsispindi rūšies epitete. O iš tikrųjų tai yra viena iš gaubtasėklių augalų rūšių, turinti stiebus, 1–6 cm ilgiolapus, mėlynus žiedus ir sausus vaisius. Tik šaknų neaugina. Amerikos atogrąžų ir paatogrąžių drėgnuosiuose miškuose nuo medžių šakų kabo 6 m ilgį siekiantys tankiai sužėlę, barzdų pavidalą įgiję jų sąžalynai. Vandenį ir mineralines medžiagas iš oro ima lapus dengiantys žvyneliai, dėl kurių šie augalai yra pilkos spalvos.

Lipniomis orininėmis šaknimis į lentas ,,lipa“ gelsvasis sukilis (Epipremnum aureum), skylėtoji monstera (Monstera adansinii), gebeninis filodendras (Philodendron hederaceum var. hederaceum), Philodendron elegans. Gamtoje šių lianų sėklos sudygsta žemėje. Belapis daigas tįsta į tamsiausią pusę, siekdamas surasti medžio kamieną. Sėkmės atveju atsiremia į jį ir jau lapuotas ima augti aukštyn į šviesą. Po kurio laiko apatinės stiebų dalys nupūva ir augalas praranda ryšį su žeme. Tada jį girdo ir maitina orinės šaknys. Tokie augalai vadinami pusiau epifitais.

Kai kurių fikusų rūšių (Ficus spp.) sėklos sudygsta ant įvairių medžių šakų. Kol šaknys pasiekia žemės paviršių, augalas auga kaip epifitas. Vėliau, šaknims išsikerojus žemėje, augalas tampa įprastu antžeminiu augalu. Toks yra smailialapis fikusas (Ficus sagittata).

Tillandsia ionantha. Daug tilandsijų rūšių yra vadinamos oriniais epifitais. Jos auga medžių viršūnėse ir mineralines medžiagas, vandenį ima iš oro.

Falenopsiai (Phalaenopsis hybrid.) kaip ir dauguma šiltųjų kraštų orchidėjų yra epifitai.

Teresės Jokšienės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.