Europos auditoriai: nepaisant reikšmingos paramos, akvakultūra yra sąstingyje

 Akvakultūra yra svarbus ES mėlynosios ekonomikos strategijos elementas. Ji prisideda prie apsirūpinimo maistu saugumo ir yra skatinama pagal Europos žaliąjį kursą kaip baltymų šaltinis, paliekantis mažesnį anglies pėdsaką. Teikdama paramą iš Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo (2014–2020 m. skirta 1,2 milijardo eurų) ir jį pakeitusio Europos jūrų reikalų, žvejybos ir akvakultūros fondo (2021–2027 m. skirta 1,0 milijardo eurų), ES siekia užtikrinti ilgalaikį akvakultūros tvarumą aplinkos atžvilgiu ir naudą ekonomikos, socialinėje ir užimtumo srityse. Tačiau rezultatų aiškiai dar nematyti ir jie negali būti patikimai įvertinti.

„Pastaraisiais metais ES plačiai užmetė savo tinklus į akvakultūros sektorių, kuris yra pagrindinis jos mėlynosios ekonomikos strategijos elementas. Tačiau, deja, laimikio vis dar nepavyksta pagauti”, – sakė auditui vadovavęs Audito Rūmų narys Nikolaos Milionis.

2014–2020 m. laikotarpiu vien akvakultūrai skirta lėšų suma daugiau nei tris kartus viršijo 2007–2013 m. išleistą sumą. Tačiau nei Europos Komisija, nei valstybės narės nepagrindė tokio reikšmingo padidinimo poreikio, o auditoriai turi pagrindo manyti, kad buvo skirta per daug ES lėšų. Didelė lėšų dalis nebuvo panaudota ir gali būti, kad valstybės narės neišnaudos viso turimo finansavimo iki 2023 m., t. y. termino, iki kurio išlaidos yra laikomos tinkamomis finansuoti. Šalutinis poveikis šiuo atveju yra tas, kad ES šalys iš esmės finansavo beveik visus projektus, nepriklausomai nuo jų tikėtino indėlio siekiant ES akvakultūros tikslų, nors finansavimą nukreipus tikslingiau, būtų buvę galima sulaukti geresnių rezultatų.

Nepaisant to, kad 2014–2020 m. buvo skirta 1,2 milijardo eurų, auditoriai pažymi, kad bendra ES gamybos apimtis nustojo augti. Dviejų didžiausių gamintojų (Italijoje ir Prancūzijoje) gamybos apimtys net sumažėjo. Socialiniai ir ekonominiai rodikliai taip pat nėra daug žadantys. Akvakultūros įmonių skaičius mažėja, o užimtumas šiame sektoriuje 2014–2020 m. sumažėjo nuo maždaug 40 000 iki maždaug 35 000 darbuotojų.

Auditoriai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad yra trūkumų stebėsenos sistemoje. Jie negalėjo nustatyti vieno bendro rodiklių rinkinio, pagal kurį būtų galėję įvertinti sektoriaus aplinkosauginį tvarumą, nors tai yra vienas iš pagrindinių ES politikos tikslų. Dar didesnį susirūpinimą kelia šiuo metu teikiami duomenys apie ES fondų rezultatus. Šie duomenys nėra nuoseklūs ir patikimi, jų rezultatai aiškiai pervertinti, vertės patrigubintos, o skaičiai svyruoja priklausomai nuo pasirinktos duomenų teikimo sistemos. Todėl auditoriai negalėjo nustatyti ES fondų indėlio į akvakultūros sektoriaus aplinkosauginį ir socialinį tvarumą ar jo konkurencingumą.

Socialiniai ir ekonominiai rodikliai taip pat nėra daug žadantys. Akvakultūros įmonių skaičius mažėja, o užimtumas šiame sektoriuje 2014–2020 m. sumažėjo nuo maždaug 40 000 iki maždaug 35 000 darbuotojų.

***

Akvakultūra – tai žuvų, vandens bestuburių, dumblių ir kitų vandens organizmų auginimas. Ji gali būti vykdoma jūrų, sūrokuose ar vidaus vandenyse, taip pat sausumoje esančiuose įrenginiuose, kuriuose įrengtos vandens recirkuliacijos sistemos. Tvarus akvakultūros vystymasis (aplinkos, ekonominiu ir socialiniu atžvilgiu) yra vienas iš pagrindinių ES bendros žuvininkystės politikos tikslų.

2020 m. bendra ES akvakultūros produktų gamybos apimtis buvo 1,1 milijono tonų, t. y. mažiau nei 1 % visos pasaulio gamybos apimties. Ispanija, Prancūzija, Graikija ir Italija yra pagrindinės ES šalys gamintojos, kurios pagamina apie du trečdalius visos ES produkcijos.

Auditoriai tikrino 2014–2020 m. laikotarpį, taip pat nuostatas ir programas, kurios audito metu jau buvo parengtos 2021–2027 m. laikotarpiui.

Europos Audito Rūmų informacija

ŪP redakcijos archyvo nuotr.