Eremūrai: tvirti kaip mūrai ir puošnūs kaip lapių uodegos

Kai informacijos trūksta, tenka eksperimentuoti

Eremūrų žiedams būdingos šviesios spalvos: balta, gelsva, geltona, žalsva, rusva, oranžinė. Švelnus aromatas privilioja bičių, kamanių, drugelių ir kitokių vabaliukų, tad jeigu norite sodyboje sukurti gyvybės pilną kampelį, į kiemo augalų sąrašą įtraukite ir grakščiuosius eremūrus.

kas pas mus gana atsargiai galvojama apie šios gėlės auginimą, gąsdina tai, kad ji kilusi iš šiltų ir sausringų kraštų, kad jai gali būti nepakeliamos lietuviškos žiemos su šalčiais ir atlydžiais. Bet tie, kas pabandė jas auginti, nė kiek nesigaili ir planuoja pasodinti daugiau.

Trakų rajone, miško sodyboje gyvenančiai Vilmai Mastebrockienei iš pradžių teko šiek tiek pavargti, kol rado pakankamai informacijos, kaip auginti eremūrus. „Pirmą kartą juos man internete parodė sesuo. Pamačiusi iškart susižavėjau, bet paskaičiusi apie jų auginimą, nesiryžau sodinti, – pasakojo pašnekovė. – Visgi niekaip negalėjau jų pamiršti ir rudens pabaigoje užsisakiau šaknų, tačiau siuntinį gavau žiemą. Ieškojau informacijos, kaip jas išlaikyti iki pavasario, bet nei lietuvių, nei anglų kalba nepavyko rasti. Tad sudėjau šaknis į dėžes su drėgnomis žemėmis, uždengiau plėvele ir pastačiau vėsioje patalpoje. Pasirodo, tai buvo didelė klaida. Dalis šaknų supuvo, sveikesnes ištraukiau iš žemių ir palikau atvirose dėžėse.“

Po tokios žiemos Vilma nusprendė daugiau reikalų su eremūrais neturėti. Tačiau Kairėnų botanikos sode pamačiusi apie 2 m siekiančius ir įspūdingai žydinčius eremūrus ‘Robustus’, ryžosi pabandyti dar kartą.

„Esu bandžiusi pavasarį eremūs ‘Top dance‘ sodinti į didelius vazonus. Jų šaknys gerokai mažesnės nei, pavyzdžiui, ‘Robustus‘, todėl į lauko indus nesunkiai tilpo, gerai išsilaikė, išaugino lapus, netgi žiedus sukrovė, bet nespėję išsiskleisti, nudžiūvo. Iš tokio eksperimento supratau, kad eremūrus geriausia sodinti rudenį. Pirma, jie spėja įsitvirtinti ir jau kitą vasarą džiugina žiedais. Antra, geriausia ir tinkamiausia vieta sodinti yra dirva. Vazonuose jie gali būti tik laikinai, jeigu nėra galimybės iškart pasodinti“, – įžvalgomis dalijosi V. Mastebrockienė.

Visai kitoje Lietuvos pusėje, Klaipėdos krašte gyvenanti Albina Gudelevičienė taip pat papasakojo savo atradimų ir praradimų istoriją. Pašnekovė eremūrus augina jau net tris dešimtmečius. „Jų šaknų iš Barselonos parvežė draugė. Jos brolis baidarininkas 1992-aisiais dalyvavo Barselonos olimpiadoje, todėl tiksliai žinau, kada pradėjau auginti šias pas mus vis dar retokas gėles“, – augalų atsiradimo aplinkybes prisiminė pašnekovė.

Pasak jos, iš Ispanijos sostinės atvežti didieji eremūrai ‘Cleopatra’, dar vadinami „Kleopatros adatomis“, gerais metais išaugindavo net apie 3 m aukščio žiedynkočius. Deja, vienais metais jos mamos sodą, kur ir augo šie augalai, apsėmė vanduo ir jie iškart sunyko. „Man pasisekė, kad iš Barselonos šaknų parvežusi draugė, eremūrus augino ir savo gėlyne, todėl pasidalijo su manimi. Antrąkart juos pasodinau savo sodyboje netoli Švėkšnos. Čia jie sėkmingai auga iki šiol, – džiaugėsi A. Gudelevičienė. – Paįvairinimui pasodinau ir žemesnių eremūrų veislių, tik jos šiek tiek lepesnės, labiau bijo drėgmės.“

Geriau sausra nei drėgmė

Daugeliui iš svetur atkeliavusių augalų pavojingiausi ne tiek lietuviškos žiemos šalčiai, kiek temperatūros svyravimas. Nors pašnekovės pastebi, kad eremūrai nėra lepūs augalai, nuo atodrėkių ir įmirkusios žemės juos tenka pasaugoti. Prasidėjus atlydžiui, žemė stipriai įmirksta aplink šaknis ir jas pūdo – šioms gėlėms ieškokite saulėtos ir aukštesnės vietos šlaite ar ant kalvelės, ten, kur žemė derlinga ir laidi. Tai patvirtina ir kitos eremūrus auginančios pašnekovės.

Klaipėdos krašte taip pat gyvenanti Kristina Čyžauskienė augina trijų veislių eremūrus: ‘Himalaicus‘, ‘Stenophyllus‘ ir ‘Cleopatra‘. Prieš dvejus metus juos pasodinusi Kristina pasidalijo savo patirtimi: „Iš pradžių, matyt, netiko vieta, buvo per drėgna, todėl žydėjo tik ‘Cleopatra‘.

