Epizootinio proceso valdymas gyvulininkystėje

Keletą pastarųjų dešimtmečių tiek pieninėje, tiek mėsinėje galvijininkystėje selekcija buvo vykdoma pagrindinių produktyvumo požymių didinimo kryptimi, siekiant sukurti aukštesnės genetinės vertės gyvulį, kuris būtų efektyvesnis ir duotų didesnę naudą ateities kartoms. Gyvulininkystės intensyvinimas įmanomas tik didinant galvijų skaičių ir jų produktyvumą, stambinant galvijų bandas, gerinant šėrimo ir laikymo sąlygas. Lietuvoje galvijų auginimas yra pirmoji pagal svarbą gyvulininkystės šaka. Didžiausią gyvulininkystės produkcijos dalį sudaro pienas. Ypač žymus produktyvumo padidėjimas pasiektas pieninėje galvijininkystėje. Tokią sparčią pažangą lėmė genetiniai pasiekimai, subalansuotas šėrimas, tinkamų auginimo ir biotechnologijų panaudojimas. Didinant pieninių veislių produktyvumą, labai plačiai naudojama holšteinų veislės bulių genetinė medžiaga padidino galvijų genetinę vertę ir produktyvumą, tačiau sumažino vietinių populiacijų įvairovę. Pastaraisiais metais sukaupta nemažai faktų, kurie rodo, kad, vykdant selekciją tik produktyvumo požymių gerinimo kryptimi, nukenčia bandų sveikatingumas, padaugėja susirgimų mastitu, dažniau pasireiškia šlubumas ir suprastėja reprodukcijos rodikliai. Pablogėjusi reprodukcija gerokai padidina išlaidas, reikalingas užauginti telyčaites ar buliukus bandos pakaitai, didėja karvių, išbrokuojamų dėl nevaisingumo ar lyties organų ligų, pasireiškiančių infekcinių bei invazinių ligų, ribojant antibiotikų bei antihelmintikų panaudojimą, skaičius. Dėl šių priežasčių ekonominė nauda, gaunama dėl produktyvumo didėjimo, turi tendenciją mažėti. Didėjant galvijų bandoms, pramoniniuose kompleksuose susidaro galimybė sparčiau plisti ligoms, todėl epizootinio proceso valdymas tapo svarbia grandimi, padedančia išsaugoti gyvulių sveikatingumą intensyvios ir ekologinės galvijininkystės ūkininkavimo sąlygomis. Tai glaudžiai siejasi tiek su agrarine aplinkosauga, tiek su naujų ekosistemų kūrimu bei senų išsaugojimu. Plėtojant gyvulininkystę, siekiama darniai sugyventi su aplinka, gyvuliams duodama daugiau erdvės ir judėjimo laisvės, sudaroma galimybė dažniau kontaktuoti tarpusavyje ir su kitų rūšių gyvūnais, taip pat ir su žmonėmis. Ekologinėje sistemoje susiduriama su užkrečiamosiomis ligomis, kuriomis gali sirgti ir žmonės, ir gyvūnai, todėl šių ligų prevencija, apsisaugojimo priemonių komplekso paruošimas yra viena iš svarbiausių priemonių, garantuojančių sėkmingą ūkininkavimą. Ligas sukelia virusai, parazitiniai mikroorganizmai, grybeliai, pirmuonys, helmintai. Šių ligų epizootinio proceso valdymas tapo ypač aktualus, uždraudus naudoti kai kuriuos iki šiol naudotus cheminius sintetinius pesticidus, sintetines trąšas ir antibiotikus. Ligoms plisti padeda laukinių gyvūnų migravimas į žmonių gyvenamąją aplinką, galima užsikrėsti tiesiogiai ir per ligų pernešėjus. Ekosistemoje vyksta gyvūnų (pelių, žiurkių) užsikrėtimas nuo naminių gyvūnų ir ligų pernešimas į aplinką.

Pagal infekcijos šaltinį ligos yra skirstomos į zoonozes, antroponozes, zooantroponozes. Sapranozes sukelia sąlygiškai patogeniniai mikrobai, nusilpus organizmo atsparumui.

Kad infekcinių ligų sukėlėjai iš sergančio organizmo išsiskirtų į aplinką, susirgtų sveiki gyvūnai ir vėl išskirtų, būtini trys faktoriai: infekcijos sukėlėjo šaltinis, ligos sukėlėjo perdavimas ir ligai imlus organizmas.

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.