ES paramos lėšos, deja, įsisavintos

Žemės ūkio ministrui Broniui Markauskui šiuo metu tenka spręsti išties sudėtingą galvosūkį, kaip racionaliai paskirstyti pirmtakų beveik ištuštintą Kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (KPP) biudžetą. Mat ministras paveldėjo jau ištuštintą piniginę – 70 proc. lėšų, numatytų investicijoms į materialųjį turtą, valdų modernizavimą, perdirbimą, jaunojo ūkininko ūkio įkūrimą, jau yra išdalytos. Kam sočiai drėbtelėjo, o kam nieko nekliuvo... Tad kokie strateginiai ir techniniai veiksmai situaciją bent iš dalies dar gali pasukti teigiama linkme?

Investicijų galimybės liko labai mažos „Išties apmaudu, kad aktualiausioms KPP priemonėms belikę 30 proc. paramos krepšelio. Nustatydami prioritetus derinsimės prie Vyriausybės programos remti gyvulininkystės šaką, smulkiuosius ūkius. Manyčiau, galėtų vykti šaukimas tiems pareiškėjams, kurie pasiryžę investuoti į fermų, kitų gamybinių pastatų statybą, įrangą, o ne į žemės ūkio techniką. Grūdininkai šiuo atveju neturėtų reikšti priekaištų, nes argi ne racionaliau grūdus vietoje perdirbti į pašarus užuot eksportavus? Priemonės „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ šaukimas turėjo vykti pavasarį. Manau, iki metų vidurio klausimą išdiskutuosime su žemdirbių savivalda, apsispręsime bei parengsime naujas KPP paramos administravimo ir kontrolės taisykles. Žodžiu, laiko netempsime“, – žada žemės ūkio ministras Bronius Markauskas, apgailestaudamas, kad investicijų į žemės ūkį galimybės liko labai mažos. „Nežinau, ar atsakinga ir gera praktika septyneriems metams numatytas KPP lėšas prioritetinėms šakoms išnaudoti per pirmuosius dvejus metus. Tai kelia pagrįstą klausimą dėl šių lėšų panaudojimo efektyvumo. Todėl dabar belieka atlikti kruopščią reviziją, įvertinti rezultatus ir nusibrėžti aiškius, skaidrius, racionalius prioritetus“, – artimiausiais darbo planais dalijasi pašnekovas.

KPP krepšelio revizija situacijos nepablogins Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas teigia visiškai pritariantis žemės ūkio ministro pozicijai atlikti KPP analizę, iškristalizuoti paramos teikimo prioritetus bei pakoreguoti šios paramos administravimo ir kontrolės taisykles. „Nemanyčiau, kad ir kitų žemdirbių savivaldos atstovų nuomonė galėtų būti kitokia. Ankstesniesiems žemės ūkio ministrams Vigilijui Juknai ir Virginijai Baltraitienei irgi siūlėme KPP lėšas paskirstyti visiems ES programinio laikotarpio metams. Tačiau yra aišku, kodėl susiklostė esama situacija: ministrai dirbdami norėjo pasirodyti kuo geriau ir lėšas stengėsi išdalyti kuo greičiau. Todėl paskutiniojo dispozicijoje ne kas ir beliko“, – žodžių į vatą nevynioja LŪS pirmininkas. Pasak J. Talmanto, šiandien vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, kaip efektyviai parama buvo išskirstyta ir kokią įtaką ji padarė ar netolimoje ateityje padarys šalies ekonomikai, neįmanoma, nes tam reikalinga išsami analizė ir skaičiavimai. „Kita vertus, šiuo ES programiniu laikotarpiu didžiulės sumos skirtos Europos inovacijų partnerystės, viešinimo programoms, kitiems nepopuliariems ir nebūtiniems dalykams. Taigi galbūt atlikus KPP krepšelio inventorizaciją, paaiškės, kad rezultatas nėra visiškai blogas, ir kad perskirsčius lėšas jį įmanoma papildyti neefektyvių programų sąskaita“, – optimizmo stengiasi neprarasti LŪS pirmininkas.