Rudenį persodinau į saulėtą vietą, derlingą žemę, tad šiemet sulaukiau visų trijų veislių žiedų.“ Jūrinis klimatas švelnesnis, žiemos šiltesnės ir pavasarinės šalnos ne tokios baisios, bet pašnekovė žiemai ant eremūrų šaknų užberia šiek tiek durpių ir medžių lapų. „Jie pražysta, kai dekoratyviniai česnakai jau baigia žydėti, o lelijos dar nežydi. ‘Himalaicus’ startuoja pirmas, kiti – šiek tiek vėliau, tad visas žydėjimo laikas trunka 2,5–3 savaites“, – džiaugėsi K. Čyžauskienė.

Kad eremūrams labiausiai patinka saulėta vieta ir tokioje jie užaugina didžiausius žiedus, pritarė ir V. Mastebrockienė: „Aš sodinu saulėtoje, pietinėje pusėje, į smėlį, todėl papildomo drenažo nedarau. Jeigu sodinčiau į molingą vietą, reikėtų į duobę įberti akmenukų, smėlio, nes eremūrai labai jautrūs drėgmei. Sodinant sumaišau paprastos savo sodo žemės, komposto ir durpių. Kaip trąšas naudoju pelenus.“

Netoli Trakų, miško apglėbtoje sodyboje po žiemos sniegas ilgiau išsilaiko, yra truputį šalčiau nei miesto teritorijoje, bet eremūrai žiemoja. Kaip apsauga nuo šalčio padeda durpės, kurių Vilma užpila iš rudens ant jų užpila. „Taip pat galima mulčiuoti, – pataria pašnekovė. – Dar noriu pabrėžti, kad eremūrų įspūdingi ne tik žiedai, bet ir šaknys. Tokios formos niekur neteko matyti, atrodo lyg būtų iš kitos planetos, primena jūrų žvaigždes!“

Šie augalai gana anksti pavasarį ima leisti daigus, tad šalnos gali pridaryti bėdų. Šiemet, kol daigeliai buvo maži ir jautrūs, A. Gudelevičienė juos dengė agroplėvele, todėl kai kurių žiedynkočių viršūnės šiek tiek išsilenkė. Tačiau yra ir pozityvioji pusė – ilgieji žiedynai gėlyne atrodo dinamiškesni, mažiau statiški.

O kritulių stygius, priešingai nei kitiems augalams, eremūrams visai nebaisus. Saulėtą ir sausą orą mėgstantys augalai šiemet sukrovė itin didelius ir purius žiedynus.

O kas po žydėjimo?

Įspūdingai žydinčius eremūrus, regis, norėtųsi sodinti visur, kad kuo daugiau jais pasidžiaugtum. Deja, nužydėjus žiedams, sunyksta ir lapai, tad kasant duobę, reikia gerai pagalvoti, kaip ta vieta atrodys likusią vasaros dalį. Tam tinka žemesni lapiniai ar varpiniai augalai, vidurvasarį pražystančios gėlės, kad jų lapai pridengtų tuščius žemės lopinėlius.

Savą išeitį rado Rasa Sakalauskienė, itin pamėgusi natūralią gamtą primenančius gėlynus: „Želdynus formavau intuityviai, be jokio plano. Mano sodyba prie miško, tad kiemo pakraščiuose auga ir dilgėlynai. Išpjoviau ten takelius ir pradėjau sodinti aukštaūgės, didžialapes gėles, kad užgožtų dilgėles. Eremūrams parinkau saulėta vietą, šalia auga lubinai ir smilgos, todėl, eremūrų lapams sunykus, tą vietą užskleidžia kitų augalų lapai.“ O štai A. Gudelevičienės sodyboje eremūrai žiedais lenktyniauja su pentiniais.

Apie planus greta pasodinti kitų augalų dalijosi ir V. Mastebrockienė: „Kol kas auga atskirai, tačiau planuoju netoliese pasodinti irisų. Mano nuomone, jie puikiai dera su ir su šalavijais ar smilgomis.“

Nesunkiai padauginsite

Pirmojo grožio netekusį žiedyną galima palikti ir per mėnesį subręs sėklos. Sėjimas – puikus būdas padauginti eremūrus. Pasak A. Gudelevičienės, jos draugės sodyboje taip eremūrai pasisėjo net po visą sodybą: „Surinktas sėklas geriausia berti tiesiai į gėlyną rudenį. Vienintelis trūkumas – pasėjus, žiedų galima sulaukti tik po 5–6 metų.“

Tad jeigu jau auginate šiuos gražuolius ir norite jų turėtų daugiau, pabandykite padauginti dalijant kerą. „Tai daryti geriausia daryti rugpjūtį–rugsėjį. Suvėlavus, kitais metais nereikėtų tikėtis žiedų., – rekomenduoja A. Gudelevičienė. – Eremūrų šaknys trapios, ypač žemesniųjų veislių. Jos susipynusios ir bandant atskirti lūžinėja. Todėl iškasus geriau porą savaičių palaikyti, tada lengviau išsinarplioja.“

Šie augalai ne itin mėgsta tokią procedūrą, todėl kitais metais gali ir nepadovanoti žiedų, bet už kantrybę ir gerą priežiūrą augalai vėliau tikrai neliks skolingi.

Pašnekovių nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.