Mažiau popierizmo, daugiau logikos J. Talmanto įsitikinimu, prieš prasidedant naujiems paraiškų šaukimams, KPP paramos administravimo bei kontrolės taisykles koreguoti būtina, nes pastarosios, jo žodžiais, šiuo metu veikiau primena žmonių kankinimo įrankį nei logika pagrįstą dokumentą. „Dabartinis žemės ūkio ministras pats yra ūkininkas, patyręs tokių pačių problemų. Tikiuosi, jis padarys viską, kas įmanoma, kad paramos siekiantys žemdirbiai nebūtų tuščiai gainiojami su popieriais“, – savo lūkesčius dėsto J. Talmantas, juos iliustruodamas dabarties realijomis. „Visose populiariausiose investicinėse priemonėse numatyta prievolė vykdyti viešuosius pirkimus ir rinktis pigiausią prekę. Taigi peršasi išvada, kad valdininkai geriau už šeimininką žino, kokio traktoriaus jo ūkiui reikia. Maža to, jei žmogus projektą įgyvendina 24 mėn. ir per tą laiką situacija ūkyje pasikeičia, neleidžiama įsigyti, tarkime, pigesnio traktoriaus ir papildomai kito padargo, nors bendra investicijos suma dėl to nebūtų viršyta. Trumpai tariant, prikurta tikrų absurdų. Be abejo, kontrolės elementas taisyklėse privalo išlikti, nes be kontrolės žmogus genda. Štai prioritetas suteiktas uogininkystei. Todėl turi vykti griežta kontrolė, ar paramą gavęs, pavyzdžiui, šaltalankių augintojas, iš tiesų vykdo gamybą, gauna pajamų, o ne vėjus tarp lapų gaudo“, – reziumuoja LŪS pirmininkas.

Valstybės pareiga – nubrėžti gaires Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas, komentuodamas susidariusią situaciją, teigia nuo pat 2014-ųjų, t. y. ES programinio laikotarpio pradžios, taip pat kalbėjęs apie tai, kad KPP parama turi būti tolygiai paskirstyta kiekvieniems metams. „Deja, lėšos išdalytos ir didžioji jų dalis atiteko stambiajam agroverslui. Tie, kurie į traukinį suspėjo, šiandien, suprantama, nesiskundžia. Bet kita žemdirbių dalis tikrai kels pagrįstą klausimą, kaip jiems prisitaikyti ir konkuruoti bendroje ES rinkoje?“ – apgailestaudamas kalba buvęs Žemės ūkio rūmų pirmininkas A. Stančikas. Pasak jo, Lietuvoje labai populiari frazė svarbu paramos lėšas įsisavinti yra akivaizdžiai ydinga. „Iš tiesų privalome žiūrėti į ateitį ir jau šiandien galvoti, kokį ūkį norime matyti po 10-ties ar 30-ties metų“, – kalba „ŪP“ pašnekovas. Jis teigia su pavydu stebintis situa­ciją kaimyninėje Latvijoje, kurioje ES investicinė parama buvo panaudota nepalyginti racionaliau. „Kadaise ir mes, ir latviai buvome apylygėje pozicijoje, nes ir vienų, ir kitų pagrindinis potencialas buvo pieno ūkis. Tačiau mes pieno kvotos ribos taip ir nepasiekėme, o štai Latvija 2015 m. pabaigoje jai skirtą kvotą netgi viršijo. Ir dargi taip išmintingai susitarė su Europos Komisija, kad už tai negavo ir sankcijos. Tačiau ką skirtingai nei mes latviai darė? Ogi europinę paramą jie investavo į gamybinius pastatus. Mes, gyvulininkystę paskelbę prioritetine žemės ūkio šaka, tebesiorientuojame į technikos pirkimą. Trumpuoju laikotarpiu tai nėra blogai. Tačiau, galvojant apie ateitį, gyvulininkystės plėtrai gamybiniai pastatai būtini. Bet Lietuvoje, deja, net aplinkosaugos ir įvairūs kitokie reikalavimai tokie nelogiški, kad anksčiau nei per trejus metus žmogus fermos ir statyti nepradėsi“, – piktinasi Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas. A. Stančiko nuomone, valstybės pareiga yra nubrėžti gaires, kuriomis remdamasis ūkininkas galėtų ne tik gaminti, bet ir būti tikras, kad pagamintą produkciją parduos. „Modernizuoti ūkius vien žemės dirbimo technikos sąskaita, žvelgiant į ateitį, nėra perspektyvu. Nes turime nepamiršti, kad šalia mūsų snaudžia toks grūdų rinkos tigras kaip Ukraina. Ir tik laiko klausimas, kada ten bus sukurtos aukštosios technologijos ir Europos rinka užversta ukrainietiškais grūdais. Todėl manyčiau, kad Lietuvos situacija tiek klimatu, tiek tradicijomis, tiek kitais veiksniais geriausiai atitinka kriterijus gyvulininkystės plėtrai. Į tai ir orientuokimės“, – ragina Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas A. Stančikas.

Rasa PRASCEVIČIENĖ „ŪP“ korespondentė